Jonas Jarutis

Vakar turėjau galimybę susitikti su vadovais trijų įstaigų, kurios ruošia gyvenimui mūsų jaunąją kartą, ir pakalbėti apie iššūkius, kylančius dirbantiems šioje srityje.

Su Rokiškio lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktore Jolita Žaliauskiene kalbėjome apie šios įstaigos pasiekimus, kylančias problemas dėl didelių vaikučių grupių, biurokratinių trukdžių įsigyjant ugdymo priemones.

Rokiškio lopšelio-darželio „Varpelis“ direktorė Sigita Baranovskienė mano, kad jei specialūs poreikiai vaikučiui nustatomi jau prasidėjus mokslo metams, higienos normos galėtų leisti tais metais viršyti maksimalų ugdytinių skaičių. Nagrinėjant šį pasiūlymą reikės gauti papildomos informacijos ir ekspertų išvadas.

Susitikimo su Juozo Tūbelio progimnazijos direktoriumi Zenonu Pošiūnu metu daugiausia kalbėjome ne tik apie šios gimnazijos sunkumus ir džiaugsmus, bet ir diskutavome apie visos Lietuvos švietimo sistemą ir kur link ji eina.

Po JAV prezidento Joe Bideno ir KLR prezidento Xi Jinpingo susitikimo paskelbta, kad susitarta atkurti karinį bendradarbiavimą tarp šalių. Taip pat sutarta, kad šalys kartu vystys dirbtinio intelekto technologijas. Deja, vis dar išlieka skirtingos pozicijos ir abipusiai priekaištai Taivano klausimu: Kinija priekaištauja, kad JAV teikia Taivanui karinę pagalbą, tuo tarpu JAV yra susirūpinusi dėl didžiulių Kinijos karinių pajėgų telkimo aplink Taivaną. Tikiuosi, kad bus pripažinta bendradarbiavimo tarp didžiausių pasaulio ekonomikų nauda ir bus užkirstas kelias pastaruoju metu didėjusiai įtampai, kad ji neperaugtų į konfliktą.

Neatsakinga steigti tokias komisijas, kurios sudaro prielaidas menkinti žvalgybos institucijų autoritetą ir skleisti nepasitikėjimą jų kompetencija, ypač tada, kai šalia vyksta karas. Apie tai aš kalbėjau opozicijos televizijos laidoje (nuoroda – komentare).

Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka šiemet švenčia veiklos 100-metį. Joje pagaliau įsikūrė ir mano įteikta dovana – stalo futbolo žaidimas, kurią apžiūrėjome kartu su direktoriaus pavaduotoja Jolanta Lementauskiene.

Dviveidiška Lietuvos užsienio politika: oficialiai skelbiama apie „vienos Kinijos politiką“, nors vyksta itin intensyvūs kontaktai su Taivano diplomatais

Lietuvos diplomatijos vadovas, „konservatorių“ lyderis Gabrielius Landsbergis vakar žurnalistams pareiškė, kad nesusitiks su Lietuvoje viešinčiu Taivano užsienio reikalų ministru Josephu Wu, nes, pasirodo, Lietuva „laikosi vienos Kinijos politikos“. Pamename ir atstovybės atidarymo istoriją, žinome ir apie gausybę valdančiųjų vizitų į Taivaną – tad po šio G. Landsbergio pareiškimo gali pasirodyti, kad Lietuvos užsienio politikoje Taivano atžvilgiu įvyko radikalus pasikeitimas. Visgi matome, kad vienas iš Taivano užsienio reikalų ministro vizito organizatorių – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Nejaugi vyksta „maištas laive“ ir kažkas ministerijoje šį vizitą organizavo slapta nuo ministro? O gal tai – tiesiog eilinė dviveidystė ir veidmainystė, kuomet vieniems sakoma viena pozicija, o kitiems – jai priešinga, ir tame nematoma nieko blogo?

Nuoroda į straipsnį – komentare.

Kasdien daromės mažiau lietuviai – mūsų graži ir turtinga lietuvių kalba naikinama ir menkinama. Iš mūsų gyvenimo pilnu tempu gujami lietuviški rašmenys. Nebemokame lietuviškai rašyti. Neberašome ranka – na, nebent esame mokiniai ar mokytojai. Net ir trumpąsias SMS žinutes daugelis rašo be lietuviškų simbolių. Tikriausiai kažkam taip atrodo patogiau, kažkam – „kiečiau“. Bet kai gauname tokias šveplas žinutes iš įmonių ir įstaigų, būna apmaudu.
Suprantu, kad SMS technologija nėra gerai pritaikyta diakritiniams ženklams, bet kai verslo atstovai ima verkauti, kad žinutės su lietuviškais rašmenimis per brangios, pasidaro labai pikta. Nes tai tik atsikalbinėjimas ir prisidengimas pinigais. Iš tiesų, tereikia tik noro siųsti SMS su lietuviškomis, mūsų branginamos gimtosios kalbos neiškraipančiomis ir neverčiančiomis švepluoti, raidėmis.

Sveikas protas apgynė tradicines vertybes – Seime nebuvo pritarta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo Nr. IX-1067 4 straipsnio pakeitimo projektui, taip apsaugant mūsų vaikus nuo per ankstyvo, per energingai brukamo tos pačios lyties „šeimų“ kūrimo ir santykių propagavimo.
Nors įstatymo pataisų iniciatoriai siekė, kad nebeliktų draudimo platinti mažamečiams informaciją, susijusią su tos pačios lyties santykiais, tačiau tai prieštarauja tradicinės šeimos vertybėms ir neturi būti skatinama nuo pat mažumės.

Konstitucija yra pagrindas, pamatas, kertinis akmuo, ant kurio stovi kiekviena demokratinė valstybė. Konstitucijos pagrindu kuriama visa teisinė valstybės sistema. Verta pabrėžti, kad mūsų – Lietuvos Respublikos Konstitucija – buvo priimta piliečių referendume, 1992 m. spalio 25 d. Gerbkime ją ir gyvenkime pagal jos nuostatas, ginkime žmogaus teises, gerbkime nuosavybės teisę, saugokime savo kalbą, ginkime tradicinę šeimą, saugokime ir ginkime mūsų valstybę.

Šiandien susitikau su Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos Mokinių taryba. Diskutavome apie švietimą, ateities planus. Kalbėjome ir apie kvaišalų naudojimo epidemijos tarp jaunimo priežastis ir būdus problemai įveikti. Papasakojau apie Seimo veiklą, savo veiklos sferas. Kalbantis apie valstybės saugumo reikalus nudžiugino tai, kad jaunimas supranta pilietiškumo svarbą kiekvienam piliečiui.
Dar sykį dėkoju už pakvietimą į šią diskusiją. Tikiuosi, kad ir ateityje atsiras dar daug galimybių pabendrauti ir su šiais, ir su kitais aktyviais, pilietiškais jaunuoliais.

Eglę Blaževičienę daug metų pažįstu kaip labai aktyvią ir entuziastingą asmenybę. Visąlaik su nuoširdžia šypsena, jei ji ko nors klausia – tai ne iš smalsumo, o dėl nuoširdaus susidomėjimo, rūpesčio, noro padėti. Eglės pilna visur, tikriausiai mažai tesutiksi kupiškėnų, nepažįstančių šios geraširdės moters.
Eglė tikrai „ne pėsčia“ – augindama tris sūnus, ji sugeba būti ne tik gera mama, žmona, darbuotoja, bet ir yra taip natūraliai įsiliejusi į Kupiškio visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, kad kitaip ir būti negali. Kai žmogus toks veiklus, atsakingas, pareigingas ir darbštus kaip Eglė – jokios problemos nebaisios, nes viską galima kartu išspręsti.
Eglė – ne naujokė politikoje, nors ir yra gana jauna. Tai pavyzdys, kaip galima kryptingai siekti tikslo, nežeminant ir nemenkinant kitų, padedant tiems, kam to labiausiai reikia. Eglė yra dirbusi ne tik kolegų Seimo narių Viktoro Rinkevičiaus, Audriaus Šimo ir mano patarėja, bet ji jau antrą kadenciją dirba Kupiškio rajono savivaldybės taryboje, daugelį metų užsiima savanoriška veikla. Matau, kad į politiko pareigas ji žiūri rimtai, visuomet stengiasi įsigilinti į pateikiamą medžiagą, apie tai pabendrauti su kupiškėnais.
Esu visiškai įsitikinęs, kad energinga, geraširdė, tradicinių vertybių besilaikanti merė Eglė – kaip tik tai, ko dabar reikia Kupiškiui ir jo žmonėms. Dabar reikia ne ambicijų tenkinimo, ne bandymo parodyti, koks kažkas geras buvo tolimoje praeityje ar bus ateityje. Dabar reikia realių darbų, tikrų planų, tikro veiksmo. Žinau, kad Eglė tai gali. Rinktis Jums, mieli kupiškėnai. Tikiuosi, kad spalio 22 d. pasirinksite atsakingai.

40-tasis kermošius „Kuc Kuc Kamajuos“ (ir „Kamajų respublikos“ 118 metinės) įvyko nepaisant itin permainingų orų.
Valstybėje žmonės turi ir stengiasi gyventi, laikydamiesi įstatymų ir įvairių teisės aktų. Visgi ne mažiau svarbūs – papročiai ir tradicijos, kurios saugo Tautos tapatumą, kurių dėka mes vis dar esame Lietuva, su savo kalba, vertybėmis, savitumu ir identitetu.
Dar gūdžiais sovietmečio metais kamajiškiai šventė savo mėgstamas šventes. Linkiu, kad šios tradicijos bei šventės išliktų ir ateinančius dešimtmečius.

Brangūs kolegos,

taip Mokytojo dienos proga noriu kreiptis į visus buvusius ar esamus mokytojus, auklėtojus, dėstytojus ir kitus švietimo srities specialistus. Nors mokytojo duoną man teko ragauti neilgai, šį darbą prisimenu su didžiausia nostalgija, labai džiaugiuosi, kad iki šiol su manimi sveikinasi buvę mokiniai.

Kasmet švietimo sistemos darbuotojams kliūna vis daugiau iššūkių, planų ir reformų.
Suprantu Jūsų lūkesčius ir poreikius.
Jūsų rankose – auganti Lietuva, todėl linkiu, kad būtumėte išgirsti, suprasti ir įvertinti!

Mieli esami ir buvę policijos pareigūnai,
Angelų Sargų dieną Jūs švenčiate savo profesinę šventę. Jūsų dėka mes galime jaustis saugūs, o nutikus nelaimei žinome, kad operatyviai atvyksite ir padėsite. Nepaisant įvairių nepriteklių, milžiniško darbo krūvio, nuolat kylančių socialinių iššūkių, esate pasitempę, ryžtingi ir drąsūs. Labai ačiū už viską, ką darote dėl kiekvieno Lietuvos gyventojo saugumo. Linkiu visokeriopos sėkmės!

Vyriausybė dirba „autopilotu“, nes dauguma ministrų turi laiko pusę dienos sėdėti Seimo salėje?

Nors Seimo narių yra 141, posėdžių salėje visi jie vienu metu praktiškai niekada nebūna. Dalis būna išvykę į komandiruotes, dalis serga, dalis (ministrai) darbuojasi Vyriausybės veikloje. Iki šios kadencijos buvo įprasta ir tai, kad ministrai (kurie tuo pačiu yra ir Seimo nariai) į posėdžių salę atvyksta nebent trumpam – pristatyti jų kuruojamų ministerijų parengtus įstatymų projektus ar (retkarčiais) dalyvauti Vyriausybės valandoje, kurioje atsakoma į Seimo narių klausimus. Tiesa, šioje kadencijoje darbas ministerijose, matyt, nebedžiugina, tad dalis ministrų visgi teikia prioritetą balsavimams Seimo posėdžiuose, o ne ministrų pareigų atlikimui.
Visgi šiandien Seimo rytiniame posėdyje buvo galima stebėti gan neįprastą vaizdelį – lyg įsakymą gavę kariai posėdžių salėje pusdienį sėdėjo net 8 ministrai (ir, žinoma, premjerė). Kažin, kas nutiko? Gal tuo metu buvo sprendžiami gyvybiškai svarbūs valstybei klausimai?

Iliustracijoje – šiandienos rytinio posėdžio darbotvarkė. Atsakymas akivaizdus. Štai kas šiems valdantiesiems, šiai vyriausybei yra svarbiausia. Ne ekonomika, ne ūkio situacija, ne valstybės saugumas – svarbiausia yra kreipimasis į jų pačių paskirtus Konstitucinio teismo narius, kad jie tikrai nešališkai ištirtų ir pateiktų tikrai iš anksto nežinomą atsakymą į valdančiųjų užklausimą dėl Stambulo konvencijos.

Mieli socialiniai darbuotojai,

sveikinu Jus Lietuvos socialinių darbuotojų dienos proga.
Noriu padėkoti, kad kasdien sąžiningai dirbdami savo darbą sveikatos, slaugos ir globos įstaigose, mokyklose ir kitur esate arčiausiai žmonių, jiems suteikiate taip reikalingą pagalbą, patarimą, o kartais – tiesiog šiltą pokalbį.
Linkiu Jums gražios šventės ir asmeninės laimės!

Šiandien džiaugiuosi turėjęs darbingą susitikimą su Rokiškio miesto ir rajono gyventojais, kuriuos buvau pasikvietęs į ekskursiją po Seimo rūmus. Seimo Lankytojų centro vyriausiasis specialistas Romas Dailidėnas rokiškėnams aprodė įdomiausias parlamento vietas, o vėliau susitikome pasikalbėti apie regiono gyventojų džiaugsmus ir rūpesčius. Nors kalbėjomės ir apie teigiamus pokyčius bendruomenėse, tačiau skaudulių, deja, netrūksta – vis nuo gyventojų tolstančios elementarios paslaugos, tokios kaip sveikatos ar socialinė apsauga, nesiskaitymas su ūkininkų poreikiais, mokinių pavėžėjimo problemos, prasta ir vis blogėjanti kelių būklė ir pan. Taip pat rokiškėnai negalėjo atsistebėti didžiąja dauguma dabartinių Seimo valdančiųjų sprendimų bei prioritetų perkėlimu į tokias nereikšmingas smulkmenas, kas nedovanotinai vilkina rimtų bėdų sprendimą.

Savaitę trukę Nacionalinio saugumo ir gynybos kursai baigėsi – ačiū visiems, kurie dalinosi savo žiniomis!

Kelios akimirkos iš šiandieninio Nacionalinio saugumo ir gynybos kursų dalyvių vizito į Ruklą, aplankant pėstininkų brigadą „Geležinis vilkas“.

Tradicinė Obelinė Obeliuose kasmet sukviečia ne tik kraštiečius, bet ir daugybę svečių. Patvirtinimas apie gyvą regioną ir stiprią bendruomenę – gausybė žmonių įvairiuose renginiuose.

Šiemet Obelių bendruomenė švenčia veiklos 20–metį, todėl sveikindamas visus obeliečius linkėjau tvirtybės, ištvermės ir stiprybės ir priminiau, kad tu, aš – kiekvienas iš mūsų – ir esame Lietuva.

Obeliai – gražaus visiems šventinio vakaro ir stiprios bendrystės ateities veiklose!

Šiandien Seimo valdyba susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda. Naujos Seimo sesijos išvakarėse vykstančio tradicinio susitikimo metu aptarėme svarbiausius būsimos Seimo sesijos darbus. Prezidentūros inicijuotų įstatymų projektų svarbiausi akcentai – didinant dirbančių ir vaikus auginančių šeimų pajamas papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio atsiradimas vaikus auginantiems dirbantiems tėvams, nuoseklus perėjimas prie progresinių mokesčių, susisiekimo infrastruktūros būklė, paramos Ukrainai prioritetai.

Nacionalinis saugumas ir gynyba – viena iš sferų, kurios svarbą pabrėžia turbūt visi. Manau, kad ne mažiau svarbi ir valstybės ekonomikos raida – tvari, auganti, investuotojams patraukli ekonomika didina ir valstybės saugumą. Deja, iš valdančiųjų dėstytų prioritetų noro skatinti ekonomiką nesimato. Skambiai pristatyta mokesčių reforma skaidoma į dalis ir vargu ar virs realius teigiamus pokyčius duosiančiu rezultatu.

Būtina paminėti ir LVŽS frakcijos kolegės Rimantės Šalaševičiūtės inicijuotą Asmenų, įtariamų ir nuteistų už seksualinius nusikaltimus, užkardymo įstatymo projektą, kurį priėmus Lietuvoje turėtų atsirasti teistų už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus asmenų registras. Pastaruoju metu tokių nusikaltimų skaičius, deja, vis didėja, todėl privalome daryti viską, kad vaikai būtų saugūs.

Manau, kad palaikysime Prezidento inicijuotą projektą dėl papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio atsiradimo vaikus auginantiems dirbantiems tėvams. Šiame projekte galime įžvelgti ir praėjusioje Seimo kadencijoje LVŽS vykdytos politikos („vaiko pinigai“) vystymą. Lietuvos visuomenė sensta, todėl itin svarbu, kad valstybė siųstų aiškų signalą tiems, kurie ketina kurti šeimas, kad valstybė finansiškai juos rems.

Nuotraukos: Ilona Šilenkova (Seimo kanceliarija) ir iš asmeninio archyvo

Susitikime su AB „Rokiškio komunalininkas“ direktoriumi Vladu Januliu diskutavome apie žmonių susvetimėjimą ir iš to kylančias problemas valdant butų ūkį, apie daugiabučių namų renovacijos tempus regione ir Aplinkos ministerijos užkraunamus papildomus mokesčius bendrijoms, kurie renovacijos proceso tikrai neskatina.

Renovacijos klausimas visada kelia daug iššūkių ir dėl Valstybės politikos, ir dėl pačių gyventojų nusiteikimo. Kad ir kiek dedama pastangų, paaiškėja, kad jų vis tiek yra per mažai.

Direktorius taip pat paminėjo, kad jau netrukus gyventojai sulauks naujovės – Rokiškio gyventojai jau netrukus prie savo butų durų ras nedidelius konteinerius, skirtus augalinės kilmės maisto atliekų surinkimui.

Mielieji,
šiandien, Mokslo ir žinių dieną, sveikinu visą gausią ir gražią mokslo bendruomenę – pradedant pirmuosius žingsnius žengiančiais darželinukais, mokiniais, studentais, auklėtojomis, mokytojais, dėstytojais, baigiant visa jau tiesioginio ugdymo darbo nebedirbančia pedagogų bendruomene ir vaikučių tėveliais.
Ši diena – gražaus, nors ir nelengvo kelio pradžia. Linkiu, kad kiekvienam šis kelias būtų kuo įdomesnis, prasmingesnis, kupinas naujų atradimų, gerų emocijų ir saldaus pažinimo džiaugsmo. Tebūna ši rugsėjo 1-oji ypatinga ir džiugi!

Lankiausi Rokiškio gydymo įstaigose ir domėjausi jų pasiekimais ir problemomis, taip pat – Sveikatos ministerijos „stumiama“ Sveikatos centrų steigimo rajonuose eiga.
Lankantis Rokiškio ligoninėje direktorius Raimundas Martinėlis akcentavo, kad jau eilę metų ligoninei Ligonių kasos nemoka už aktyvaus gydymo paslaugas ir tada natūraliai tų paslaugų mažėja. Gera žinia, kad Rokiškio ligoninėje bent jau nėra jaučiamas gydytojų trūkumas: ligoninėje dirba apie 60 gydytojų, apie 20 iš jų – atvažiuojantys, daugiausia – budėjimams.
Ligoninėje numatyta plėsti intensyvios terapijos ir reabilitacijos paslaugas, vystyti neurologijos klasterį. Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre susitikau su direktore Danguole Kondratenkiene. Čia, atvirkščiai negu ligoninėje, jaučiamas gydytojų trūkumas, šiuo metu trūksta septynių šeimos gydytojų, o jų poreikis dar padidės po 2027 metų, nes nuo tada šeimos gydytojai turės perimti dalį dabar specialistų teikiamų paslaugų. O gydytojui paruošti reikia ne vienerių metų.
Gydytojų trūkumą poliklinika iš dalies sprendžia priimdama dirbti gydytojais rezidentus. Sutapo nuomonės, kad senstant rajono gyventojams būtina plėsti slaugą namuose. Gaila, kad visą problematiką spręsti paliekama vien rajono valdžiai, o Sveikatos ministerija užsiima keistomis reformomis, kurių esmė – kažką optimizuoti, kažką uždaryti, o ne suteikti daugiau galimybių gauti pagalbą arčiau namų.
Ir dabar rajonams siūloma steigti sveikatos centrus ar pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis, o už tai pažadėto keli šimtai tūkstančių ES pinigų. Ne valstybės, o ES, taip bandoma sugundyti savivaldybes daryti sunkiai nauda ir kaštų analize pagrindžiamus sprendimus. Pinigus gal ir gausit, bet jie greit ištirps, o rajono gyventojai vėl eilinį kartą turės galimybių vis mažiau gauti kokybišką gydymą savo rajone.
Iš savo karčios patirties savivaldoje galiu pasakyti, kad Kupiškiui kažkada buvo žadėti milijonai gydymo įstaigų renovacijai, iš ministerijos plaukė pažadai, kad kupiškėnams pacientams bus „žalias koridorius“ Panevėžio ligoninėje ir pan. Tereikėjo „tik“ pritarti pertvarkai, t. y. savivalda buvo spaudžiama Kupiškio ligoninę padaryti minimalia, uždaryti akušerijos ir ginekologijos, traumatologijos ir chirurgijos skyrius, ir neva būsime „palaiminti“.
Deja, finale – nei pinigų, nei ankščiau minėtų skyrių nėra jau du dešimtmečius, o medicinos paslaugos regionuose vis labiau tolsta nuo vietos gyventojų.

Jūžintų miestelis, garsus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir joje kadaise veikusiu vienuolynu su iki šių dienų išlikusiomis celėmis, šiandien visus kvietė į tradicinį Šv. Baltramiejaus gyvųjų amatų kermošių.
Šiemet Mykolo Romerio universitete įvykusių respublikinių vietos bendruomenių konkurso „Bendruomenė – Švyturys 2022 – kelias į sėkmę“ apdovanojimų metu, Jūžintų seniūnijai įteikta „Bendruomeniškiausios seniūnijos arba savivaldybės“ nominacija.
Na, o tęsiant apie Kermošių – be prekiaujančių, šokančių, bendraujančių žmonių nebūtų tikras kermošius. Jame man pavyko įsigyti ir naminės duonos, ir lašinių, ir akis buvo į ką paganyti. Kuriantis ir gaminantis kaimo žmogus mums leidžia išlikti ir padeda išsaugoti tradicijas, papročius, amatus, sveiką santykį su kitu bei gamta. Saugokime Lietuvos kaimus ir jų žmones visomis išgalėmis!

Šį savaitgalį Žiobiškio parapija mini 220 metų s**aktį, o kaimo bendruomenė kraštiečiams ir svečiams tradicinę šventę „Vėl kviečia Šv. Baltramiejus“.

Žymus iš šio krašto kilęs ekonomistas, kraštotyrininkas Petras Venantas Mačiekus šventės metu pristatė trumpą Žiobiškio parapijos istoriją. Kraštui savo pėdsaką paliko ir naikinantis maras, ir karo metas. Parapija nebuvo labai turtinga, tačiau šiandien ją tikėjimo keliu veda jau penkioliktas kunigas Virginijus Šimukėnas.

Bet kaip būta visais laikais – didžiausias vietovės turtas yra ten gyvenantys žmonės. Todėl visiems Žiobiškio gyventojams, iš čia kilusiems ir čia sugrįžusiems, linkiu tikėjimo, sustiprinančio viltį ir tikrumo kiekviename Jūsų veiksme.

Rokiškyje verslas kuriasi, o verslininkai nuolatos s**a galvą, kaip veiklas tobulinti, plėsti arba – diferencijuoti. Rokiškietis verslininkas Simonas Tuska yra net keleto įmonių vadovas, o įmonės ir veiklos, kurios yra šio žmogaus akiratyje, labai įvairios, plačios ir, galima sakyti, visai nesusijusios. Tai ir miškininkystės veikla, nekilnojamojo turto nuoma, apgyvendinimo paslaugos, ir vietinio laikraščio sukūrimas bei išlaikymas.
Simonas – pozityvus žmogus, kuris pabrėžia, kad versle yra labai svarbus bendradarbiavimas ir įsiklausymas, kolegiškumas ir naudos dalijimasis – tuomet rezultatas būna geriausias ir nekeliantis susipriešinimo.
Verslo diferencijavimas padeda lengviau išgyventi įvairias krizes ir neapibrėžtumus. Šiuo metu, per trylika darbo metų miškininkystės srityje, išgyvenama didžiausia krizė, Simonui neatrodo tokia baisi, kuomet šalia yra kitos verslo šakos. Pasak S. Tuskos, regione tikrai galima sėkmingai dirbti, uždirbti ir kokybiškai gyventi.

#СлаваУкраїні! Brangūs broliai ukrainiečiai, sveikinu Jus Ukrainos Nepriklausomybės dienos proga. Jau pusantrų metų Jūsų brangioje šalyje vyksta klaikus karas. Nėra nė vienos šeimos, nė vienos kampelio, kuris to nebūtų pajautęs. Niekingi okupantai turi nešdintis, iš kur atvyko, ir sumokėti už kiekvieną gyvybę, už kiekvieną kraujo lašelį, už kiekvieną ašarą. Linkiu Jums ir toliau išlikti tokiais stipriais ir atkakliais. Kartu iki pergalės! Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!
Дорогі брати українці! Вітаю вас з Днем Незалежності України. Ось уже півтора року у вашій дорогій країні йде моторошна війна. Немає жодної сім'ї, жодного куточка, який би цього не відчув. Мерзенні окупанти повинні терпіти, звідки вони прийшли, і платити за кожне життя, за кожну краплю крові, за кожну сльозу. Бажаю тобі і далі бути таким сильним і наполегливим. Разом до перемоги! Слава Україні! Героям слава!

Šiandien minime Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minėdami tragišką Pabaltijo šalių likimą nulėmusio Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines, beveik 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų sudarėme gyvą grandinę, susikibome rankomis į Baltijos kelią. Mūsų širdyse degė ne pyktis, o viltis, entuziazmas, noras priešintis ne ginklu, o vienybe, ramybe, pasitikėjimu savimi kaip į nepriklausomybę žengiančių valstybių piliečiais. Mes visi kartu tai padarėme.
Nepaisant didžiulio masto, pilietinė akcija buvo labai gerai koordinuota, o tai darkart įrodė, kad atkakliai siekiant tikslo visos kliūtys įveikiamos vienybe ir užsispyrimu. Linkiu, kad nepamirštume tos vienybės, nes Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas – tik vienas žingsnis, o demokratijos principų įtvirtinimas, šalies gerovės kūrimas vyksta ir toliau, nenutrūkstamai. Tam labai reikia vienybės ir susiklausymo, noro siekti aukštesnių tikslų.

Susitikimo metu su Rokiškyje veikiančios gamybinės įmonės UAB „Meteka“ vadovu Raimondu Tarvydžiu ne tik susipažinome su įmonės specifika, bet turėjome ir diskusiją apie Lietuvos švietimo sistemą bei spragas, kurios gamybos versle labai greitai pajuntamos. Ypač tai pajuntama tuomet, kai reikalinga greita darbuotojo reakcija ir gebėjimai.
Įmonė gyvuoja jau per trisdešimt metų, ji užsiima hidrocilindrų gamyba ir yra stambi hidrocilindrų tiekėja statybų, žemės ūkio, miško ruošos, komunalinei bei kitai technikai. Didžioji dalis pagaminamų detalių yra skirtos eksportui, o tai reiškia – reikalaujama maksimalios kokybės ir greičio. Tačiau, kaip pastebėjo vadovas, inžinierių ir kokybišką profesinį išsilavinimą turinčių darbuotojų Lietuvoje tikrai labai trūksta.
Įmonės vadovo Raimondo iškeltas klausimas, ar galima šaltkalvio specialybės jaunuolio darbą įvertinti pažymiu, vertas diskusijos apie pačią švietimo sistemą. Kaip sakė įmonės direktorius, Lietuvoje dažnai išradinėjame tai, kas jau seniai sukurta tarptautiniu mastu. Nepaisant kylančių iššūkių, įmonėje nuolatos dirba apie penkiasdešimt darbuotojų ir gamybos procesai nenutrūksta.

Šiandien lankiausi AB „Rokiškio mašinų gamykla“ ir su ilgamečiu generaliniu direktoriumi bei geru pažįstamu Rimgaudu Kilu kalbėjomės apie verslo situaciją šiandien bei perspektyvas ateityje.
Ši ilgametes tradicijas žemės ūkio mašinų gamybos bei metalo apdirbimo srityse turinti įmonė – viena seniausių Lietuvoje. Joje dirba 145 darbuotojai, kuriems darbą lengvina nuolatos diegiamos naujovės, šiuolaikiški įrengimai. Naujas, dar neišpakuotas, vos prieš keletą dienų gautas lazeris, leis optimizuoti procesus ir tokias gamybos operacijas, kaip frezavimas ar gręžimas, atlikti greičiau ir tiksliau.
Generalinis direktorius džiaugėsi jaunais ir sumaniais atskirų gamyklos „barų“ vadovais, kurių pagalba bendrovė gali įgyvendinti net tokius užsakovų prašymus kaip biometanu ir elektra varomų traktorių gamyba. AB "Rokiškio mašinų gamykla" – šaunaus verslo pavyzdys, puikiai konkuruojantis ir darbuotojų atlyginimu, ir darbo sąlygomis. Galima džiaugtis ir laiko patikrintais verslo partneriai iš Suomijos, Danijos, Nyderlandų ir kitų šalių, su kuriais bendradarbiavimas tęsiasi ne vienerius metus.
Gerbiamas Rimgaudas, pasakodamas apie bendrovės veiklą ir joje dirbančius darbuotojus, pabrėžė tarpusavio atsakomybės svarbą bei nuolatinį procesų tobulinimą, kurių pagalba galima pasiekti aukštų gamybos rezultatų ir nemažų laimėjimų.

Šio šeštadienio popietę praleidau Rokiškio rajone, Gediškiuose, Kairelių bendruomenės šventėje „Žvilgsnis į gimtinę“. Buvo prisimintos jau beveik išnykusių ir vis dar tebegyvuojančių kaimų istorijos. Apie juos pasakojo buvę ar esami šių kaimų gyventojai.
Turėjau retą progą ir didelę garbę susipažinti su iš Kairelių kilusia tautodailininke, tautinių juostų audėja, Rokiškio ir Los Andželo miestų garbės piliete Palmira Domijonaitiene. Jos austomis juostomis buvo apjuosta daugybė Lietuvos ir viso pasaulio lyderių: Ričardas Niksonas, Ronaldas Reiganas, Džordžas Bušas, Jonas Paulius II, Dalai Lama, Indira Gandi ir kt.
Kas yra tėviškė, supranti tik tada, kada iš jos išvyksti ir niekada neapleidžia jausmas, kad esi kažką praradęs. Tikram lietuviškam kaime vis dar stiprios pamatinės lietuvių tautos ir valstybės vertybės – gimtoji žemė, lietuvių kalba, šeima, o nors trumpam išvykus svetur – ir gimtinės ilgesys... Ačiū bendruomenės pirmininkei Danutei Vaičiulienei už puikų, šiltą, gerų emocijų lydimą renginį. Sėkmės jums!

Žolinė. Šiandien teko apsilankyti net dvejose. Šimonyse, Kupiškio rajone – tradicinė, vykstanti jau daug dešimtmečių, o gal ir šimtmečių – su religinėmis apeigomis, su eisena aplink bažnyčią, šventomis mišiomis, kermošiumi prie šventoriaus, giminių susitikimais, susibėgimais, galbūt net susipažinimais.
Antroji Žolinė – Naisiuose, Šiaulių rajone. Moderni, su koncertais, žaidimais, atrakcijomis, blaivi ir šviesi šventė, skirta šeimai išaukštinti. Atrodytų, abi šventės – skirtingos, bet jas vienija tos pačios vertybės: tradicijų, kalbos, valstybės, blaivybės ir tvirtos tradicinės lietuviškos šeimos saugojimas. Tai mus ir daro savitais.

Šiandien apsilankiau Rokiškio autobusų parke, susitikau su laikinąja direktore Reda Giriūnaite. Aptarėme Rokiškio autobusų parko situaciją ir problematiką, įsigaliojus Transporto kodekso pakeitimams. Pasirodo, kad netrukus Rokiškio ir kitų panašių savivaldybių autobusų parkai galimai nebegalės teikti tarpmiestinio pervežimo paslaugų, nes tokiems pervežimams atlikti autobusų amžius negalės būti didesnis nei 10 metų. O tokių sąlyginai naujų autobusų neturi ne tik Rokiškio, bet ir daugelis kitų mažesnių ir net didesnių savivaldybių.
Deja, įstatymas priimtas, o jam įgyvendinti valstybės pagalba – nenumatyta, viskas palikta savivaldai... Tuo labiau, kad Rokiškis yra pasienio rajonas ir tarpmiestiniai maršrutai į Vilnių ar Kauną yra užpildomi pravažiuojamuose miestuose. Nelikus tokių pervežimų, pirmiausiai nukentės regionų žmonės, neliks galimybės pasiekti gydymo ar kitų svarbių įstaigų sostinėje bei kituose miestuose. Aiškiai matoma problema ir prie jos teks vėl grįžti Seime. Susisiekimo ministrui iškelsiu esamus trūkumus, o jeigu nebus imtasi sprendimų dabar – juos reikės spręsti kitoje kadencijoje. Juk visų reformų tikslas turėtų būti sumažinti gamtos taršą, skatinti žmones daugiau naudotis viešuoju transportu, o ne mažinti paslaugos prieinamumą.
Beje, Rokiškio rajono savivaldybė kaip tik rodo gerą pavyzdį šioje srityje – jau metus savivaldybės teritorijoje viešuoju transportu pervežimai yra nemokami (kaip ir Tauragėje ar Telšiuose). Tai turi savo kainą, bet, anot laikinosios direktorės, važiuojančių vietiniais maršrutais skaičius padidėjo ne procentais, o keliais kartais. Žinoma, dar yra spręstinų dalykų ne tik įsigyjant naujus autobusus, bet ir dėl vairuotojų bei administracijos darbo sąlygų gerinimo, į kuriuos, tikiuosi, atkreips dėmesį vietos valdžia.

Vakar Panemunyje (Rokiškio r.) iškilmingai paminėtos miestelio 425-osios įkūrimo metinės bei žuvusiems ir gyviems išlikusiems partizanams skirto paminklo „Angelas“ pastatymo 20-metis. Sveikindamas panemuniškius ir renginio organizatorius bei svečius, dėkojau Panemunio krašto ir visos Lietuvos jaunuoliams – partizanams, kurie kovojo, o dažniausiai ir paaukojo ne tik savo jaunystę, bet ir gyvybę už dabartinę – nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.
Vienam iš kovotojų – partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai – įteikiau simbolinę dovaną – Lietuvos trispalvę, kaip mažą krislelį padėkos, kurią turime jausti kiekvienas iš mūsų. Būtent kaimo vaikai išėjo į miškus ir ten aršiai gynė mūsų visų Tėvynę ir jos laisvę. Tad labai simboliška, kad mažame Lietuvos kaimelyje šiems kovotojams prieš dvidešimtmetį iškilo įspūdinga skulptūra – 5 metrų aukščio „Angelas“, kurio ištiesti sparnai net 8 metrų ilgio.