Kristaus bažnyčia

TOLERANCIJA – NUODĖMĖ?

Visuotinė lietuvių enciklopedija taip apibrėžia toleranciją: Toleráncija (lot. tolerantia – kantrybė), kitokios nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas, pakanta.

Žinoma, tai gana platus terminas, tačiau šiame straipsnyje noriu kalbėti daugiau apie toleranciją krikščionybėje. Ką apie tai sako Biblija?

“Jei išgirstum apie vieną iš savo miestų, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kalbant: „Tarp jūsų atsirado suvedžiotojų, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: „Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate“, rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė, išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius.” (Pak.įst. 13:12-15).

Kodėl išžudyti visa miestą? Kodėl nepakanka suvedžiotojų? Kuo kalti miesto gyventojai, negi visi jie buvo suvedžioti? Ir kaip galėjo atsitikti, kad visas miestas pasidavė jų įtakai? Kalta tolerancia nuodėmei, blogiui. Pradžioje žmonės su pakantumu žiūri į suvedžiotojus, paskui dalis perima jų įsitikinimus, bet didžioji dalis dažniausiai lieka nuošalyje, tolerantiškai žiūri į įvykių eigą. Tokiu būdu plinta visos blogybės. Užkratas laiku nesustabdomas dėl žmonių tolerancijos – juk reikia gerbti kitų nuomonę, nieko negalima teisti. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti – į ką išvirto Eurovizija, s**omiškos tendencijos visuomenėje, laisvė bažnyčiose – kai kuriose net iki tokio lygio, kad laiminamos tų pačių asmenų santuokos ir pan. Kas dėl to kalti – tik suvedžiotojai? Ne, kalta visa visuomenė, kuri toleruoja blogio išplitimą. Todėl Dievas ir įsako sunaikinti visą miestą – vieni pražus dėl savo darbų, kiti – dėl savo tolerancijos blogiui.

Bažnyčiose vyksta analogiški procesai. Dėl tikinčiųjų tolerancijos pasaulis sėkmingai skverbiasi į bažnyčias. “Neteisk” pavirsta į toleranciją įvairioms blogybėms. Kartais net pasiekiamas toks lygis, kai žmogus gali palikti savo šeimą dėl, tarkim, kitos moters, ir toliau vaikščioti į susirinkimus. Netgi tarp Lietuvos pastorių būna tokių dalykų. Ir visa bendruomenė tai toleruoja. Jau nekalbant apie smulkesnius dalykus – apsinuoginimą bažnyčiose ir pan. Kažkas ateina pirmas/pirma, niekas nieko nesako – neteisk, laukia kol Dievas kažką padarys ar tas asmuo susipras. Tačiau po kurio laiko matome, kad užkratas plinta toliau.

Kieno kaltė, kad pasaulis skverbiasi į bažnyčias? Arba Sodoma į visuomenę? Vadovai, pastoriai? Žinoma, jų kaltė akivaizdi, jie ir yra tam, kad užkirstų kelią toliems dalykams. Tačiau dažniausiai jie pasiduoda naudos maksimizavimui – nupešti žąsį taip, kad gagenimo būtų kuo mažiau, o plunksnų – kuo daugiau. Nėra gagenimo – reikia pešti. Pavyzdžiui, jei valdžia žino, kad 95 proc. rinkėjų nepritaria kokiam nors dalykui, bet yra iš esmės tolerantiški tam, ir iš kitos pusės, likę 5 proc., kurie geidžia to dalyko, yra principingi (nepadarysi – nebalsuosim), tai, be abejo, jie padarys taip, kaip nori tie 5 proc. – juk šiuo atveju jie nepraranda nė vieno balso (nes likę yra tolerantiški), o priešingu atveju prarastų tuos kelis procentus. Šitaip įgyvendinamos įvairios blogybės, kuriems dauguma net nepritaria. Paprastas naudos maksimizavimo principas.

Tas pats su bažnyčiomis. Pastorių siekis turėti kuo daugiau žmonių bažnyčiose paima viršų – juk jie taip pat žmonės. Jei sudrausi vieną nepadoriai apsirengusį lankytoją – jį prarasi, jei nesudrausi – neprarasi nė vieno - dėl likusių tolerancijos! O jie tik ir girdi per pamokslus – neteisk, Dievas nieko neatstumia, jis visus myli ir priima ir pan. Tokie klaidinantys mokymai stebėtinai lengvai plinta bažnyčiose – nes naudingi abejoms pusėms. Pastoriams – daugiau žmonių, lankytojams – daugiau laisvės kūnui, tuo pačiu išsaugant ramybę bei tuščią pasitikėjimą išgelbėjimu (juk pastorius leidžia!). Tas pats ir visuomenėje, už bažnyčios ribų.

Dievas, kaip matome iš aukščiau pateikto pavyzdžio, neturi absoliučiai jokios tolerancijos nuodėmei ar pasauliui. Kaip ir Kristus neturi – pakanka prisiminti Jo pokalbius su fariziejais bei Rašto žinovais. Tą patį galima pasakyti ir apie ap. Paulių. “Jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!” (Gal. 1:9). Arba to paties laiško antrame skyriuje aprašytas nutikimas, kaip jis prie visų sudraudė ap. Petrą.

Daugelis krikščionių turbūt mano gausią pagyrimą iš Dievo, kad nieko neteisė, tačiau rizikuoja gauti tokį pat pasmerkimą, kokį ir blogai besielgiantys, kurių jie nesudraudė. Juk jei matai kažką blogai darant ir nieko nesakai – tampi nuodėmės bendrininku, jos palaikytoju.

“Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų.” (Ez. 3:20).

ŽVĖRIES SKAIČIUS

"Čia slypi išmintis! Turintis išmanymą teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius; jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši." (Apr. 13:18).

Yra daug dalykų, susijusių su skaičiumi 666 – barkodai, www, ir pan. Apie tai dabar nekalbėsiu. Ta tema jau seniai nebesidomiu. Tačiau neseniai ji vėl atgijo. Kažkada seniai išgirdau, kad JAV dolerio aukštis (arba plotis) yra 6,66 cm. Tais laikais jų dažnai būdavo piniginėje, tai pamatavau, ir išties tuo įsitikinau. Vėliau, atsiradus kompiuteriams ir internetui, kažkada ši tema vėl iškilo, tačiau iš interneto sužinojau, kad dolerio aukštis 2,61 colio, arba 6,63 cm. Nusistebėjau, nes ne vieną kartą buvau matavęs skirtingus banknotus, bet taip ir palikau šį klausimą. Neseniai besikalbant šis klausimas vėl atgijo. Pasakiau, kad anksčiau esu matavęs, aukštis 6,66 cm. Pašnekovas pasiguglino – 6,63. Teko nusileisti, nors jaučiau, kad kažkas ne taip. Dar panaršiau, visur rašo kad dolerio aukštis 2,61 colio, įskaitant ir Wikipediją, bei kitus žinomus portalus. Jau būčiau pasidavęs, tik užkliuvo viename portale sakinys – jei išmatuosime JAV dolerį, sužinosime, kad jo matmenys tokie ir tokie. Ką reiškia “jei išmatuosime”? O kur oficialiai patvirtintas standartas? Pagaliau radau, ko ieškojau. Iš tiesų dolerio matneys yra ne 6,14x2,61 colio, kaip dažniausiai rasite internete, o 6 ir 1/8 x 2 ir 5/8 colio. 2 ir 5/8 colio yra 2,625 colio (ne 2,61). Padauginę iš 2,54, gausime, kad dolerio aukštis 6,66(75) cm.

KRISTUS PRISIKĖLĖ!

SABATAS

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra nemažai krikščionių, kurie laikosi sabato (4 Dievo įsakymo), kai tuo tarpu didžiajai daliai krikščionių sabato vietą užima sekmadienis. Ką reiškia sabatas? Nedirbti jokio darbo, nevaikščioti savo kreliais, bet tą dieną paskirti Viešpačiui, įskaitant ir šventųjų susirinkimą. Daugumai ši problema apskritai nesuprantama, nes sabatas žydų kalendoriuje yra septinta diena, mūsų kalendoriuje septinta yra sekmadienis. Nesigilinsiu į šį klausimą, kada ir kas pakeitė kalendorių, bet Biblijoje matome, kad sekmadienis yra pirmoji savaitės diena, kada prisikėlė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Iki Kristaus prisikėlimo buvo viskas aišku – reikėjo laikytis sabato – septintos dienos (įskaitant ir susirinkimą). „Jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.“ (Luko 4:16).
Kodėl tuomet dauguma krikščionių švenčią ne sabatą (šeštadienį), bet sekmadienį? Paprasčiausias atsakymas būtų – nes tą dieną prisikėlė Kristus – svarbiausias įvykis krikščionybėje. Tačiau daugelio toks atsakymas netenkina, jie beda pirštu į ketvirtą Dievo įsakymą. Tačiau nepamirškime, kad Dievas per Jėzų Kristų sudarė naują sandorą. Taigi, ką apie tai kalba NT? Kodėl sekmadienis?

Visų pirma, šią dieną nustatė pats Kristus. „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jono 20:19). Tai buvo pirmasis kartas, kai Kristus atėjo į mokinių susirinkimą. Aišku, tai galima paaiškinti, kad tai buvo pirmoji prisikėlimo diena, Kristus nenorėjo laukti iki sabato. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad antrą kartą jis pasirodė susirinkime taip pat sekmadienį, t.t., pirmąją savaitės dieną. “Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ (Jono 20:26). Po aštuonių dienų, reiškia mūsų skaičiavinu po savaitės, nes pirmoji diena taip pat buvo įskaitoma. Pav., Jis sakė jiems: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels.“ (Mork. 9:31), pasakyta, kad Kristus prisikels po trijų dienų, nors buvo nukryžiuotas penktadienį, o prisikėlė sekmadienį, t.y. penktadienis taip pat buvo įskaitytas.

Taigi matome, kad Kristus du kartus pasirodė mokinių susirinkime, taip nustatydamas jo dieną – ir ta diena buvo sekmadienis.
Kad mokiniai rinkdavosi sekmadienį, aiškiai matome iš Apaštalų darbų 20 skyriaus. “Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.” (Apd. 20:7). Atkreipkime dėmesį, kad Paulius iš Filipų išplaukė po Neraugintos duonos dienų, o jau sekmines norėjo sutikti Jeruzalėje, tai yra, jis skubėjo – taip, kad net neužsuko į Efezą, o tik trumpai susitiko su Efezo vyresniaisiais. “Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.” (Apd. 20:16). Nepaisant skubėjimo, Paulius Troadėje išbuvo net visa savaitę. Kodėl? Galimai dėl to, kad norėjo sulaukti susirinkimo. Nes jis atvyko antradienį, o išvyko iškart kitą dieną po susirinkimo, net nepailsėjęs po ilgos kalbos – matome, kad jis turėjo ką pasakyti Troadės tikintiesiems. Jei susirinkimai būtų vykę ir kitomis dienomis, Paulius paskutinę dieną, prieš kelionę, nebūtų taip ilgai užtrukęs su savo kalba.

Susirinkimai sekmadieniais vyko ir kitose bažnyčiose, pav., Korinte. “Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda pagal tai, kiek turi, kad rinkliavos neprasidėtų tik man atvykus.” (1 Kor. 16:2).
Dar būtų galima paminėti Apreiškimo knygą. Apreiškimas Jonui buvo duotas Viešpaties dieną. “Aš buvau Dvasios pagautas Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, sakantį: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis”. (Jono 1:10). Kas toji Viešpaties diena? Jei tai būtų sabatas, Jonas taip būtų ir parašęs, nes niekur kitur jis nevadina sabato Viešpaties diena. Žodis “Viešpaties” čia susijęs būtent su Kristumi, nes graikų žodis “kuriakos” NT panaudotas tik du kartus, pirmą kartą laiške korintiečiams (11:20) “Jūs susirenkate kartu, bet ne Viešpaties (kuriakos) Vakarienės valgyti”. Taigi, kaip matome Viešpaties diena yra ta diena, kai vykdavo susirinkimai.

Tiek iš Biblijos. Galiu pridėti ir savo liudijimą. Kai evangelizacijos metu susidūrėme su Elenos White pasekėjais, kurie daug kalbėjo apie sabato laikymąsi, nusprendėme su žmona pasimelsti šiuo klausimu, nes kalbėjo gana įtikinamai. Buvo toks regėjimas – statoma plytų siena priešais mane, užtverianti kelią eiti toliau. Tačiau paskui kažkas tą sieną stipriu spyriu sugriovė, ir pasijutau vėl laisvas. Taigi supratau, kad galima patekti į spąstus, iškart atmetėme šį mokymą.

Beje, svarbu, iš kokio šaltinio tas mokymas atėjęs – daugiausia iš adventistų bažnyčios. Adventistų bažnyčia jau pasižymėjo klaidingomis pranašystėmis dar iki Elenos White – kai laukė tam tikrą dieną Kristaus atėjimo ir tai neįvyko. Todėl nenuostabu, kad netrukus po to iškilo toje bažnyčioje dar viena tokio tipo “pranašė”. Nenoriu analizuoti plačiau jos mokymo, tačiau tai ne Dievo pranašas (pav., jos mokymas apie pragarą). O adventistai jos raštus studijuoja ne ką blogiau nei Bibliją – panašiai kaip katalikams katekizmas ar popiežių dogmos – nors Raštas aiškiai sako nieko nepridėti.

Dar būtų galima paminėti istorinius pirmosios bažnyčios šaltinius (taupydamas jūsų laiką necituosiu). Iš jų matome, kad ankstyvieji krikščionys taip pat rinkdavosi sekmadienį. Žinoma, pradžioje buvo žydų bažnyčių, kurios šventė sabatą, tačiau žydų krikščioniškos bendruomenės netrukus išnyko.

Taigi kuo reikia remtis – ar ST, ar naujuoju? Kuri diena yra Viešpaties diena? Nepamirškime, kad yra dvi sandoros – naujoji ir senoji. “Jeigu ta pirmoji būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.” (Hebr. 8:7). Naujoji sandora nereiškia, kad panaikinama senoji. Čia panašiai galime įsivaizduoti, kad Seimas prima tam tikrus įstatymo pakeitimus. Jie nereiškia, kad senieji įstatymai nebegalioja. Tačiau ten, kur senasis ir naujasis įstatymai kalba apie tuos pačius dalykus – GALIOJA NAUJASIS. Nes antraip ir apsipjaustyti reikėtų. (Beje, šios operacijos vis dar populiarios tam tikrose šalyse, pav., JAV – ne tiek dėl tikėjimo, kiek dėl fiziologinių dalykų). Tačiau Paulius griežtai draužia apsipjaustyti dėl tikėjimo. Kodėl? Nes tuo tu parodai, kad tau senoji sandora yra svarbesnė už naująją. O čia jau labai didelis pavojus – velniui tik to ir tereikia. Tuomet jau ir kariauti galima, ir apskritai, atkristi nuo Dievo malonės.

Taigi, dabar sabato laikymosi klausimas yra panašiai kaip Pauliaus laikais apipjaustymo klausimas – kokią tu sandorą laikai aukštesne – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. “Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas.” (Gal. 5:2). Perfrazuojant galima pasakyti:

JEI TU LAIKAISI SABATOS (ne sekmadienio), KRISTUS TAU NEBEBUS NIEKUO NAUDINGAS.

DIEVO JĖGA
“Jei Viešpats panorės, veikiai atvyksiu pas jus ir patikrinsiu ne pasipūtusiųjų kalbas, bet jėgą. Nes Dievo karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje.” (1 Kor. 4:19-20).

Turbūt ne kartą visiems teko pastebėti, kad pamokslininkas ar šiaip tikintis gali gražiai, išmintingai kalbėti, tačiau jų žodžiuose nėra Dievo jėgos. Jie kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. (1 Kor. 13:2). Kodėl? Ir kur gauti tą jėgą?

Atsakymą galime rasti Kristaus žodžiuose: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai. Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.” (Mato 23:2-3). Čia Kristus atskiria kalbas nuo darbų. Galima būti Rašto žinovu, bet neturėti jėgos – jei tenkini savo kūno troškimus. Kaip skaitome toliau, fariziejai buvo kūniški: “Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus. Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, sveikinimus aikštėse ir būti žmonių vadinami „Rabi, Rabi“. (Mato 23:4-7). Apie tokius tikinčius taip pat kalba ap. Paulius: “Pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos.” (2 Tim. 3:4-5). Atsižadėję todėl, kad myli pasaulio malonumus. “Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.” (1 Jono 2:15-16).

Taigi Dievo jėga yra nesusitapatinime su pasauliu, arba kitaip tariant, šventume – atsiskyrime nuo pasaulio. „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys“, – sako visagalis Viešpats.” (2 Kor. 6:16-18).

Deja, šių laikų krikščionys nenori palikti pasaulio malonumų – kurortų, kavinių, kelionių, žaidimų ir apskritai visko, kas yra pasaulyje. Kiek tik kišenė leidžia – tai yra vienintelis apribojimas. Apranga, išvaizda, pomėgiai – viskas kaip pasaulyje. Pav., jei aš pamatau pamokslininką su išskustais smilkiniais, vilkintį džinsus su kabančiu užpakaliu (kaip teko matyti vienos Lietuvos bažnyčios pastorių pamokslaujant), ar “Tommy Hilfinger” maikute – kam tokio pamokslininko apskritai klausyti? Jau nekalbant apie išsidažiusias moteris su džinsais (kurioms Raštas apskritai draudžia mokyti). Tai tik žvangantis cimbolas, kuris nešioja ant savęs pasaulio žymes.

Kas turėjo didžiausią Dievo jėgą, neskaitant Kristaus? Jonas Krikštytojas pavadintas didžiausiu, gimusiu iš moterų. Jis turėjo Dievo jėgą – žmonės net nekviesti rinkosi pas jį ir leidosi jo krikštijami. Kas Joną išskiria iš kitų? Maksimalus atsiskyrimas nuo pasaulio. Tą patį mes galime pasakyti apie ap. Paulių bei kitus Dievo vyrus.

Deja, šiandien krikščionys nenori palikti pasaulio, bet nori turėti Dievo jėgą. Kad Dievas per juos darytų stebuklus ir pan. Kai to nėra, bandoma juos imituoti – griuvinėjimai scenoje, išgydymų falsifikavimas ir pan. Su griuvinėjimais esu pats susidūręs – jokios ten Dievo jėgos nėra. (Jei matote tokį pamokslininką – bėkite iš tokių bažnyčių). Žinoma, yra pavienių išgydymų tikrose bažnyčiose, bet ne per išgydymų šou, iš anksto paskelbtus. Esu tokiuose buvęs – gaila apviltų žmonių.

Taigi, jei norime Dievo jėgos – atsiskirkime nuo pasaulio. Kaip sakė ap. Paulius: “Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi.” ( Kor. 11:1).

ŠVENTUMAS

Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. (Heb. 2:14).
Žodis “šventas” hebrajų kalboje reiškia “kitoks”, “atskirtas nuo kitų”. Deja, ne apie visus krikščionis toli gražu gali pasakyti, kad jie kitokie, nei šis pasaulis. Nesiskiria nei pomėgiai, nei išvaizda, nei apsirengimas. Net susirinkimuose jaučiasi “krikščioniška laisvė”. (“Jie žada jums laisvę, patys būdami sugedimo vergai” (2 Pet. 2:19)). Į susirinkimus galima ateiti su šortais, su šlepetėmis, elgtis laisvai, nevaržomai. (Juk Dievui svarbiausia – širdis, jis nežiūri į išorę, kaip mokoma daugelyje bažnyčių). Taip manantiems noriu papasakoti liudijimą, kurį man pasakojo praėjusiais metais pats liudijimo dalyvis. Tai buvo tikintis verslininkas iš Vilniaus. Prieš keletą metų jis lankėsi bažnyčioje Vokietijoje, kuriai ir mes priklausėme, kai ten gyvenome. Atsisėdo, užsidėjo koją ant kojos, susikryžiavo rankas, ant kurios buvo prabangus laikrodis, - kitaip sakant, patogiai įsitaisė klausytis pamokslo. Staiga jam prakalbo Dievas: “Nusiimk laikrodį, nuleisk rankas ir nukelk koją”. Jis pirmiausia pagalvojo, kad jam čia sako kažkas iš brolių, tačiau apsidairęs suprato, kad tai kalba Dievas.

“Būkite šventi, nes Aš esu šventas” (1Pet. 1:16).

GĖRIO IR BLOGIO PAŽINIMAS

“Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų s**o medžių“?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti s**o medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra s**o viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte.“ Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp s**o medžių.” (Pr. 3:1-8).

Matome, kad Dievas pradžioje ribojo Adomui ir Ievai informaciją, daugeliui dalykų jų akys buvo užmerktos, daug ko jie nežinojo. Pavalgę pažinimo medžio vaisiaus, jų akiratis prasiplėtė. Jie sužinojo esą nuogi. Ar nuo to jie tapo laimingesni? Atsirado papildomų rūpesčių – reikėjo pasirūpinti drabužiais, o svarbiausia, tai sudarė kliūčių bendravimui su Dievu – išgirdę Jo balsą, jie nėjo pasitikti Dievo, o atvikščiai – nuo Jo pasislėpė. Tai ir buvo velnio tikslas.

Šiandien šis principas taip pat veikia. Juo daugiau krikščionis domisi įvykiais pasaulyje, skaito naujienas, semiasi žinių iš įvairių šaltinių – tuo labiau tolsta nuo Dievo. Jis pradeda gyventi tuo, kuo maitinasi. Užsiteršia protas ir širdis. Visko, ko reikia krikščioniui, yra surašyta Biblijoje. Jei ko trūksta, Dievas papildomai apreiškia. Mums nereikia pažinti blogio. Nes blogio pažinimas mūsų geresniais nedaro. Deja, dažnai tenka matyti, kai krikščionys daugiau laiko skiria pasaulio naujienoms, bei Biblijos skaitymui.

Štai ką sako karalius Saliamonas: “Aš atsidėjau visa širdimi išmintingai stebėti ir tyrinėti visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė vykdyti žmonių sūnums. Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas. Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti. Aš galvojau savo širdyje, kad esu gavęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo. Aš siekiau visa širdimi suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas. Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.” (Ekl. 1:13-18).

Verčiau prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius:
“Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga.” (Fil. 4:7-8).
“Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje.” (Kol. 3:1-2).

JEI NETAPSIME KAIP VAIKAI

Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę”. (Mato 18:2-3).

Daugelis iš mūsų turbūt pastebėjome, kad ryšys su kitu žmogumi, įgytas vaikystėje ar paauglystėje, yra žymiai tvirtesnis, nei įgytas būnant suaugusiu. Pats ne kartą stebėjausi, kaip, sutikęs klasioką, su kuriuo nesimatei dvidešimt ar trisdešimt metų, gali kaip niekur nieko su juo laisvai bendrauti, lyg būtume išsiskyrę visai neseniai. Net jei ta draugystė vaikystėje truko vos kelis metus. Ir atvirkščiai, gali su žmogumi artimai bendrauti (pavyzdžiui, darbe ar bažnyčioje!) net dešimt ar daugiau metų, tačiau jauti, kad tokio ryšio, laisvo bendravimo kaip su tuo klasioku nėra, jauti, kad to žmogaus taip iki galo ir nepažįsti.

Kodėl taip yra? Nes vaikai dar nemoka atskirti, ką “galima” kalbėti ir ko ne, jie neturi dar jokių asmeninių tikslų ar siekių, jie negalvoja toli į priekį, gyvena šia diena. Jiems rytojus – tėvų rūpestis. Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai jums bus pridėta”. (Mato 6:312,33).

Kai žmogus suauga, tas atviras, nuoširdus, nerūpestingas laikotarpis baigiasi, atsiranda konkurencija, suvokimas, kad reikia kažko siekti gyvenime, įsitvirtinti jame – aplenkiant kitus, daugiau pasiekti nei jie. Žmogus, vedamas šių naujų tikslų, ima riboti informaciją, kalbėti ne tai, ką galvoja, o kas sutinka su jo siekiais – atsiranda veidmainiavimas, nenuoširdumas ir pan., tuo pačiu stengiantis neperžengti tam tikrų nusistovėjusių supratimų apie tinkamą elgesį, normas (fariziejai). Žmogus apsivelka tam tikru kiautu, po kuriuo niekada taip iki galo ir neįžvelgsi jo širdies. Tai, ko nėra vaikystėje – vaikai atviri ir nuoširdūs, sako tai, ką galvoja. Todėl pažintis ar draugystė įgyta suaugus, niekada neprilygs tai, kuri įgyta vaikystėje.

Žinoma, čia kalbu apie netikinčius. Tarp tikinčių taip neturi būti. Turi būti atvirkščiai – mes, bendraudami vienas su kitu (visų pirma – su Dievu!) turime tapti kaip vaikai – be užslėptų minčių, baimės būti nesuprastam, ar kad tai gali pakenkti mūsų reputacijai ar, dar blogiau, mūsų karjerai bažnyčioje. Tokie tikintys neįeis dangaus karalystę.

Žinoma, nesakau, kad reikia atsiverti pasauliečiams – tai gali būti netgi pavojinga. „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ (Mato 7:6). Blogiausia tai, kad tokį neatsivėrimą ir informacijos dozavimą bei kalbėjimą tai, kas reikia, imame taikyti santykiuose su Dievu. Mes bijome jam prisipažinti maldoje, kad pasaulį (atskirus dalykus pasaulyje) mylime labiau nei Jį. Siekdami savų tikslų ir pripažinimo tarp žmonių, tai Dievui pateikiame kaip tarnavimą Jam ir pan. Dabar nesigilinsiu į detales, kiekvienas apsižiūrėjęs tuos dalykus gali pastebėti visur, taip pat ir bažnyčioje ir, žinoma, savyje. “Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu”. (1Kor. 5:7).

Todėl tapkime kaip vaikai, kad įeitume į Dievo karalystę.

AR GALI KRIKŠČIONIS IMTI GINKLĄ

Ši tema dabar tampa vis aktualesnė, atsižvelgiant į pastaruosius įvykius pasaulyje.

Ką apie tai manė pirmieji krikščionys? Iki Jeruzalės apgulties ir sugriovimo 70 metais, ši tema nebuvo labai aktuali. Sukilimas prasidėjo 66 metais, žydai sėkmingai išvijo romėnų kariuomenę, ir kelis metus turėjo laiko pasiruošti numatomam Romos puolimui. Iki tų įvykių žydai, kurie laikėsi Mozės įstatymo, gana taikiai sugyveno su Jeruzalės žydų krikščionimis (kurie taip pat laikėsi įstatymo). Tačiau skiriamoji riba ryškiai išryškėjo tarp krikščionių bei kitų žydų, kai atėjo laikas ginti šventąjį miestą - Jeruzalę bei Dievo šventyklą. Prisiartinus Romos kariuomenei, krikščionys tiesiog paliko miestą, taip užsitraukdami žydų neapykantą bei panieką. Nuo to laiko jų keliai išsiskyrė visam laikui. Išsiskirs ir dabar – tikrų krikščionių nuo tariamų.

Kodėl krikščionys taip pasielgė? Visų pirmą, jų tėvynė tapo tėvyne danguje, jų Jeruzalė – dangiškąja Jeruzale, o jų šventykla tapo Kristus bei jų pačių kūnai. “Nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!” Kita priežastis – Kristaus nurodymas. „Kai pamatysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos sunaikinimas. Tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste – teišeina iš jo, kas apylinkėse – tenegrįžta. Nes tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų visa, kas parašyta. Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes baisi nelaimė ir rūstybė ištiks šitą tautą. Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į visas tautas, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai“.” (Luko 21:20-24). Be to, kaip skaitome Biblijoje, Jeruzalės bažnyčioje buvo ne vienas pranašas, kurie, manau, taip pat skelbė, ką Dievas kalbėjo tuo metu savo vaikams. Šia tema tarp pirmųjų krikščionių nebuvo absoliučiai jokių nesutarimų – krikščionys neturi imti ginklo į rankas. Tai patvirtina išlikę pirmųjų bažnyčios vyskupų (I-III amžiaus) raštai.

Reikalai pasikeitė, kai bažnyčia tapo “valstybine”. Tai yra, kai krikščionybė Romos imperijoje buvo įteisinta kaip oficiali religija. Todėl bažnyčia pamažu iškeitė tiesą į valdžios teikiamas privilegijas. Dabar jau ji pati tapo valdžia, persekiojimai baigėsi. Nes valstybinė religija tiesiog negali būti tokia, kuri draudžia imti ginklą – nes kas tada gins šalį? Kaip išsilaikyti valdžioje? Beje, ši dilema neabejotinai iškils ir Lietuvos bažnyčioms. Karo grėsmės akivaizdoje valdžia imsis bažnyčių, kurios ragins tikinčiuosius neimti ginklo. Jos bus arba uždarytos, arba turės vykdyti valdžios nurodymus. Tos, kurios laikysis Kristaus mokymo, bus persekiojamos, turės eiti į pogrindį. Tiesa, daugumai Lietuvos bažnyčių tai negresia - Kristaus mokymo nesilaikoma, taigi nėra ir problemos su ginklo panaudojimu.

„Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’. O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.”
Tikri krikščionys tarybiniais laikais (Ukrainoje, Rusijoje) atsisakydavo nuo priesaikos kariuomenėje. Todėl juos paskirdavo tarnauti į statybinius batalionus, vairuotojais ir pan. Žinoma, kentėdavo už Kristų persekiojimus. KRIKŠČIONIS NEGALI PRISIEKTI. Ką tai reiškia, kad tu prisieki vykdyti kariuomenės vadų nurodymus? Tai, kad tau Kristus jau nebėra Viešpats, yra didesnis viršininkas, pasaulietis, kurio tu prisieki klausyti labiau, nei Kristaus.

Ką sako Kristus? “„Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’. O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.”

Kokios čia dar gali būti interpretacijos?

Ginklo ėmimo šalininkai kaip pateisinimą dažniausiai cituoja šias eilutes:
“Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?“ Jie atsakė: „Nieko“. Tada Jis jiems tarė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. Jie tarė: „Viešpatie, štai čia du kalavijai!“ Jis atsakė: „Gana!“

Gana sudėtinga vieta, neaišku, ką Kristus čia turėjo galvoje. Paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad Kristus čia kalbėjo apie dvasinius dalykus, kaip Jis paprastai ir kalbėdavo palyginimais. Kodėl būtų galima taip manyti? Nes antraip jau toje pačioje ištraukoje iškiltų prieštaravimas. Iš pradžių Jis sako, kad kiekvienas turi nusipirkti kalaviją (tai taip svarbu, kad net apsiaustą verta parduoti – kas anuomet turėjo vertę), o po kelių minučių, kai mokiniai pasakė kad turi viso labo du kalavijus (vienuolikai mokinių) jau sako, kad pakaks. Tai klausimas – reikia kiekvienam pirkti kalaviją, ar pakanka vieno penkiems? “Gana” gali reikšti kad gana kalbėti, jei nesuprantate. Be to, kam Kristui reikėtų minėti pasiimti piniginę, krepšį bei sandalus? Šiuos dalykus jie ir taip visada turėjo su savimi, neėmė tik tuo vienu ypatingu atveju Jam paliepus, kai siuntė po du gydyti ligonių bei išvarinėti demonų. Ir galiausiai taip pat labai svarbus argumentas – Petrui panaudojus kalaviją, jį čia pat sudraudė: “Tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.” Beje, dar vienas svarbus argumentas. Kodėl mokiniai suprato, kad Kristus kalbėjo dvasine prasme? Nes jei jie būtų supratę tiesiogine (kaip Petras pradžioje), tai, kaip uolūs Kristaus mokiniai, būtų visi įsigiję kalavijus. Jūs įsivaizduojate tūkstančius Jeruzalės bažnyčios tikinčiųjų vaikšiojančius su kalavijais? Juos vadintų kalavijuočių bažnyčia. Aišku, to net teoriškai nebūtų galima įvykdyti – romėnai tam užkirstų kelią, jie tai suprastų kaip sukilimą, tiesioginę grėsmę sau – kokia okupacinė valdžia tai leistų? Taigi Kristus negalėjo šio nurodymo duoti tiesiogine prasme – jau vien todėl, KAD JIS BUVO NEĮVYKDOMAS. O Kristus nekalbėjo tuščiai.

Dar vieną dalyką paminėsiu. Dažnai, kai pamini, kad krikščionis negali imti ginklo, išgirsti argumentą: o ką tu darytum, jei tavo vaikus ar žmoną norėtų sužaloti ar kaip kitaip netinkamai pasielgti? Į tokį klausimą atsakyčiau šitaip. Kaip parašyta, “nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris” (Luko 21:18). Taigi tikinčiam tokie dalykai nenutiks – Dievas apsaugos. Jei jau tau toks dalykas atsitiktų – vadinasi, Dievo nėra su tavimi (gal niekuomet ir nebuvo) – taigi veik kaip išmanai, pagal savo supratimą.

Būkime Kristaus mokiniai, ir nepamirškime, kad mūsų tėvynė – danguje. “Jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!” (Hebr. 11:16).