Vytautas Sinica

ČMILYTĖ SKUBA NAIKINTI VALSTYBĖS PAGRINDUS

Taigi, įdomios naujienos iš teismų pasaulio. Kaltais dėl korupcijos pripažinti ne tik Kurlianskis ir Eligijus Masiulis. Pripažintas ir Liberalų Sąjūdis kaip organizacija. Tai labai svarbu. N metų bandyta įjungus kiaulės akis atsiplauti, kad tada kyšius jei kas ir ėmė, tai Masiulis vienas, partijai nežinant. Vicepirmininkas Šimašius nieko nežinojo. Patriarchas Gentvilas nieko nežinojo. Na, dėl korupcijos kalta ir partija. Joje tada, beje, buvo ir dabartinė Laisvės partija, jos pirmininkė ir visas aktyvas, dauguma Seimo frakcijos narių. Išėjo po dėžutės ir po skandalo, ne prieš tai.

Kai Masiulį sulaukė, DELFI rašiau tekstą apie „Liberalų atkerėtą Lietuvą“. Tai tokią Lietuvą, kurioje iki Masiulio dėžutės dar buvo labai daug (daugiausia jaunų) žmonių, tikėjusių, kad Lietuvos politikoje, Seime, yra kažkokios gerosios skaidriosios partijos, kurios nors dešimtmečius sukasi politinių sprendimų mainuose, yra geros skaidrios pačios iš savęs be piliečių kontrolės. Sakiau, kad taip nebūna – politikai nėra šventieji, galia žmogų gadina ir vienintelė išeitis yra kuo didesnė piliečių kontrolė, nuolatinis kišimasis į politiką ne tik per rinkimus (kaip, pastebėkite, ragina elgtis visos partijos), o ypač tarp rinkimų. Stebint, reikalaujant, protestuojant, rašant laiškus, peticijas ir banaliai neleidžiant jaustis turint kokią tai mistinę galią politikams spręsti patiems, nepriklausomai nuo to, ką mano visuomenė ir ką jie žadėjo. Bijau ir vertinti, kiek pasistūmėjome kaip visuomenė tuo klausimu. Žinau, kad vieninteliai nuolatos reikalaujame didesnės piliečių kontrolės. Arba piliečiai susigrąžina ir valdo valstybę, arba ji daugiau ar mažiau tampa vagių gauja. Pasaulinė praktika, bet ir lietuviška.

Bet pažvelkime dar į vieną valstybės vadovų šio teismo sprendimo fone. Į antrą asmenį Lietuvoje. Viktorija Čmilytė-Nielsen pagal visus vakarietiškus skaidrumo standartus šiandien jau turėtų trauktis iš Seimo Pirmininkės pareigų, nes pirmininkauja už korupciją nuteistai partijai. Ką ji daro vietoje to?

Paskubomis užbaiginėja Lietuvos kaip nacionalinės valstybės ardymo darbus. Šiandien (!) įregistravo siūlymą naikinti darvo imigrantų kvotas, kad galėtų atvykti neribotai. Lyg dabar mažai: šiemet atvykusiųjų bus turbūt arti 100 000 ir beveik visi nekvalifikuota darbo jėga.

Varžydamasi pati su savimi ji užregistravo ir prie Seimo veikiančių institucijų likvidavimo (ale jungimo) projektą. Juo kaip savarankiškos institucijos būtų panaikinta Valstybinė lietuvių kalbos, Valstybinė kultūros paveldo, Etninės kultūros globos komisijos, taip pat Nacionalinė sveikatos ir Nacionalinė šeimos taryba. Nežinau, dėl sveikatos tarybos veiklos pasaulėžiūrinės laikysenos šiuo metu, bet kitos keturios organizacijos yra tiesiog įkyrūs trukdžiai liberalų ir leftistų pastangose išardyti valstybę iš jos kultūrinių pagrindų.

Naikinamos komisijos gina kalbą, paveldą, etninę kultūrą ir prigimtinę šeimą nuo išardymo (protingai sako „dekonstrukcijos“) multikultūralizmo vėjuose. Jų sujungimas į kažkokią abstrakčią Gerovės komisiją praktiškai reikštų sunaikinimą vos ne paskutinių valstybinių institucijų, kurios priešinami Laisvės partijos „nereikia tos kalbos, paveldo, šeimos, kultūros“ darbotvarkei. Darbotvarkei, kurią Čmilytė visa širdimi palaiko. Nes nors ir kaip dabar bando išsiskirti ir dėka padoresnių liberalų vienmandatininkų kartais iš tiesų išsiskiria, bent savo pirmininkių pažiūromis tai yra partijos-sesės. Čmilytės projektai tą rodo.

Siūlant naikinti esmines, valstybės tapatumo pagrindus visgi saugančias institucijas, reikėtų prisiminti visuomenės pasitikėjimo kriterijų. Kiek pasitiki Seimu, kuriam Čmilytė pirmininkauja? Kiek pasitiki jos vadovaujama partija? Kokį mandatą turi ji naikinti žmonėms brangius, o valstybei būtinus bendruosius gėrius saugančias institucijas, pati vadovaudama kapitaliai susikompromitavusiam reikalui? Retorinis klausimas.

Sklinda gandas, kad rytoj Seime išdygs balsavimas dėl vienalytės partnerystės. VĖL. Padorumas reikalautų įtraukti klausimus bent prieš savaitę, bet liberalams padorumas ne šio pasaulio dimensija. Į darbotvarkę klausimus traukia (arba leidžia įtraukti) Seimo Pirmininkas, taigi ta pati Čmilytė. Būtų simboliška po Liberalų Sąjūdžio ir MG Baltic vienalytės partnerystės teisinio patvirtinimo Seime pabandyti įteisinti ir vienalytę partnerystę apskritai.

P.S. ir ar įrašo pavadinimas ne per skambus? Na kur jau čia valstybės pagrindai? Taip, kolegos, valstybinė kalba, prigimtinė šeima, nacionalinė kultūra ir paveldas yra valstybės pagrindai - jos tapatumo pagrindai. Ne iš jų duoną valgome ir ne jais apsigintume prireikus, tačiau tik dėl jų apskritai prasmingas valstybės egzistavimas, tik dėl jų esame saviti, savarankiški ir turime ką saugoti. Be jų galėtume išsivaikščioti arba daryti pasaulinį aukcioną, kas nori administruoti Lietuvą. Būtų nuoseklu ir logiška, nejuokauju.

Gabrielius Landsbergis atsibudo

Praėjus beveik dviems karo metams Užsienio reikalų ministras paskelbė naujieną, kad iš esmės keičiasi pasaulio saugumo architektūra ir Lietuvai reikia permąstyti savo gynybos klausimus.

Pasak jo, po Šaltojo karo sukonstruota pasaulio struktūra byra akyse, tačiau Lietuvoje apie iškilusias egzistencines grėsmes vis dar vengiama kalbėti. „Aš negaliu pasakyti, kad mes esame šiandien pradėję diskusiją, kuri atlieptų realią geopolitinę padėtį už Lietuvos sienų. Nepaisant to, kad mes remiame Ukrainą ir tai yra vienas labiausiai valstybę vienijančių klausimų, mes nedrįsome iki galo pasakyti, kiek tiesiogiai tai yra susiję su mūsų saugumu. Aš manau, kad Lietuva privalo aktyviai galvoti apie saugumo koncepcijos ir saugumo piramidės, kuri pastatyta prieš 30 metų, pokyčius“, – laidoje „ELTA kampas“ akcentavo ministras.

Teisingai! Bet karas vyksta beveik du metus, Lietuvoje daug kas - nuo kariškių iki filosofų - kalbėjo tuos pačius dalykus. Net mokslininkų kolektyvo knyga „Ukrainos karo pamokos“ išleista ir kalba tuos pačius dalykus: kaip pasikeitė saugumo situacija ir ką daryti, kaf joje išliktume (nuoroda komentare). Landsbergis vadovauja Lietuvą valdančiai partijai, yra delegavęs Krašto apsaugos ministrą ir per tuos du metus iš tiesų net nepradėjo realistinės kalbos apie naująją saugumo situaciją, kurios baisiausias bruožas - galimybė, kad negins jokia JAV, kad turime gintis patys. Kas trukdė kalbėti, o svarbiausia veikti?

Prašosi keli klausimai ir tikrai ne aš pirmas juos užduodu:

1) kur Lietuvos kariuomenės rezervo ruošimas?
2) kur visuomenės ruošimas, mobilizaciniai planai? (paruošti, ne ruošiami)
3) kur KASP ginkluotė?
4) kur slėptuvių ruošimas (pašnekėta, primeluota per savivaldos rinkimus ir nieko)
5) kur Lietuvos kariuomenės dronų pajėgos? Daug pigiau ir daug aktualiau šiuolaikiniame kare nei tolimai ateičiai užsakyti tankai
6) oro gynybos planai?
7) mūsų labai ilgo ir gamtinėmis sąlygomis neapsaugoto pasienio su Baltarusija ir Rusija įtvirtinimas, blokados, kliūtys?
8) karo pramonės pajėgumų didinimas? Tai klausimas, kurį turėtume kasdien kelti regiono ir visos ES mastu. Ar ginkluosimės? Yra ką turi ir gali gaminti Lietuva, o yra ką Europa bendrai. Demensinis Bidenas atsisako jungti žalią šviesą JAV karo pramonei, Europoje kolektyvinis Bidenas atsisako ją kurti. Rusija perėjo prie karo pramonės, mes ne. Tai užprogramuota tragedija.

Čia ne Sinica sugalvojo. Pulkininkas Malinionis metus kartoja, kad būtina ne mūšį, o karą galinti kariauti kariuomenė, kas reiškia kariuomenę su rezervu. Tai vienintelė prielaida gyviems sulaukti kažkokios pagalbos. Atsimuša į sieną. Anušauskas asmeniškai įsižeidžia nuo tokių klausimų, nes jie gi daro. Bet ką daro? Didina išlaidas gynybai ir planuoja pirkimus. Didesnės išlaidos nėra mąstymo pokytis, didesnės išlaidos, kai jos yra pagrindinis veiksmas gynybos politikoje, kaip tik yra pats didžiausias darymas toliau to paties.

Yra du galimi paaiškinimai, kaip įvyko Gabrieliaus praregėjimas:
- jis iš tiesų nieko nesuprato, nematė, gyveno kitoje realybėje, kol Vokietijos valdžia nepaskelbė, kad Baltijos šalių laukia karas po 6-10 metų;
- sąmoningai elgėsi kaip elgėsi, suvokdamas, kur tai veda, bet dabar sugalvojo rinkimams apsimesti, kad ne jis buvo valdžioje, ne jis ir „nepradėjo adekvačios diskusijos“. Dabar bandys apsimesti lyderiais, tais, kurie „drąsiai kalba kaip yra“, kuriais reikia sekti kaip vieninteliais galinčiais atremti ką tik šviežiai pripažintą grėsmę.

Statau už antrą variantą. Bet dar blogiau. Gabrielius negana, kad du metus miegojo negalvodamas apie saugumo situaciją, dar ir ciniškai bando ją išnaudoti savo ideologiniams tikslams Europoje pasiekti, stumti gilesnę federalizaciją Europoje dėl juokingai išpūstos Vengrijos problemos. Neva negalima padėti Ukrainai be Orbano. Galima ir reikia. 27 šalys gali padėti Ukrainai be Orbano, kuris šiaip ar taip nėra didelis rėmėjas. Bet Scholtzui ir Macronui patogiau apsimesti negalinčiais nieko padaryti ir kaltinti Orbaną, negu sutelkti visas likusias šalis veikti be Orbano. Gabrielius - vienas pagrindinių šio žaidimo veikėjų. Neveiklumo ir nenoro daryti dangstymo kaina gali būti tolesnis šalių suverenumo praradimas. Kas ironiška: nacionalistinį tautos nepriklausomybės principą krauju ginanti Ukraina bandoma išnaudoti tam pačiam nepriklausomybės principui Europoje paneigti.

Nesiduokime kvailinami praregėjusių. Klausykime tų, kurie kalba tą patį jau du metus.

BRANGESNIS PARKAVIMAS VILNIUJE

Šią savaitę Vilniaus savivaldybės administracija pasiūlė 2-3 kartus didinti parkavimo įkainius Vilniaus mieste. Mėlynojoje zonoje siūloma 5 eurai už stovėjimo valandą. Žmonės netruko palyginti, kad tiek prašoma kai kuriuose brangiausiuose Europos miestuose, o kai kuriuose prašoma ir mažiau.

Lyginimai nelabai ir turi prasmės, nes administracija atvirai pristatė pokyčių tikslą – lazdos principu paskatinti vairuotojus palikti automobilius ir persėsti į viešąjį transportą. Mat yra bėda: per pastaruosius penkis metus važinėjančių savo automobiliu visai nesumažėjo, nors Vilniaus miesto žaliuosiuose planuose numatyta iki 2030 metų sumažinti šį skaičių iki trisdešimties procentų vilniečių. Metai bėga, skaičius nejuda.

Ir nejudės, nes pradedama visiškai ne nuo to galo. Projektas kol kas užstrigo komitetuose, nes mūsų miesto plėtros komitete paprašyta kitą mėnesį grįžti su detalesniu pristatymu ir skaičiavimais. Iš to, ką kol kas matėme, aišku, kad balsuosiu prieš (Nacionalinio susivienijimo kolega Almantas Stankūnas taip jau balsavo).

Ir pagrindinė problema čia paprasta: norint sunkinti automobilio eksploataciją brangesniu parkavimu ir kitomis kliūtimis, pirmiausiai reikia „saldainio“ – reikia iš tiesų patogaus, dažno, greito ir visą miestą padengiančio viešojo transporto tinklo. O tokio tiesiog nėra ir, prisimenant savivaldybės karą su pagrįstai žmogiškų sąlygų reikalavusiais viešojo transporto vairuotojais, greitu laiku ir nebus.

Automobiliai mieste dažniausiai reikalingi tiems, kas a) juda su vaikais; b) gyvena toli nuo centro (o toli nuo centro gyvena dauguma miesto gyventojų). Didžiulei daliai vilniečių patogus viešasis dar yra labai tolimas dalykas. Pagalvokime bent apie tris miesto mikrorajonus, beje, ne tokius jau tolimus. Lazdynėliai, Markučiai, Perkūnkiemis. Lazdynėliai ir Markučiai pastarąjį dešimtmetį drastiškai plėtėsi, tankinosi ir atsinaujino tūkstančiais gyventojų, bet ne viešuoju transportu ir ne vietine infrastruktūra.

Kliedima apie 15 minučių miestą, kur viskas gyventojams prieinama jų mikrorajone, bet tuo pačiu metu viena po kitos leidžiamos gyvenamųjų kvartalų statybos nei miestui, nei rangovui neįsipareigojant aprūpinti naujakurių mokyklomis, darželiais ir kita būtina infrastruktūra. Kartu viešasis transportas liko 2010-ųjų lygyje. Autobusai į centrą yra itin reti, net sutinkant, kad normalu persėdinėti, nėra kuo greitai ir patogiai pasiekti greitųjų trasų. Tokiuose rajonuose ir gyvena žmonės, kurie nė už ką neatsisakys automobilio, kad ir kiek brangtų parkavimas ar – kaip Pilaitėje – būtų naikinamos prie namų esančios parkavimo vietos. Galima nebent paversti jų gyvenimą mieste neįmanomu.

Nuotraukoje – artimiausias viešasis transportas Europos aikštėje, priešais savivaldybės pastatą, ganėtinai miesto centras. Pro čia važiuoja du greitieji ir daug kitų maršrutų. Laikas – 19 valanda šįvakar, tikrai ne joks vidurnaktis. Artimiausias autobusas – po 15 minučių. Galima tikrinti, nenaudotas joks photoshopas. Pasižiūrėjau ir į Naujamiestį parėjau pėsčiomis. Ką galima persodinti į tokį viešąjį transportą?

Parkavimo branginimas turi tam tikrų argumentų. Pigiausiose zonose kainos nekeistos labai seniai ir pakėlimas galimas vien dėl infliacijos. Teritorijose, kur taikomas mokamas parkavimas, vietos gyventojai dažniausiai konkuruoja dėl parkavimo vietų su apsilankančiais ar dirbančiais. Vietos gyventojai turi turėti pirmenybę ir brangesnis parkavimas ją savaip suteikia, nes jie gali pirkti sąlyginai pigius ilgalaikius parkavimo leidimus, o dėl valandinės kainos augimo vietų teoriškai turėtų daugėti. Bet tik teoriškai, nes parkavimo poreikis mieste toks didelis, kad galima neabejoti – tai nieko nespręs, žmonės užpildys parkavimo vietas ir jas dvigubai pabranginus.

Svarbiausia, jog tai nebuvo administracijos argumentas. Administracija tiesiai sako, kad branginama norint apsunkinti vairuotojams gyvenimą tiek, kad šie persėstų į viešąjį transportą. Duokite vilniečiams gerą viešąjį transportą ir daug kas persės be lazdos principo. Ypač tie, kam nebereikia vežioti vaikų (tankus darželių, būrelių ir mokyklų tinklas miegamuosiuose rajonuose tai stipriai spręstų). O kol kas siūlymas daugiau provokacinis ir jį reikia atmesti.

SINICA PRIEŠ RASKEVIČIŲ

„Žinių radijas“ paėjo arkliu ir Tolerancijos dienos proga pakvietė mus su Raskevičium padiskutuoti apie tolerancijos ribas. Ar jos turi būti ir jei taip kur? Ar Lietuvoje trūksta tolerancijos ir apskritai kas tai yra?

Manau, buvo rimtas pokalbis. Aptarėme multikultūralizmo ir šeimos klausimus, žmogaus teises ir daugumos galias. Didžioji intriga - Tomas Vytautas sakė, kad sutinka su Radžvilo nuomone apie Laisvės partiją! Kokia ta nuomonė, tegu bus intriga :)

Pats laidoje pabrėžiau kelis dalykus:

- vertybinio progreso šaukliai (Laisvės partija) su panieka žiūri į visuomenę, ignoruodama šios nuomonę ir siekdama ją perauklėti moralės klausimais;
- visuomenės pačios susitaria dėl savo tolerancijos ribų ir galių apribojimų, bet yra objektyvi riba, kai per daug tolerancijos ima griauti pačią valstybę, kaip kad dabar dėl absoliučios tolerancijos kitataučiams byra Švedija;
- masinė imigracija gali būti suvirškinta tik grubiai asimiliuojančiose šalyse, kokia iki maždaug 1970-ųjų buvo JAV, Prancūzija ar Kanada. Šiais laikais dėl ideologinių baimių tai apskritai neįmanoma. Mes net slavų nedrįstame integruoti į vienodą švietimo sistemą;
- tolerancijos sąvoka drastiškai pasikeitė nuo tolerancijos kaip pakantumo tam, ką laikome bloga, bet pakenčiama, iki tolerancijos kaip abejingumo, kai nebedrįstama vertinti, kas gera ir kas bloga, nes visi gali rinktis savo supratimą, prie galiausiai tolerancijos kaip tradicinio požiūrio užčiaupimo, dirbtinai iškeliant naujus požiūrius, nes kaip mokė Herbertas Marcuse, priešingu atveju visuomenės normos niekada nepasikeis. Čia, beje, visos cancel culture ideologinės šaknys;
- normos keičiasi ir tolerancijos ribos keičiasi, tai normalu, bet tai turi vykti natūraliai dėl pačios visuomenės poreikių, o ne vykdant indoktrinaciją ir taikant tarptautinį spaudimą (Stambulo konvencija, EŽTT sprendimai, EK ir Šiaurės šalių paramos programos);
- valstybės egzistuoja tam, kad jose išliktų jas sukūrusi tauta ir jos kultūra, normos, gyvenimo būdas. Jeigu šie dalykai neišlieka arba yra išoriškai formuojami jų pokyčiai, valstybė nebetenka prasmės - koks nors taikus imperinis, tautas apjungiantis darinys gerovę ir teises gali paadministruoti galbūt net geriau nei kai kurios valstybės (nors čia būtų labai daug kitų problemų);
- apibendrinant, tolerancijos būna per daug ir valstybės tikslas neturi būti kuo daugiau tolerancijos. Valstybės tikslas yra būti teisinga savo įstatymais, t.y. su visais dalykais ir žmonėmis elgtis pagal jų prigimtį ir iš jos kylančius reikalavimus. Tolerancija yra tik vienas iš daugybės kriterijų ir retai lemiantis gerą sprendimą.

Gyvai buvo įdomiau, be to nesurašiau Tomo pozicijų, kurios buvo labai kitokios, tad kviečiu ir pasiklausyti diskusijos - nuoroda komentare.

P. S. Sutarėme dėl vieno dalyko - pavežėjai turi susikalbėti lietuviškai.

Šiandien apsilankiau mitinge prieš Lietuvoje intensyvėjančius plynus miškų kirtimus ir kirtimus saugomose teritorijose. Sutikau pažįstamų ir draugų, tarp jų Simoną, su kuria nuotraukoje bandom būt džiugūs per lietų.

Vis dar per mažai žinomas faktas, kad iš tiesų saugoma tik mažytė Lietuvos miškų dalis - rezervatai, o visur kitur įvairiais pagrindais kertama skersai ir išilgai, keičiamos miško paskirtys ir t.t. Turbūt dažnesnis vilnietis, kuris turi tėviškę kaime, žino ir plynų kirtimų gimtosiose apylinkėse.

Neatsitiktinai ir ta statistika, kad esame antri didžiausi IKEA medienos tiekėjai. Jeigu reikia paaiškinti, tai nėra garbinga verslo sėkmės statistika. Tai gėdinga statistika. Žaliavomis prekiauja, jas eksportuoja atsilikusios trečiojo pasaulio šalys. Išsivysčiusios šalys jas perka, o parduoda gaminius. Bet štai mes čia, džiaugiamės čiabuvių ekonomika.

Žmonės, dauguma jauni, visiškai pagrįstai protestuoja. Organizatoriai, bent kiek mačiau, daugybę metų miškų išsaugojimo siekiantys žmonės. Didžiausios sėkmės jų darbe. Visuomenė tiek atbukusi ir praradusi viltį ką nors pakeisti, kad ir tie keli šimtai susirinkusių dabar yra tikrai daug.

Aš gi tik primenu, kas miškų tema pasakyta Nacionalinio susivienijimo programoje. Visai didžiuojuosi, jog:

36.6. Reikėtų gausinti valstybės teritorijos miškingumą (iki 40 proc.), plėsti saugomų teritorijų sistemą (iki 20 proc. šalies teritorijos) ir didinti jų ekologinį efektyvumą.
36.7. Dabartinis šalies miškų niokojimo mastas verčia imtis ypatingų priemonių šalies miškams išsaugoti: Lietuvoje turi būti masiškai sodinami miškai nedirbamose ir neapgyvendintose teritorijose ir uždrausti plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose.
36.8. Miško plotų didinimas turi būti vertinamas kaip efektyvi kovos su klimato kaita priemonė.

Masinius miškų kirtimus užsuko Skvernelio vyriausybė, o dar didesnį pagreitį davė Šimonytė. Pokyčių Seime reikia net medžiams. Kaip oro :)

Seniai nesipiktinau dėžučių statymu istorinėje Vilniaus zonoje. Dažniausiai patyliu, kadangi tai vyksta masiškai ir nėra jokių teisinių prielaidų tam sustabdyti, o architektų tarpe vyrauja gili ideologinė nuostata, kad būtina visur statyti šiuolaikiškai, kad skirtųsi nuo aplinkos. Visgi ypač matomoje vietoje, Žygimantų gatvėje numatyti trys šiuolaikinės dėžutės estetikos namai ypatingai skaudina akis, negaliu nutylėti. Vienas jų dar ir užstojo UNESCO paveldo panoramą į senamiesčio bažnyčių bokštus, tad projektas strigo. Išsprendė! Iškirpo („įlenkė“) stogo liniją, kad bokštai nuo Žaliojo tilto matytųsi ir dabar jau „viskas gerai“. Turbūt 9/10 naujų statybų greta ikikarinių pastatų Vilniuje vyksta tokiu stiliumi (nors yra ir nuostabių išimčių).

Kas domisi, žino, kad Vakaruose po truputį grįžtama prie suvokimo, kad savojo laikmečio susireikšminimas negerbiant miesto savitumo (dėžutės neturi nacionalinio savitumo, jos nors kiekviena truputį skirtinga, yra to paties stiliaus visame pasaulyje) ir istorinės architektūros konteksto yra praėjusio amžiaus dalykas. Visur Vakarų Europoje daugėja pavyzdžių naujų statybų, kai statoma to miesto vyraujančius istorinius stilius atitinkanti architektūra. Miunchenas, Berlynas, įvairūs Norvegijos, Belgijos miestai, ypatingai Budapeštas. Šįryt dėmesį atkreipė švedų Geteborgo atvejis. Ten pastatytas naujas gyvenamasis namas laimėjo konkursą prieš šiuolaikinę dėžutę ir ne tik gavo teisę atsirasti, bet ir laimėjo miesto metų geriausiojo apdovanojimą. Vadinasi įmanoma?

Nenustoju svajojęs, kas būtų, jeigu vieną dieną ne ekspertams, o vilniečiams būtų leista pasirinkti iš ekspertų atrinkto geriausio šiuolaikinės architektūros ir alternatyvaus istoriškai derančio su aplinka stiliaus projekto. Rezultatai galėtų nustebinti, ką geriausiai rodo banali NT rinka - visame pasaulyje už istorinės architektūros pastatus ar butus juose pirkėjai moka daugiau nei už modernistinius.

Kadangi miesto vaizdas yra tikrai ne visiems miestiečiams, o penkiasdešimčiai šiandienos madomis išauklėtų ekspertų žiūrėti ir gyventi, galime būti ramūs, kad taip mūsuose greitu laiku nenutiks.

Bet nuotraukas palyginti galima. Viršuje naujas (ne atstatytas, o būtent naujas) gyvenamasis namas Geteborge. Apačioje leidimą gavę nauji namai Žygimantų gatvėje, Neries pakrantėje.

Jeigu pagausite save galvojant, kad „ne taip ir blogai, juk būna daug blogiau“ (man taip būdavo), vykite tą mintį šalin. Tai su žemiausia kartele susitaikiusios sąmonės mąstymas. Mes nusipelnėme ne „ne tokios ir baisios“, o gražios architektūros, kuri būtų graži ir suprantama (beveik) kiekvienam, nepriklausomai nuo specifinio išsilavinimo. Nes taip, o siaube, grožis, kaip mokė klasikai, yra objektyvus dalykas, pažinus ir vaikui, ir bobutei.

NAUJA KNYGA! 27-OJI :)

Šiandien jau knygynuose ir jūsų laukia prof. Kotkino Vakarų socialinės sanklodos pokyčių studija „Neofeodalizmo atėjimas“. Lietuvai kaip tik laiku.

Joelis Kotkinas (1952) – Kalifornijos universiteto profesorius, tyrinėjantis demografinius ir socialinius pokyčius JAV ir kitose šiuolaikinėse visuomenėse. Savo 2020 metų knygoje „Neofeodalizmo atėjimas“ jis skelbia įspėjimą pasaulinei viduriniajai klasei. Pasak Kotkino, jai gresia išnykimas.

Po epochos, kai visuomenės turtėjo ir augo žmonių galimybės, nenumaldomai grįžtame į epochą, kuriai būdinga didesnė turto ir nuosavybės koncentracija, mažos galimybės pakilti iš socialinės klasės, kurioje gimstame, demografinė stagnacija ir vis didesnis dogmatizmas. Jei per pastaruosius septyniasdešimt metų ne tik Amerikoje, bet ir didžiojoje išsivysčiusio pasaulio dalyje masiškai plėtėsi vidurinioji klasė, tai šiandien ši klasė mažėja ir formuojasi nauja, hierarchinė visuomenė. Naujosios santvarkos viršūnėje yra dvi klasės – atgimęs elitas, dominuojantis profesijų viršūnėse, universitetuose, žiniasklaidoje ir kultūroje, ir naujoji aristokratija, kuriai vadovauja technologijų oligarchai, turintys neregėtą turtą ir vis labiau kontroliuojantys informaciją. Žemiau šių dviejų klasių yra trečiasis, kurį šiandien daugiausia sudaro smulkieji verslininkai, smulkieji nekilnojamojo turto savininkai, kvalifikuoti darbininkai ir į privataus sektoriaus specialistai. Didžiąją šiuolaikinės istorijos dalį ši klasė buvo aukštumoje, tačiau dabar ji nyksta, o esančiųjų dar žemiau, naujųjų valstiečių, skaičius auga. Tai didžiulė, besiplečianti neturinčių nuosavybės gyventojų grupė. Autorius teigia, kad šios tendencijos stiprėja, bet mes vis dar galime jas pakeisti. Galime, jei žmonės supras, kas iš tikrųjų vyksta, ir sugebės tam pasipriešinti.

Vilniaus universiteto profesorius Boguslavas Gruževskis apie knygą rašo:

Nors ir vėluojanti, bet mąstančiajai Lietuvos visuomenei ši knyga labai reikalinga. JAV ir Vakarų Europoje nuo XX a. pabaigos vis aktyviau mėginama suvokti šiuolaikinius ekonominius, technologinius bei socialinius pokyčius, kardinaliai keičiančius gyvenimo sąlygas ir žmogaus vietą visuomenėje. Knygos „Kapitalas žuvo“ autorė McKenzie Wark klausia: „Kas, jeigu mes jau nebegyvename kapitalizme? Kokioje sistemoje tada mes gyvename?“. Šioje knygoje Joelis Kotkinas pateikia atsakymą – gyvename neofeodalizme. Autorius tarsi medikas ar biologas stebi sergantį organizmą, fiksuoja gyvybei (socialinei raidai) pavojingus simptomus (auganti nelygybė, skurdas, kapitalo koncentracija ir viduriniosios klasės mažėjimas, politinis nihilizmas ir populizmas) ir įvardijęs ligą ieško būdų ją gydyti. Deja, universalių gydymo metodų nėra. Autorius konstatuoja, kad: „Viltis, jog vieną dieną išvysime pasaulinį susitelkimą demokratijos labui [...], atrodo vis mažiau tikėtina“. Todėl siūlo stiprinti ir plėtoti pilietinės visuomenės institutus, didinti gyventojų sąmoningumą ir puoselėti bendradarbiavimą. Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad po karo, bado ir patirtos prievartos žmonės neišvengiamai ieško išeities, todėl sparčiau atranda bei suvokia solidarumo ir tarpusavio pagalbos vertę (pavyzdys - politiniai sprendimai po Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo), bet, vos pasiekus aukštesnį gerovės lygį, žmones vėl užvaldo godumas ir sotus abejingumas. Šioje Joelio Kotkino knygoje daug kontroversijų, tačiau ji tikrai priverčia susimąstyti apie šiuolaikinės rinkos ekonomikos plėtrą, dėl kurios vis labiau nukenčia socialinė raida.

Įsigijimo nuoroda komentare.

260 milijonų dolerių už vaiko atėmimą

Lietuvoje neseniai nuskambėjo žinia, kad nusižudė moteris, iš kurios buvo atimti šeši jos vaikai. Vaiko teisės nė neneigia, kad taip ir buvo, tik pabrėžia, kad atimta pagrįstai, kad prieš tai buvo ilgą laiką teikiama pagalba namuose, kuri visgi nepadėjo. Žodžiu, tragedija, bet piktnaudžiavimo galiomis nebuvo. Neturime faktų (ar bent aš neturiu), kad įvertintume, kieno tiesa, bet nemylinti motina dėl vaikų atėmimo nesižudo, čia, galima sakyti, karaliaus Saliamono testas.

Gi JAV viena panaši tragedija ką tik buvo ištirta ir įvertinta. „Netflix“ neseniai rodė dokumentiką „Take Care of Maya“ apie Maya Kowalski, kuri būdama dvylikos metų buvo atimta iš tėvų Floridos ligoninėje, įtarus juos išgalvojant vaikui ligas ir keliant grėsmę netinkamu gydymu. Po 87 dienų ir eilinio jai nepalankaus sprendimo, atėmusio net teisę susitikti su dukra, Mayos mama Beata nusižudė.

Maždaug prieš savaitę Floridos teismo prisiekusieji nusprendė, kad šeima buvo išardyta nepagrįstai ir priteisė atlyginti 261 milijono dolerių žalą. Tragedija jau įvykusi ir mirusios mamos, sugriautos šeimos ir atimtos vaikystės niekas nesugrąžins. Bet bent štai toks teisingumas. Maya pakomentavo paprastai: jokie pinigai mamos neatstos.

Kam įdomu plačiau, Maya nuo 2015 metų kentėjo labai stiprius skausmus ir jai galiausiai diagnozuotas pažengęs kompleksinis regioninis skausmo sindromas. Vienintelis padėjęs gydymas buvo didelės ketamino dozės, pradžioje net dirbtinai sukelta koma. Bet jos padėjo, skausmai praėjo, Maya gyveno gyvenimą. Kol po dviejų metų jai prireikė į ligoninę ir ten personalas tiesiog neišmanė nei apie ligą, nei apie tokį gydymą, todėl įtarė Miunhauzeno sindromą – iš esmės, kad tėvai išsigalvoja ar net sukelia ligą ir atitinkamai taikomas gydymas yra pavojingas vaikui. Čia tiktų paminėti, kad Mayos mama Beata buvo profesionali slaugytoja, su medicinos mokslu nesusipykęs žmogus. Ji turėjo tvirtą nuomonę, bendravo su medikais nepagarbiai ir kategoriškai, žinoma, tuo sau tikrai nepadėjo. Bet turėjo tokią teisę bendrauti kaip jai norisi – vaikas jos ir diagnozė bei paskirtas gydymas tikri. Pagaliau net valstybė tą pripažino...

Nenaudoju „Netflix“, bet, kiek suprantu, ten galite pažiūrėti gerai įvertintą ir ne sąmokslo teorijos pobūdžio dokumentiką apie Mayos ir jos šeimos istoriją. Dabar pasibaigusią, na, tikrai jokiu būdu ne laimingai, bet bent su žemišku teisingumu. Beje, Maya pateikė ieškinį prieš ligoninę ir dėl darbuotojų seksualinio priekabiavimo. Kuo baigsis jis, neaišku.

Susimąsčiau, ar Lietuvoje bent vienas Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojas kada nors buvo asmeniškai nubaustas už šeimai, iš kurios nepagrįstai atėmė vaikus, padarytą žalą? Ir jei taip, tai kaip?

KLAUSIMUKAS APIE VYRIAUSYBĖS DALINAMAS PRIVILEGIJAS

Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į Socialinių reikalų ir darbo ministrę Moniką Navickienę, prašydamas paaiškinti, kokiais motyvais vadovaujantis ir kokiais kriterijais remiantis buvo nuspręsta įgyvendinant Lygių galimybių veiksmų planą organizuoti projektinį konkursą išskirtinai LGBTI+ lygių galimybių užtikrinimo srityje.

Nacionaliniam susivienijimui atrodo, jog SADM Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatyme numatytą lygių galimybių užtikrinimą suvokia išskirtinai siaurai, kaip LGBTI+ lygių galimybių užtikrinimą ir visuomenės švietimą LGBTI+ teisių klausimais
Lygių galimybių įstatymas įpareigoja SADM remti įvairių organizacijų (religinių bendruomenių ir bendrijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros bei paramos fondų) programas, kurios padeda įgyvendinti lygias asmenų galimybes įvairiais - lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos - pagrindais.

Ir štai SADM, skelbdama šį konkursą nusprendžia finansuoti būtent tas NVO, kurios veikia ne kurios nors kitos srities, bet būtent LGBTI+ advokacijos srityje, nepaisant to, kad LGBTI+ lygių galimybių užtikrinimui Lygių galimybių veiksmų plane yra skirta ne viena priemonė ir netgi specialus uždavinys.

Taip pat prašoma pagrįsti, kaip buvo nustatytas šio finansavimo poreikis. Kokiais lyginamaisiais empiriniais duomenimis buvo pagrįstas sprendimas išskirtinai finansuoti būtent šią lygių galimybių užtikrinimo sritį, o ne kurią nors kitą, pvz. susijusią su diskriminacija dėl amžiaus ar socialinės padėties?

Šiuo NVO projektų atrankos konkursu LGBTI+ advokacijai siūloma atiduoti visas priemonei numatytas lėšas - 50 000 (penkiasdešimt tūstančių) eurų, kas reiškia, kad visos kitos visų kitų NVO vykdomas šviečiamosios veiklos visose kitose lygių galimybių užtikrinimo srityse yra nereikšmingos ir nevertos finansavimo.

Kaip sako Ramūnas Aušrotas, kuriam ir reikia dėkoti už šį kreipimąsi, susidaro įspūdis, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo ne lygių galimybių, o tapatybių politiką. Na čia šiaip net ne įspūdis, čia akivaizdu.

Viešo paklausimo nuoroda komentare.