Robertas Ramanauskas

Sveikinu visus esamus, buvusius ir net būsimus Lietuvos kariuomenės kareivius, puskarininkus ir karininkus su Kariuomenės diena! Tegul kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis būna Tėvynę ginantis karys!
Šiandien su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu gen. Arvydu Pociumi kalbėjomės Raigardo Musnicko laidoje Istorinės paralelės apie Lietuvos kariuomenės dabartį ir praeitį.
https://l.facebook.com/l.php...

Iš seno istorijos mokytojo pastebėjimų
Vėlinės - mirusiųjų atminimo diena. Pagerbęs artimųjų kapelius sugalvoju dar vieną atsilankymą...
Anykščiai, gražus kampelis greta stačiatikių cerkvelės ir Menų inkubatoriaus, kur po beržais dar nuo sovietmečio pūpso atminimo akmuo pirmajam Anykščių komsorgui!!! Antanui Ubagevičiui, pačioje jaunystėje žuvusiam nuo "buržuazinių nacionalistų" rankos.
Niekaip Lietuvoje nesibaigiant atminties karams "tvarios" istorijos politikos sąlygomis sudaužoma partizanų vado Jono Noreikos
-Generolo Vėtros atminimo lenta ant Vrublevskių bibliotekos sienos, Merkinėje dažais apipilamas kito vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas, ruošiamasi nugriauti Ukmergėje paminklą karininkui partizanui Juozui Krištaponiui, visi jie galimai, o greičiau tariamai žydšaudžiai...
Betgi kodėl visokie progresyvistai, politikai merai, visokie partiečiai, tremtiniai ir partizanai tyli, kad tebestovi paminklinis akmuo šnipui ir skundikui, stribų ir MGB talkininkui Ubagevičiui? Kyla klausimas, kad kažkas vis saugo, vildamasis kada nors ten ateiti su raudonu gvazdiku ir sugiedoti "pas kapą narsiųjų draugų"...

Sekmadienį švęsk!
-švenčiu... toks mat mokytojo sekmadienis...

Iš seno istorijos mokytojo užrašų:
Kai Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinės Karalystės Ministrų kabinetas svarstė karo metų biudžetą, buvo pasiūlyta sumažinti asignavimus kultūrai. Į tai premjeras Vinstonas Čerčilis atrėžė: " Tai dėl ko tada mes kariaujame!?" Tai taikytina ir švietimui.

https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=1776721876098334&id=100012816155568

Seimas ėmėsi priiminėti naują Nekilnojamojo turto mokestį, pritarė po pateikimo. Su tuo nauju NT apmokestinimu atnešama visa eilė nelogiškumų, dėl kurių įstatymas ne tik neteisingas, bet ir potencialiai prisidės prie gyventojų išbuožinimo ir NT koncentracijos turtingiausiųjų arba investicinių fondų rankose. Prognozuočiau, kad to ir siekiama. Labai rekomenduoju advokato Dominyko Vanharos straipsnį šia tema, bet trumpai kelis akcentus surašau ir pats:

- šiandien jau egzistuoja teisingas ir racionalus NT mokestis, jis per siaurai taikomas, bet yra pririštas prie absoliučių, ne santykinių verčių (kainų) ir todėl su neišvengiama infliacija ir NT kainų augimu, jo taikymas tik plėsis. Naujasis mokestis yra mažiau teisingas ir svarbiausia, daug mažiau protingas.

- naujame projekte numatoma, jog NT mokestis svyruos nuo 0.05 iki 4 procentų. Tai milžiniškos žirklės. Konkretų dydį parinks savivaldybė. Tai programuoja, kad už tą patį turtą tarp savivaldybių bus mokama skirtingai.

- naujame projekte nustatoma, kad mokesčio mokėjimą ar ne lems santykinė jūsų NT vertė toje savivaldybėje. Vadinasi didmiesčiuose kartelė bus aukščiau, provincijoje daug žemiau. Jeigu bus taikomi aukštesni tarifai, tai lengvai taptų galutinio provincijos ištuštinimo priemone.

- atsiribojant nuo konkrečių skaičių, bendras principas toks, kad teisingas NT mokestis (o NT mokestis, pasikartoju, yra jau dabar ir iš principo turi būti, nes reikalingas infrastruktūrai vystyti) turi jokiu būdu netapti priežastimi atsisakyti NT, nes per brangu jį išlaikyti. Akimirką, kai NT mokestis verčia atsisakyti NT, jis tampa išbuožinimo mokesčiu. Todėl jis negali būti didelis. Valdžia gudri - nustato plačias žirkles ir tarsi nusikrato atsakomybę. Juk jei kas nustatys didelį NT mokestį, tai savivaldybės. Bet kalta Vyriausybė ir Seimas, nes tą leido ir užprogramavo.

- Lietuvoje dažna situacija, kai NT gal ir viršija žmonių galimybes, ta prasme, kad jis brangus lyginant su jų pajamomis, jie ilgai ir sunkiai taupė, skolinosi, labai daug ko atsisakė, kad tą NT turėtų. Valstybė turėtų tai visapusiškai sveikinti. Yra išimtinai tik asmens reikalas rinktis savo materialinius prioritetus ir jeigu tai NT, tai ne valdžiai aiškinti. Dar daugiau, yra gera pačiai visuomenei, kad kuo daugiau žmonių būtų būsto savininkai, o ne nuomininkai, kad NT nesikoncentruotų siauro rato rankose. NT turėjimas didina savininkiškumo, sėslumo, įsišaknijimo, bendros atsakomybės, bendruomeniškumo jausmus. Nuomininkas visada laisvesnis tiesiog išvykti ir gali sąmoningai taip nemanyti, bet tai iš esmės veikia kiekvieno požiūrį į vietą, bendruomenę, miestą, kuriame gyvename. NT mokestis, kai mažas, skatina nuosavybę, padeda vystyti savo aplinką. NT mokestis, kai didelis, skatina jos atsisakyti. Vienas valstybės ekonominės politikos tikslų turi būti kuo daugiau turto savininkų visuomenėje, kuo mažesnė turto koncentracija.

- Taigi negali būti nė kalbos apie daugiau nei 1 proc būsto vertės NT mokesčio tarifus. Juk jie reiškia, kad a) per keliasdešimt metų bus sumokėta pati turto vertė; b) metinės įmokos bus (daugia)tūkstantinės ir daugybę vidutines pajamas gaunančių ar dėl kitų priežasčių be reikšmingų santaupų gyvenančių žmonių vers atsisakyti NT, už kurį mokama.

- įstatymas nesurinks reikšmingų lėšų į savivaldybių biudžetus. Kalbama apie 100 mln. eurų. Tai nėra daug. Tikroji motyvacija jį priimti (ir tai viešai įvardyta) yra ne biudžetų surinkimas, o neprotingai be derybų prieš Europos Komisiją prisiimtų įsipareigojimų vykdymas. Be NT mokesčio reformos (nes kartokime kol atsiminsim - jis jau yra ir savaime nėra blogis) Lietuva negautų šimtamilijoninių paramos lėšų. Tas pats galioja ir apie išvis beprotiškus iracionalius „tvarumo“ mokesčius. Trumpai tariant, tai daroma siekiant įsiteikti Briuseliui. O tai savaime niekinga, net jei konkretus projektas būtų pusė velnio.

- įstatymas įsigalioja nuo 2025, t. y. po rinkimų. Valdžia net nerado drąsos ir savigarbos prisiimti atsakomybę už šį projektą. Nes jis neteisingas ir turės labai neigiamų pasekmių.

Jei toks įstatymas bus priimtas, sieksime jį atšaukti (ir vėl, ne patį NT mokestį kaip tokį, nes kol mažas ir taikomas protingai, jis teisingas).

P. S. gyvenu 50 kv bute, daugiau butų ar namų neturiu. Čia nes diskusijose šia tema žmonėms kyla tokie asmeniški klausimai.

Vakar įvyko streikuojančių mokytojų mitingas Vilniaus Kudirkos aikštėje. Jame buvo ir vienas kitas Seimo narys, viceministras. Streikas nenutrūko, nors pirmadienį streikavę mokytojai grįš į pamokas. O kokios streiko pamokos? Pirma, kad neapgalvotų stumiamų reformų iššūkiai sukėlė švietimo įstaigose tokią įtampą, kad socialiai aktyviausiai mokytojų kantrybė baigėsi. Antra, streikas, jo metu vykusios derybos, diskusijos, forumai parodė, kad vadinamojo socialinio dialogo mūsų visuomenėje nėra, jo netgi yra vengiama, prisidengiant administracinių resursų teikiamu pranašumu. Trečia, streiko metu išryškėjo užsisenėjusios Lietuvos švietimo sistemos problemos. Kas itin svarbu, kad neišsprendus senųjų ir jas maskuojant nauju švietimo kaitos vajumi, jų daigėja, gilėja, bet ŠMSM dažniausiai jas pateikia kaip dar vieną sėkmingą proveržį. Ketvirta. O ko išmoko politikai, tiek pozicija, tiek opozicija? Pirmiesiems atrodo, jog jie nugalėjo. Antriesiems tarsi radosi galimybė ar net pretekstas įgelti valdantiesiems. Neįsitikinęs, kad abiems politikų grupėms paaiškėjo, jog situaciją tiek konkrečiai švietime, tiek ir apskritai socialinėje sferoje, ypač viešajame sektoriuje reikia jau ne tiek taisyti, kiek gelbėti. Beveik simboliška, kad greta streikuojančių mokytojų atsistojo Migracijos tarnybos ir pasieniečių pateigūnai. Visos trys tarnybos turi symtrateginę reikšmę. Visose trijose dirbantys nepatenkinti nei darbo atlygiu, nei darbo sąlygomis, nei savo statusu. Tik ar užteks politinės išminties tai suvokti, nes kartais medžioklės reikmenų klausimas įstatymų leidėjams yra svarbesnis už nacionalinį saugumą ir pilietinį atsparumą, kurio pagrindai padedami mokyklose ir šeimose. Beje, šeimos, mokinių tėvai neparodė deramo dėmesio švietimo problemoms, nors turėtų būti dar labiau suinteresuoti nei pedagogai. O gal švietimo problemas išspręs valstybės finansuojamų privačių mokyklų tinklas!? Gal būtent to ir siekiama? Man, kaip senam istorijos mokytojui darosi smalsu, ar mano kartos mokytojai netapsime dar gerai dirbančių, o ne socializacijos centrais virtusių valdiškų mokyklų paskutiniais mohikanais. O ką manote jūs?

Vakar įvyko streikuojančių mokytojų mitingas Vilniaus Kudirkos aikštėje. Jame buvo ir vienas kitas Seimo narys, viceministras. Streikas nenutrūko, nors pirmadienį streikavę mokytojai grįš į pamokas. O kokios streiko pamokos? Pirma, kad neapgalvotų stumiamų reformų iššūkiai sukėlė švietimo įstaigose tokią įtampą, kad socialiai aktyviausiai mokytojų kantrybė baigėsi. Antra, streikas, jo metu vykusios derybos, diskusijos, forumai parodė, kad vadinamojo socialinio dialogo mūsų visuomenėje nėra, jo netgi yra vengiama, prisidengiant administracinių resursų teikiamu pranašumu. Trečia, streiko metu išryškėjo užsisenėjusios Lietuvos švietimo sistemos problemos. Kas itin svarbu, kad neišsprendus senųjų ir jas maskuojant nauju švietimo kaitos vajumi, jų daugėja, gilėja, bet ŠMSM dažniausiai jas pateikia kaip dar vieną sėkmingą proveržį. Ketvirta. O ko išmoko politikai, tiek pozicija, tiek opozicija? Pirmiesiems atrodo, jog jie nugalėjo. Antriesiems tarsi radosi galimybė ar net pretekstas įgelti valdantiesiems. Neįsitikinęs, kad abiems politikų grupėms paaiškėjo, jog situaciją tiek konkrečiai švietime, tiek ir apskritai socialinėje sferoje, ypač viešajame sektoriuje reikia jau ne tiek taisyti, kiek gelbėti. Beveik simboliška, kad greta streikuojančių mokytojų atsistojo Migracijos tarnybos ir pasieniečių pateigūnai. Visos trys tarnybos turi symtrateginę reikšmę. Visose trijose dirbantys nepatenkinti nei darbo atlygiu, nei darbo sąlygomis, nei savo statusu. Tik ar užteks politinės išminties tai suvokti, nes kartais medžioklės reikmenų klausimas įstatymų leidėjams yra svarbesnis už nacionalinį saugumą ir pilietinį atsparumą, kurio pagrindai padedami mokyklose ir šeimose. Beje, šeimos, mokinių tėvai neparodė deramo dėmesio švietimo problemoms, nors turėtų būti dar labiau suinteresuoti nei pedagogai. O gal švietimo problemas išspręs valstybės finansuojamų privačių mokyklų tinklas!? Gal būtent to ir siekiama? Man, kaip senam istorijos mokytojui darosi smalsu, ar mano kartos mokytojai netapsime dar gerai dirbančių, o ne socializacijos centrais virtusių valdiškų mokyklų paskutiniais mohikanais. O ką manote jūs?

Esu Kudirkos aikštėje, mokytojų mitinge ir jaučiu vėl Sąjūdžio dvasią...

Streikas tęsiasi. Šiandien Kudirkos aikštėn ateis kolegos klaipėdiečiai, įvyks mitingas, po kurio tarsimės, kaip veikti toliau.
Prisipažinsiu: pasiilgau savo istorijos kabineto su ant sienų kabančiomis senosios kartografijos žemėlapiais...
Pasiilgau savo mokinių, net ir tų pritinginčių ir nepaklusnių paauglių...
Pasiilgau savo kolegų, net ir tų, kurie nepritaria streikui...
Pasiilgau pertraukų šurmulio, eilių gimnazijos valgykloje, Užupio tylos ir jo rudeniško peizažo...
Pasiilgau, nes esu senas istorijos mokytojas, kuriam mokytojavimas yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo, mąstymo būdas, tapatybės dalis...
Ir visgi, kai anksčiau ar vėliau grįšiu į pamokas, grįšiu nepralaimėjęs. Grįšiu laimėjęs tiesos žodį, laimėjęs kartu su kitais streikavusiais asmeninį ir profesinį orumą, savigarbą, mokinių supratimą ir palaikymą, laimėjęs taip retai Lietuvoje blykstelėjantį pilietinio veikimo pavyzdį.
Laimėjau aš ir kolegos atsisakymą nuolankaus imperatyvo "Privalai, nes tu mokytojas". Neprivalau, nes privalo tik valios neturintis baudžiauninkas. Mokytojas yra laisvai savo pareigą pasirinkęs, jis lyg karys, kovojantis su neraštingumu ir abejingumu pačia plačiausia tų žodžių prasme. Todėl mes visi streikavę nepralaimėjom. Mes negrįšim į savo mokyklas nuleidę galvų ir, kad ir kas to norėtų, nepulsim atidirbinėti atgailaudami.
Mes grįšim teisėtai namo atlikę savo pilietinę pareigą ginti teisėtus savo interesus įstatymo nustatyta tvarka. Nors buvom mažuma, bet buvom prieskonis burbuliuojančioje ir niekaip neišverdančioje Lietuvos švietimo sriuboje, kuri žada pietus, bet taip ir nepamaitina...

Streikas tęsiasi. Šiandien Kudirkos aikštėn ateis kolegos klaipėdiečiai, įvyks mitingas, po kurio tarsimės, kaip veikti toliau.
Prisipažinsiu: pasiilgau savo istorijos kabineto su ant sienų kabančiomis senosios kartografijos žemėlapių reprodukcijomis...
Pasiilgau savo mokinių, net ir tų pritinginčių ir nepaklusnių paauglių...
Pasiilgau savo kolegų, net ir tų, kurie nepritaria streikui...
Pasiilgau pertraukų šurmulio, eilių gimnazijos valgykloje, Užupio tylos ir jo rudeniško peizažo...
Pasiilgau, nes esu senas istorijos mokytojas, kuriam mokytojavimas yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo, mąstymo būdas, tapatybės dalis...
Ir visgi, kai anksčiau ar vėliau grįšiu į pamokas, grįšiu nepralaimėjęs. Grįšiu laimėjęs tiesos žodį, laimėjęs kartu su kitais streikavusiais asmeninį ir profesinį orumą, savigarbą, mokinių supratimą ir palaikymą, laimėjęs taip retai Lietuvoje blykstelėjantį pilietinio veikimo pavyzdį.
Laimėjau aš ir kolegos atsisakymą nuolankaus imperatyvo "Privalai, nes tu mokytojas". Neprivalau, nes privalo tik valios neturintis baudžiauninkas. Mokytojas yra laisvai savo pareigą pasirinkęs, jis lyg karys, kovojantis su neraštingumu ir abejingumu pačia plačiausia tų žodžių prasme. Todėl mes visi streikavę nepralaimėjom. Mes negrįšim į savo mokyklas nuleidę galvų ir, kad ir kas to norėtų, nepulsim atidirbinėti atgailaudami.
Mes grįšim teisėtai namo atlikę savo pilietinę pareigą ginti teisėtus savo interesus įstatymo nustatyta tvarka. Nors buvom mažuma, bet buvom prieskonis burbuliuojančioje ir niekaip neišverdančioje Lietuvos švietimo sriuboje, kuri žada pietus, bet taip ir nepamaitina...

Vakar buvo stipri E. Jakilaičio laida apie švietimo problemas. Kaip senas istorijos mokytojas pasidžiaugiau, kad Švietimo ministras atliko namų darbus. Tiesa, gal kažkiek ir nusirašė, bet namų datbai buvo.
Visgi, vakarykštėje laidoje nuskambėjo daug dalykų, apie kuriuos nedažnai buvo drįstama kalbėti:
■ Viena kolegė pagaliau išsakė, kokie absurdiški reikalavimai keliami pamokai su visais uždavinių iškėlimais, refleksijomis, įsivertinimais. Kyla klausimas, o kiek laiko belieka mokyti ir mokytis. Ir pabrėžiu, visa tai, kas išvardinta tereikalinga išorės auditui, kad turėtų kriterijus pamokai įvertinti;👆
■ Buvo paliestas įtraukiojo ugdymo klausimas. Ministras džiaugėsi, kad tai jau vyksta ne vienerius metus. Vyksta, bet kaip vyksta!? Dar viena pažangos imitacija. Jei jau tas įtraukusis ugdymas diegiamas tam, kad pašalintų Specialiųjų ugdymo poreikių vaikų socialinę atskirtį, tai čia absoliuti Netiesa. Tai tik sustiprina tą atskirtį, ypač sunkesniais atvejais. Mokytojas, net ir mažesnėje nei 30 mokinių klasėje neturi galimybės jam teikti reikiamos pagalbos. Mokinio padėjėjas, dažnai tiesiog "žmogus iš gatvės", neturintis jokio specialaus pasirengimo tampa dar vienu antro plano aktoriumi imitacijos spektaklyje. Rezultate jokių mokymosi pasiekimų pažangos nėra. Ar SUP vaikų tėvus tenkina tokia padėtis? O jei klasėje yra nesuvaldomas sutrikusio elgesio mokinys, besimėtantis rašikliais, šokinėjantis ant stalų ar net žalojantis save. O kaip tada? O kaip tada likę mokiniai?
■ Laidos dalyviams išsakius nepasitenkinimą vykstančiais Atnaujinto ugdymo turinio mokymais, kurie vyksta tam, kad vyktų. Kad jie tapo dar vienu eiliniu "pinigų įsisavinimu", kai lektorius uždirba per vieną valandą tiek kiek mokytojas per savaitę, ministras prakalbo apie planuojamą mokytojo portfolijo, kur bus privalu surašyti, kokiuose mokymuose dalyvavo ir kaip juos vertina. Dar vienas figos lapas ŠMSM gėdai prisidengti, dar vienas naujas biurokratinis botagas senai mokytojo nugarai... parašyk ataskaitą ir problema išnyks, matyt, taip mąsto švietimo strategai ☝️
Vienžo, kuo giliau į švietimo mišką, tuo klaidesni keliukai į išsilavinimą...
Gerai, kad iki pensijos jau netoli, užuojauta tiems kolegoms, kuriems dar ilgai mokytojauti. O gal...

Vakar buvo stipri E. Jakilaičio laida apie švietimo problemas. Kaip senas istorijos mokytojas pasidžiaugiau, kad Švietimo ministras atliko namų darbus. Tiesa, gal kažkiek ir nusirašė, bet namų darbai buvo.
Visgi, vakarykštėje laidoje nuskambėjo daug dalykų, apie kuriuos nedažnai buvo drįstama kalbėti:
■ Viena kolegė pagaliau išsakė, kokie absurdiški reikalavimai keliami pamokai su visais uždavinių iškėlimais, refleksijomis, įsivertinimais. Kyla klausimas, o kiek laiko belieka mokyti ir mokytis. Ir pabrėžiu, visa tai, kas išvardinta tereikalinga išorės auditui, kad turėtų kriterijus pamokai įvertinti;👆
■ Buvo paliestas įtraukiojo ugdymo klausimas. Ministras džiaugėsi, kad tai jau vyksta ne vienerius metus. Vyksta, bet kaip vyksta!? Dar viena pažangos imitacija. Jei jau tas įtraukusis ugdymas diegiamas tam, kad pašalintų Specialiųjų ugdymo poreikių vaikų socialinę atskirtį, tai čia absoliuti Netiesa. Tai tik sustiprina tą atskirtį, ypač sunkesniais atvejais. Mokytojas, net ir mažesnėje nei 30 mokinių klasėje neturi galimybės jam teikti reikiamos pagalbos. Mokinio padėjėjas, dažnai tiesiog "žmogus iš gatvės", neturintis jokio specialaus pasirengimo tampa dar vienu antro plano aktoriumi imitacijos spektaklyje. Rezultate jokių mokymosi pasiekimų pažangos nėra. Ar SUP vaikų tėvus tenkina tokia padėtis? O jei klasėje yra nesuvaldomas sutrikusio elgesio mokinys, besimėtantis rašikliais, šokinėjantis ant stalų ar net žalojantis save. O kaip tada? O kaip tada likę mokiniai?
■ Laidos dalyviams išsakius nepasitenkinimą vykstančiais Atnaujinto ugdymo turinio mokymais, kurie vyksta tam, kad vyktų. Kad jie tapo dar vienu eiliniu "pinigų įsisavinimu", kai lektorius uždirba per vieną valandą tiek kiek mokytojas per savaitę, ministras prakalbo apie planuojamą mokytojo portfolijo, kur bus privalu surašyti, kokiuose mokymuose dalyvavo ir kaip juos vertina. Dar vienas figos lapas ŠMSM gėdai prisidengti, dar vienas naujas biurokratinis botagas senai mokytojo nugarai... parašyk ataskaitą ir problema išnyks, matyt, taip mąsto švietimo strategai ☝️
Vienžo, kuo giliau į švietimo mišką, tuo klaidesni keliukai į išsilavinimą...
Gerai, kad iki pensijos jau netoli, užuojauta tiems kolegoms, kuriems dar ilgai mokytojauti. O gal...

Ir ką tu jam!? LR Seimo Švietmo komiteto pirmininkas A. Žukauskas Mokytojo dienos streikuojantiems mokytojams į Kudirkos aikštę atnešė gėlių. Kaip pats teigė, kad mokytojai jautėsi laimingi... nuo ko laimingi? Nuo akademiko ir politiko apsilankymo? Nuo jo dovanotų gėlių? Tai kodėl po tokio apsilankymo ir "užlaiminimo" streikas nenutrauktas..? Kažkaip be sarkazmo neišeina...

Senas istorijos mokytojas ir švietimo paslaugos klystkeliai (iš vėlaus vakaro apmąstymų su bičiuliu Valentu)

Man ir ne tik man visada keistai atrodė Švietimo prilyginimas paslaugai. Kas gi ta paslauga? Tai vieno asmens atliktas darbas patenkinant kito asmens poreikį. Pvz., dama eina į kirpyklą darytis šukuosenos. Kirpėja už sušukavimą gauna pajamas pagal sutartą kainą, kuriose įskaičiuotas pelnas. Po kirpyklos ta pati dama, jau sušukuota, išsikviečia taksi ir gauna pavežėjimo paslaugą taip patekdama į operos premjerą. Šiuo atveju viskas aišku. Klientas norėjo konkrečios paslaugos, o paslaugos teikėjas ją suteikė. Bet jei paslaugos koncepciją perkelsime į kitas sferas, gaunasi sumaištis. Kartais tai įgauna netgi tragikomišką atspalvį. Ar tėvai pradėdami vaiką jam suteikia gimimo paslaugą? Ar kariškis gindamas Tėvynę suteikia savo tėvynainiams gynybos paslaugą? O gal nusikaltėliui suteikiama paslauga, kai policininkas jį suima, o teisėjas paskelbia nuosprendį? Ar čia irgi yra laisvanoriškas abiejų susitarimas pagal konkrečius įkainius už atitinkamą kokybę? Įsivaizduokime, kad sulaikytas nusikaltėlis policininkui pareiškia, kad buvo simtas nekokybiškai ir todėl nesumokės ir netgi turi būti paleistas... Ir išvis, ar nusikaltėlio suradimo ir suėmimo veikla gali būti įvertinta adekvačiu sąnaudas atitinkamu įkainiu. Kažin... Nusikaltėlio sulaikymas, valstybės nepriklausomybės gynimas ar skubi medicinos pagalba paremta kitais principais. Tikrai didelių jų sąnaudų pateisinimas paremtas ne laukiamu "patenkinto kliento" atkygiu, o grindžiamas VERTYBĖMIS: teisingumu, patriotizmu, gailestingumu, pilietiškumu. Ir šiuo atveju nesvarbu, kad šias funkcijas atlieka profesionalai, bet jie veikia ne pelno siekdami, o iš savo įsitikinimų, vertybių, galų gale net ir pašaukimo, kuriuo taip dažnai baksnojami mokytojai situacijose, kuriose norima juos "pastatyti į vietą". Tai ar mokytojas yra paslaugos TIEKĖJAS, o mokinys jo KLIENTAS. Įsišaknijusioje praktikoje gali susidaryti toks klaidinantis įspūdis. Ypač tada, kai susirezinusi supermamytė reikalauja pakelti jos nepakartojamam pupuliukui pažymį, nes jis būktai neteisingai įvertintas. Ir kaip nebūtų keista, bet visuomenė ir net valstybė stoja į kliento pusę... Aš neteikiu jokios paslaugos, o teikiu išsilavinimą, vykdydamas savo prisiimtą pareigą pagal valstybės nustatytą standartą. Jei mane, kaip mokytoją valstybė prilygino paslaugos teikėju, tai ji pati save automatiškai nuvertinio iki "buitinio kombinato" (sovietmečiu taip buvo vadinami buities paslaugų teikimo centrai), kitais žodžiais tariant, valstybė pati save išvalstybino. Be kita ko, prilygindama mokytoją paslaugiis teikėju, valstybė atėmė iš jo teisę už paslaugą imti mokytojui atrodantį deramu apmokėjimą už paslaugą. O kita vertus, klientas nebūtinai turi norėti ir naudotis paslauga. Tai jo teisė pasirinkti. Tame atsiranda ideologinė prielaida nesimokyti, nelankyti mokyklos.
Bet kad ir kokius išvedžiojimus bedarytume, atsiduriame klystkelyje ir akligatvyje. Švietimas yra ne kas kita, kaip valstybės, visuomenės ir atskiro individo išgyvenimo strategija. Tai daugiau, nei manikiūro atnaujinimas. Net gamtoje gyvūnai moko savo jauniklius medžioti, kaupti ir išsaugoti maisto atsargas, išvengti pavojų. Mokymosi poreikis yra evoliuciškai apspręstas nuolatinis poreikis. Prisiminkime ir šūkį "mokytis visą gyvenimą". Ir jei mokymasis/švietimas yra išgyvenimo strategija, tai kodėl valstybė ir visuomenė nerodo deramo domėjimosi jo situacija. Peršasi nemaloni išvada, kad organizuojanti ir koordinuojanti švietimo procesą valstybė neturi jokios intencijos ne tik kad tobulėti, bet ir išlikti bent jau artimiausią tūkstantį metų. Neoliberalistinė, o dar tiksliau pseudoliberalistinė švietimo politika Lietuvos švietimą išdarkė savo permanentinėmis reformomis, kurių padarinys yra nuolatinis sistemos smukimas. Eilinės valdančiosios daugumos vykdomos švietimo kaitos problemas tik pagilina, tai virsta destrukcija, o destruktyvi politika ima kvepėti nelabai maloniomis ideologijomis, paremtomis socialine inžinerija...
Istorija-gyvenimo mokytoja. Bet ar mes linkę mokytis, ar tenkinamės paslaugos gavimu?

Senas istorijos mokytojas apie tebesitęsiantį mokytojų streiką.

Vis dar... ir vis dar viešoje komunikacijoje dominuoja pinigų - darbo užmokesčio klausimas. Taip. Streikuojantys mokytojai nenori mažo darbo užmokesčio. Bet jie nenori ir didelio darbo užmokesčio ir ypač kitų sąskaita, kaip mėgsta pabrėžti premjerė. Mokytojai siekia teisingo darbo užmokesčio! Jie nesiekia būti ta mistine PRESTIŽINE PROFESIJA, kuri kaip horizontas nuolat tolsta pažadėto šviesaus rytojaus kryptimi. Nes Mokytojo profesija yra tiek prestižinė, kiek gali būti prestižine bet kuri kita profesija visuomenėje, kurioje vyrauja pagarba išsilavinimui ir kompetencijai, bet ne visuomenėje, kurioje vertingiausi gebantys įsisavinti valstybės ir ES fondų lėšas.

Per tris dešimtis su virš darbo metų, jūsų senasis istorijos mokytojas regėjo, kaip buvo skaldomas profesinis mokytojų judėjimas. Skaldyk ir valdyk yra bet kokios valdžios įgyvendinimo metodas. Beginklis žmogus neturi galimybių ne tik kad būti prestižiniu, bet iš jo ir atimamas orumas ir savigarba. O kai nėra orumo, nėra ir oraus atlygio. Visus mano mkytojavimo metus iš visų tribūnų buvo aiškinama, kad tu, MOKYTOJAU, PRIVALAI!!!

Betgi žodis "privalai" yra sudarytas iš žodžių "prieš valią". Taip buvo kuriamas precedentas atimti iš mokytojų laisvo žmogaus savivertę. Prilygintas "paslaugų tiekėjui", neapgalvotos, skubotos dar vienos švietimo reformos besąlyginiu vykdytoju paverstas, administracijos, mokinių ir jų tėvų, žiniasklaidos ir net valstybės mobingo slegiamas, pasakų trečio brolio kvailio įvaizdį gavęs mokytojas tapo antiprestižine profesija. Seni mokytojai traukiasi perdegę arba tiesiog išeina į pensiją. Jų pakeisti niekas neateina ir beveik neateis. Valdiškų mokyklų tinklas traukiasi, ir, panašu, kad tai liberaliosios politikos tikslas.

Todėl streikas vis dar nenutrūkęs, ėjimas iš įvairių Lietuvos vietų į Vilnių, į Kudirkos aikštę rodo, kad mokytojai atsitiesia. Čia renkasi orūs mokytojai, net nebūdami prestižinės profesijos atstovais, o ne tokiais, kurie susitikę su ŠMSM viceministru aptarti ugdymo turinio atnaujinimo problemų, dėkojo už suteiktą galimybę, beje, galimybę tik sutikti su nereikšmingomis nuolaidomis, ignoruojant konstruktyvią kritiką ir racionalius siūlymus. Orūs, nes nesitaiksto su administracijų manipuliavimu etatiniu apmokėjimu ir nelinkę dėkoti ugdymo įstaigos vadovui už "duonos kasdienės duok mums"...

O visuomenė arba tyli, arba piktdžiugiškai smerkia mokytojus...

Smerkit, atimdami iš savo vaikų orią ateitį...

Ką tik pargrįžau iš Kudirkos aikštės, kur vyksta streikuojančių mokytojų renginiai ir skubu pasveikinti su Mokytojo diena visus kolegas ir bičiulius bei mums prijaučiančius, nes visi iš mokyklos atėjome!
ir skiriu Jums ir mums mano kadaise parašytą eilėraštį:

BŪTI MOKYTOJU

Būti mokytoju

Būti mokytoju – imt ir panirti
Po trijų ketvirčių valandos
Įkvėpimo banga...

Būti mokytoju – imt ir išdrįsti
Tuos tris ketvirčius valandos
Paversti drama...

Būti mokytoju – imti ir liesti
Trim ketvirčiais valandos
Subrendusią mintį...

Būti mokytoju – imt ir pamiršti
Į tris ketvirčius valandos
Subyrėjusią tylą...

Būti mokytoju – imt ir atrasti
Iš trijų ketvirčių valandos
Padaugintą tiesą...

Metų pradžioje LRT rašiau apie esmines Vilniaus miesto švietimo problemas. Tekste viskas pateikta išsamiau, bet apibendrinant, Vilniui būtinas pakankamas ugdymo įstaigų tinklas, nutraukta lietuvių diskriminacija kai kuriuose miesto rajonuose, užtikrinta pagarba ir laisvė mokytojams, o mokyklos apsaugotos nuo ideologizuotų pamokų „iš šalies“, nederančių su programomis ir tėvų nuostatomis.

Vytautas Sinica, Robertas Ramanauskas. Nuo mokyklų tinklo iki pagarbos mokytojams Dešimtmečius nespręsta ir vis blogėjusi švietimo situacija lėmė, jog šiandien būtent švietimas privalo būti pagrindinis ...

Esu senas istorijos mokytojas. Kadangi esu senas, mano gyvenimiškoji patirtis leidžia atpažinti dalykų pasikartojimus. O kartojasi jie, nes ir vėl siekiama dar sykį prievarta pakeisti natūralią žmogaus prigimtį. Toks eksperimentas jau buvo sovietmečiu. Jis nepavyko, bet kaina jo buvo tokia, kad dar iki šiol ne viskas sumokėta… Vis dar mokame, prisiimdami dar vieną įsiskolinimą ateičiai.

Kaip senas mokytojas, puikiai suprantu, kad išsilavinimas yra visa tai, kas lieka žmogaus prote ir sieloje po to, kai jis baigia mokyklą.
Rengiant atnaujintą ugdymo turinį, vienas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos specialistas pasakė pastabą, kad Pilietiškumo pagrindų programoje patriotizmo sąvoka yra perteklinė. Dabar žiniasklaidoje matome, kad švietimo ministras nežino, kiek yra lyčių, nes, mat, jis ne ekspertas.

Pradėjau mokytojauti tuo metu, kai vyko lūžis, buvo atsisakoma nutylėtos ir iškraipytos sovietinės istorijos mokymo, ir imta mokyti tikrosios. Džiaugiausi tuo, nes neliko prievolės meluoti. Dabar vėl akivaizdžius dalykus siekiama neigti. Raginama meluoti, nepaisant jokios pedagoginės etikos, vien todėl, kad privalu besąlygiškai vykdyti sprendimus priimančiųjų valią, be asmeninio apsisprendimo. Ar tai normali situacija!? Ar kolegos mokytojai pasiryžę meluoti?

https://kaunieciams.lt/robertas-ramanauskas-svietimas-pries-prigimti/

Žinių radijuje Raigardo Musnicko laidoje su kolega Alium Avčiniku aptarėme aktualiausias mokytojų bendruomenės problemas. Kodėl streikuojame, kodėl vedu pilietiškumo pamokas prie Vyriausybės, kas negerai švietimo sistemoje? Apie visa tai be užuolankų ir nutylėjimų šioje laidoje Mokytojų dienos išvakarėse.

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/tarptautine-mokytoju-diena-liudnas-lietuvos-vaizdas