Rūkas

Siaura riba skiria savanaudiškumą nuo pasiaukojimo, meilę nuo neapykantos. Ją peržengęs žmogus džiaugsmingai aukojasi kitiems, nelaukdamas jokio atsako. Aukotis dėl savo artimo didžiausia laimė ir drauge labai svarbus poelgis einant nušvitimo keliu. Savanaudis žmogus niekada nepatirs šios savirealizacijos būsenos, nes jis tūno savo ego kalėjime. O nesavanaudis žmogus lavina savo ego ir nukreipia jo energiją į aukštesnius tikslus. Nesavanaudiškumas - būdingas didžiųjų pasaulio moterų ir vyrų bruožas. Neįmanoma pasiekti didžių gyvenimo tikslų nesiaukojant. Visi šventieji ritualai ir šventų tekstų išmintis bus perniek, jeigu elgsimės savanaudiškai.
Swami Rama
"Gyvenimas su Himalajų mokytojais"

Jeigu norite būti mylimas, pradėkite mylėti tuos, kuriems reikia jūsų meilės. Jeigu norite, kad su jumis sąžiningai elgtųsi, būkite sąžiningas. Jeigu norite, kad kiti jus užjaustų, pradėkite jausti užuojautą aplinkiniams. Jei norite sulaukti pagalbos, turite išmokti gerbti kitus - tiek jaunus, tiek senus. Jei norite, kad jus suptų ramūs žmonės, pats būkite ramus. Jei norite, kad kiti būtų dvasingi, patys būkite dvasingi. Ko benorėtumėte iš kitų, pirmiausia darykite tai pats. Tuomet pamatysite, kad kiti reaguoja visiškai kitaip.

Lengva norėti, kad kiti su jumis elgtųsi nepriekaištingai ir lengva matyti jų trūkumus, bet labai sunku patiems elgtis nepriekaištingai ir pastebėti savo trūkumus. Jeigu prisiminsite elgtis teisingai, kiti bandys sekti jūsų pavyzdžiu. Jeigu galite nekompleksuodamas pripažinti savo trūkumus ir sugebate juos nuolat koreguoti, savo laiką išnaudojate daug naudingiau, nei svajodamas, kad kiti pasitaisytų. Geras pavyzdys bus daug veiksmingesnis, negu jūsų norai, rūstybė ar žodžiai.
Paramahansa Nithyananda

Prisiminkite, kad pasaulyje viskas virpa. Ligos, įvairios problemos, kančios ir sielvartas taip pat turi savo virpesių spektrą. Tokie apibūdinimai kaip "sunki liga", "sudėtinga situacija" byloja apie žemus virpesius. Kitaip tariant, visa tai, kas gera ir visa tai, kas bloga, išdėliota tam tikrose viso virpesių diapazono dalyse. Galima daryti išvadą, kad žmogui kas nors gali atsitikti tik tuomet, jeigu tarp žmogaus ir to "kažko" įvyksta rezonansas, sąskambis.

Tuo galima paaiškinti, kodėl vienodose situacijose vieni žmonės suserga, o kiti ne. Gydytojai ir šventikai eidavo į baisių epidemijų židinius ir likdavo gyvi. Žmogus, kupinas užuojautos, meilės ir noro padėti, skambėdavo daug aukštesniais dažniais, nei liga. Bet pakakdavo jam išsigąsti, supykti, parodyti godumą, ir jis susirgdavo.

Vadinasi, jeigu nenorite susidurti su nemaloniais įvykiais, nenorite turėti rūpesčių, skambėkite kuo aukščiau. Tai pasakytina apie bet kokią situaciją, uždavinį ar veiksmą.
Anatolijus Nekrasovas
"Gyvosios mintys"

Tam tikra prasme bendravimą galima prilyginti valgymui. Tai, kuo mus "vaišina" pašnekovas, vienaip ar kitaip veikia mūsų psichiką idėjų ar emocijų pavidalu. Tarp dviejų bendraujančių žmonių nuolat vyksta mainai, todėl bendravimas su blogai nusiteikusiu žmogumi, jo skundai (dejonės, bėdos) mūsų psichiką nuodija taip pat, kaip kad mūsų skrandį sugedęs, švinktelėjęs maistas.
Mes galime patys rinktis, ar vaišinami patižusiomis braškėmis, užpiltomis sugižusiu pienu, būsime mandagūs ir valgysime, ar atsisakysime. Ir čia jau ne mandagumo klausimas, o sveiko proto!
Kartais iš tiesų labai svarbu išklausyti ir empatiškai reaguoti, bet tai gana reti atvejai. Dažniau žmonės linkę perkrauti savo per kraštus lipančias neigiamas emocijas į kitų kišenes (tiksliau, ausis). Paprasta ir patogu...
Lina Vėželienė
"Žuvis medyje"

Dažnai sakai: "Aš duosiu, bet tik tiems, kurie to nusipelno". Tavo s**o medžiai taip nesako, nei bandos, kurios ganosi tavo pievose. Jie duoda, kad galėtų gyventi, nes pašykštėti tolygu pražūti.
Kahlil Gibran

Apsaugok, Dieve, nuo vienatvės,
Nedraugiškų, piktų akių.
Nuo peilio nugaron įbesto,
Ne priešo - savo artimų.

Apsaugok, Dieve, kad netektų,
Suprast, kad veltui iššvaistei,
Tas minutes ir valandas, kurių užtektų,
Gyvenimą pašlovint nuoširdžiai.

Suprasti, kad praleidai savo laiką
Kaltų ieškodamas ir skaudulius savus -
Augindamas, širdy nešiodamas,
Sūpuodamas lyg kūdikius brangius.

Apsaugok, Dieve, kad netektų,
Paspringti žodžiais savo ištartais,
Kuomet gyvenimui apsukus ratą,
Jie kūnu taptų ir žaizdrais

Nudegintų, sužeistų, parklupdytų,
Tiktai ne tuos, kuriems siuntei.
Tave! Ir tuos, kuriuos labiausiai myli,
Tuos, kur iš meilės pagimdei.

Apsaugok, Dieve, kad netektų
Parduoti laimės ir prasmės
Už sočią ir aprūpintą senatvę,
Už prabangą, kur džiaugsmo nesuteiks.

Duok Dieve, kad užtektų išminties tau,
Suprasti, kad davimas - dovana.
Kad laimė ir prasmė - su meile duoti,
Tik šitaip meilė tampa regima.

Duok Dieve, nepražilti anksčiau laiko,
Duok Dieve, susivokt, kol nevėlu:
Esu čia vien tik tam, kad aš mylėčiau -
Save - nes Dievo kūrinys esu.

Save, tada ir kitą, medį, žolę,
Pavasarį, mūšas bangų...
Kol meilėje staiga ištirpsiu,
Kol užvaldys mintis -
Aš meilė pats esu!
Mintys Materializuojasi

Norint pasikeisti, pirmiausia reikia išardyti stiprius neuronų tinklus, kuriuos nesąmoningai kūrėme daugybę metų.Šį sunkų laikotarpį lengviau iškęsti, kai suprantame, kad diskomforto jausmą sukelia su šaknimis raunami seni įsitikinimai; kai žinome, kad troškimą viską mesti ir grįžti prie to, kas gerai pažįstama, sukelia per daugelį metų susiformavusi kūno priklausomybė nuo tam tikrų cheminių medžiagų ir emocijų. Neiškrypti iš kelio mums padės žinojimas, kad pasąmonės programų valdomas elgesys ir įpročiai sukelia realius fizinius pokyčius ląstelių lygmenyje. Suvokimas, kad keičiame savo genų raišką, padės susitelkti į tikslą ir įkvėps eiti iki galo.
Kiekvieną dieną mums sąmoningai renkantis mąstyti ir elgtis kitaip, smegenyse nuolat formuojasi naujos neuronų jungtys. Šias jungtis reikia sustiprinti pakartotinai kuriant tokias pačias patirtis, kol jos taps įpročiu. Naujos patirtys sukelia naujas emocijas, o šios sužadina kitų cheminių medžiagų išsiskyrimą organizme. Mums reikia priprasti prie naujos vidinės būsenos, kurią šios medžiagos sukuria. Taip pat suaktyvinami nauji genai ir pradedami gaminti nauji baltymai, o kaip jau žinome, nuo genų raiškos priklauso viso kūno sveikata. Taip atsinaujina protas ir visas kūnas.
Po ilgos tamsios nakties išaušta nauja diena, ir mes kaip feniksas iš pelenų pakylame atsinaujinę ir sukūrę naują asmenybę. Galima sakyti, kad tapome kitu žmogumi, nes pasikeitėme ne tik mentaliniame ar emociniame, bet ir fiziniame lygmenyje. Tai yra tikrų tikriausia metamorfozė.
J. Dispenza
"Jūs esate placebas"

Žmogus daugiausia galios turi tada, kai nesiekia ir netrokšta išorinio pritarimo, kitų palankumo. Jeigu neieškome kitų pritarimo, niekas negali užvaldyti mūsų emociškai ar psichologiškai. Šis dvasinis saugumas suteikia euforijai prilygstantį laisvės pojūtį. Supratau, kodėl garsi eilutė iš Šekspyro "Hamleto" "būk ištikimas sau" yra laikoma dvasiniu įsakymu. Žmogus negali būti ištikimas sau ir kartu nuolat trokšti kitų pritarimo. Anksčiau ar vėliau paaiškės, kad jis sau kenkia, bandydamas būti toks, kokį jį nori matyti kiti. Kai atsisakome savęs, norėdami gauti kitų pritarimą, atiduodame dalelę savo dvasios. Pamažu atiduodame vis daugiau, kol galiausiai nelieka nei vidinės stiprybės, nei savo savasties suvokimo. Tik gerbdami save ir būdami sau ištikimi turime pakankamai stiprybės atsisakyti šokti pagal svetimą muziką.
Caroline Myss
"Šventosios sutartys"

Aš įsitikinau, kad gyvenimas, kieno jis bebūtų ir kur jis bebūtų yra vertybė. Ir jeigu aš turiu savo gyvenimą būtent tokį, o ne kitokį, tai jis man ir yra didžiausia vertybė. Aš esu jame, ir jis yra manyje...
Aš kalbu gana atsakingai. Nes aš žinau tas būsenas, kai esi skausme, kai esi beviltiškame skausme, kai ištisas paras, dešimt parų gyveni ir lauki savo mirties....Ir žinai, kad ji turi ištikti...O kai grįžti vėl į normalų gyvenimą, pasidaro sunku gyventi, nes tada dar kartą pajunti gyvenimo netikrumą, tai, kaip mes nemokame gyventi...Kaip mes nežinome, kur esame, kaip nesuprantame, kad tai yra stebuklas. Nesvarbu, kokiame būvyje būtume. Mes tiesiog nematome viso spindesio, kasdienybės spindesio. Nereikia ten kalbėti apie turtus, apie menus, apie kultūrą. Užtenka pažiūrėti į akis, užtenka pamatyti, kaip lapai skleidžiasi, pamatyti vaiką, pamatyti žmogų.
Kai aš, atsimenu, atsipeikėjau ir buvau išmestas vėl į gyvenimą, mane apėmė toks jausmas...aš negalėjau kalbėti. Man visą laiką gniaužė gerklę ir norėjosi verkti iš džiaugsmo.
/Stanislovas Kuzma/
Vanda Juknaitė "Kalbasi susitikę"

Psichologė pataria: „Aštuonių taisyklė“

Pasiimkite rašiklį arba kompiuterį, planšetę, mobilų telefoną, ir užsirašykite 8 dalykus, apie kuriuos mąstant jums kyla noras gyventi arba geros emocijos. Tai gali būti mieli prisiminimai, įsijautimas į dabarties akimirką, pastebėjimas to, kas jums patinka gamtoje, žmonėse, aplinkoje, savyje, malonios ateities svajonės, tikslai, planai, dėkingumas gyvenimui arba tiems, kurie jums padėjo, jumis rūpinasi ir myli.

Dabar pasiimkite ar atsiverskite kitą lapą ir užrašykite 8 mintis, kurios skatina norą gyventi, leidžia įsigilinti į gyvenimo prasmę, tikslą, vertingumą. Tai gali būti jūsų paties arba kitų žmonių – rašytojų, mokslininkų, gyvenimo Mokytojų mintys. Svarbu, kad šiame sąraše būtų tik tokios mintys, su kuriomis visiškai sutinkate pats, tarkime, „gyvenimas yra prasmingas“, „aš gyvenu ir patiriu čia ir dabar“.

Toliau – pasiimkite ar atsiverskite dar vieną lapą ir užrašykite 8 veiklas, kurios jums padeda gerai jaustis: tai gali būti pokalbiai su draugais ar mylimaisiais, knygų skaitymas, pasivaikščiojimas gamtoje, meditacija. Svarbu, kad tai būtų veiklos, kurios padeda ne „kažkam“, bet JUMS: esate tai išbandęs, gal net ne vieną kartą, ir tai jus veikia teigiamai. Žinoma, sąrašas turi būti be savastį griaunančių minčių apie, tarkime, alkoholį ar kitas priklausomybes.

Kai visa tai užsirašysite, turėsite unikalų ir tik jums tinkantį 24 pagalbininkų derinį. Būtų gerai, jei jie nuolat būtų po ranka ir reikalui esant padėtų nuvyti slogias mintis.
Aistė Diržytė

Pirmiausia susitvarkyk su mintimis. Visada, net smulkmenose, kreipk jas link pozityvumo. Siek darnos su aplinka. Negali reikšti savo tiesos sukeldama aplinkoje destrukciją. Savo tiesą turi įtvirtinti nesukeldama pykčio, nepasitenkinimo, nesaugumo bangų. Ją turi skleisti ramiai, tik tada žmogus sugebės priimti tai, ką išties nori perduoti. Stebėk, kokias emocijas sukeli žmonėms. Jeigu išgirdęs tavo nuomonę žmogus nusimena, įsiskaudina ar net supyksta, vadinasi nemoki perteikti savo idėjų. Savikontrolė ir savistaba yra būtina. Negalima savęs sureikšminti. Reikia stebėti ne tik išorinę, bet ir savo vidinę aplinką: kodėl įvyko tai, kas įvyko? Kodėl kyla tokios mintys? Kodėl atsidūrei tokioj situacijoj? Nuolat reikia prisiminti - už savo aplinką esi atsakinga pati. Nėra atsitiktinės aplinkos.
Violeta Petraitienė
"Savęs ir Visatos pažinimo link"

Instinktyviai žinojau, kad pradedant gydymosi kelionę reikia nusiraminti, atsiverti ir tikėti, tikėti, tikėti, leidžiant atsiskleisti vis naujiems žingsniams. Kažkokiu būdu intuityviai supratau, kad aš, Brandon asmenybė, nevadovauju, kad vairuotojo vietą užima begalinis protas.
Žinojau, kad mano dalis, atsakinga už plaukų augimą, širdies plakimą, dirbs savo darbą ir turės didelės drąsos paklusti bei atsikvėpti vidinėje ramybėje tam, kad vidinis vadovas atskleistų kitą žingsnį.
Brandon Bays
"Kelionė

Kai suvokiate, kad visi jūsų materialūs pasiekimai ko nors verti tik lyginant su tais, kurie nėra to pasiekę, toks džiaugsmas kyla iš kito stokos. Ar tai apskritai galima vadinti džiaugsmu? O gal tai panašiau į ligą? Laikas visiems apie tai susimąstyti. Jei šioje planetoje būtumėte vieni, ko sau trokštumėte? Paklauskite savęs šio klausimo, ir pamatysite, kur jis jus nuves.
Išbandykite štai ką: penkias minutes pasėdėkite vienumoje ir pagalvokite, koks būtų jūsų gyvenimas, jei pasaulyje būtūmėte visiškai vieni. Jei nebūtų su kuo save lyginti, ko iš tiesų trokštumėte? Kas jums iš tikrųjų rūpėtų, jei niekas iš išorės negalėtų to įvertinti ir sukritikuoti. Jei tai darysite kasdien, pradėsite jausti tikruosius jumyse slypinčio gyvenimo troškimus, o ne sukauptą karminį jovalą, su kuriuo tapatinatės
Sadhguru
"Vidinė inžinerija"

1 du ar 3 ?

Alkoholio vartojimas vis dar yra mūsų kultūrinė norma, o valdžia ruošiasi legalizuoti kitas psichotropines medžiagas. Šiame kontekste noriu kalbėti apie vieną iš tamsiausių žmonijos problemų - seksualinę prievartą ir jos ryšį su svaigalais.

Specialistams gerai žinoma, kad apie 70-90% visų seksualinių išpuolių įvyksta, kai bent vienas iš dalyvaujančių - arba auka, arba piktadarys - yra apsvaigęs. Pavyzdžiui, jei Amerikoje universiteto miestelių administracija uždraustų alkoholio vartojimą, išprievartavimo atvejai galėtų sumažėti iki 90%. Valdžia tai žino, tačiau šiuo metu niekas nepasiryžęs pakeisti situacijos.

Kai kurios merginos sako: "Noriu gerti kiek noriu, rengtis kaip noriu ir būti kur noriu. Tačiau niekas nesuteikia teisės manęs liest."Suprantu tavo mintį, dėl savo laisvės esi teisi, bet mano atsakymas būtų toks: niekada nėra situacijos kurioje prievarta būtų aukos kaltė, tačiau, yra esminis skirtumas tarp naivaus ir jauno žmogaus bei suaugusiojo - suaugęs žmogus žino, jog blogis yra tikras ir yra vietų kur jo yra tiek daug, jog protingiausias sprendimas yra tiesiog ten neiti.

Alkoholis gaminamas iš spirito. Spiritas - (lot. spiritus - gyvybė, energija) / "Spirit" anglų kalba reiškia "dvasią", "sielą" arba "gyvybinę jėgą". Tai gali taip pat turėti įvairių kitų prasmių priklausomai nuo konteksto. Nori sužinoti kokios tamsiausios dvasios gali tūnoti žmoguje? Paskaityk nusikaltimų archyvus ir sužinosi, ką išgėręs žmogus gali, o kam būdamas blaivus tikrai nesiryžtų. Teks permąstyti visą gėrio ir blogio sampratą bei savo pasitikėjimą žmonėmis.

Praktikuodamas terapinius pokalbius, sužinau apie tragedijų aplinkybes, kurios turi tam tikrus panašumus, ir jei juos sujungčiau į vieną pasakojimą, gautųsi tokių įvykių grandinė: 15-18 metų prasideda pirmi vakarėliai. Jaunimas susirenka į pagal gatvės terminus vadinamą "plotą". Merginos jaučiasi santykinai saugios, nes tarp jų yra draugių ir pažįstamų vaikinų. Žmonės keičiasi, vieni išvyksta, kiti atvyksta. Paryčiais dauguma išvyksta, kiti, padauginę alkoholio, krenta kaip lapai bet kur kambariuose. Mergina pervargusi ir apsvaigusi atsiduria kitame kambaryje. Jame yra vienas vaikinas arba du vaikinai, o kartais trys ar penki. Kas toliau? Gali pamėginti pamedituoti ir įsivaizduoti, jeigu pačio vaizduotė tavęs netraumuos. Pasakysiu vienu žodžiu... o tada įvyksta tragedija.

Patirti tai apsvaigus yra neįtikėtinai skaudu bei sunku, nes tavo logikos kompasas būna visiškai išderintas. Šansų, jog sugebėsi adekvačiai vertinti situaciją ir priimti teisingus sprendimus praktiškai nėra. Manau grobuonis tai supranta, todėl dažniausiai taikosi į vakarėliuose esančias merginas. Aišku, kad ir kaip būtų sunku, manau visais atvejais verta kreiptis į teisėsaugą bei savo artimuosius, tačiau dažnai merginos delsia ir daro tokias klaidas: nusiprausia duše, išskalbia savo drabužius, užsidaro nuo visų savaitei... Pati teisėsaugos sistema turi daug problemų, bet šios klaidos sumažina šansus nubausti nusikaltėlius beveik iki nulio.

Ar po seksualinės prievartos psichologinė bei dvasinė pagalba yra būtina? Vienareikšmiškai taip. Bet ji turi būti kokybiška. Moterims reikia padėti suvokti, kad vyras kuris tai darė, tą akimirką, nematė jų kaip žmogaus, o tik kaip objektą kuriuo kaip įrankiu nusprendė pasinaudoti. Tai suvokus moterims dvasinės žaizdos ima gyti greičiau, nes po įvykio jos negali suprasti, kodėl su jomis taip buvo pasielgta. 5 iš 6 atvejų auka pažįsta savo skriaudėją dar prieš įvykį, todėl ji ima kaltinti save ir niekaip negali suvokti, kodėl jis išdavė jos pasitikėjimą ir ją nuskriaudė.

Kitas labai svarbus momentas apie kurį retai kas žino yra tai, jog moterys dažnai kenčia didžiulę gėdą, nes kartais prievartos metu patiria fiziologinių reakcijų tokių kaip orgazmas, bei pasitaiko atvejų, jog jos ima jausti fizinį potraukį savo skriaudėjui. Evoliucinėje psichologijoje šis fenomenas aiškinamas taip: senovėje vyko dažni karai ir moterų grobimai. Žuvus jos vyrui, moterys turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių bei susilaukti vaiko nuo savo pagrobėjo, kad išgyventų naujoje gentyje. Orgazmas padidina tikimybę pastoti. Tai kūno atsakas į kritinę situaciją ir bandymas gauti bent kokios naudos iš visiškai tragiškos padėties. Kodėl svarbu tai suprasti? Nes tai mechaniška ir instinktyvu. Dažnai merginos sutrinka bei sau ima meluoti, kad "nieko tokio neįvyko", bei [kad] joms tai "patiko" tačiau tai nieko bendro su tikrove neturi. Supratimas, jog tai dažnas atvejis, padeda merginoms suvokti situaciją racionaliau.

Svarbu rūpintis savimi ir dėl to, kad šis traumuojantis įvykis paveikia visas gyvenimo sritis, o ypač moterų santykius su vyrais. Yra matomos dvi tendencijos. Po seksualinės traumos, moterys kartais ima siekti lengvabūdiškų, paviršutinišku santykių su vyrais, dažnai keičia partnerius. Apima bevertiškumo jausmas. O kitais atvejais jos visiškai užsidaro nuo santykių su vyriškąja lytimi. Jų vengia, ir bijo. Terapija padeda gyti, išvengti klaidų, atkurti psichologinę sveikatą bei sustiprėti.

Kiekvienoje tragedijoje yra atsitiktinumo tikimybė, todėl negaliu sakyti, jog pašalinus svaigalus iš visuomenės mes visi būtume visiškai saugūs. Bet žinant statistiką, jog 1 iš 4 keturių moterų per savo gyvenimą patirs seksualinį išpuolį, sumažinti tai 80 procentų būtų beveik absoliutus gėrio triumfas. Žinau, joks magiškas paliepimas kuris uždraustų šią industriją - neegzistuoja. Tad kas lieka? Saugotis patiems. Ne atsitiktinumas, jog dažniau nukenčia tos merginos, kurios neturi tėvo namuose. Kodėl? Todėl, kad dažnai tėvas gyvenime yra tas asmuo, kuris moko dukras apie pavojus ir pritaiko griežtesnes namų taisykles.

Na kadangi, išskleidžiau šią skaudžią ir nepatogią temą viešumai, turiu kažką pasakyti skirto ir vyrams. Pirmiausiai noriu pasidalinti tuo, jog jeigu esi tėvas ir turi dukrą, nepervertink esamų pavojų jos draugų rate, kai kalba eina apie pirmus vakarėlius ir nakvynes pas drauges. Antra, galiu pasakyti tai, jog žinant kokia seksualinių išpuolių epidemija egzistuoja, turi ir kažkur egzistuoti visi tie dešimtys tūkstančių vyrų, kurie yra taip žiauriai pasielgę, šiuo metu elgiasi, bei dar pasielgs. Tad jiems mano žinutė būtų tokia: nepervertink savęs. Gali būti, jog ši blogio sėkla egzistuoja ir auga tavyje. Ji auga iš tavo silpnumo. Tavo paties silpnumas žeidžia tave patį ir gali sužeisti kitus aplinkui. Kuo labiau leidi gyvenimui slysti iš po kojų, kuo labiau apleidi svarbius bei prasmingus dalykus, tokiu būdu tavyje vis labiau auga kartėlis, neapykanta, pavydas bei žiaurumas. Silpniausią gyvenimo akimirką, velnias ima dirbti tavo rankomis ir jeigu nesugebėsi savęs sustabdyti, padarysi tai, ko gailėsies visą savo likusį gyvenimą. Jokia atgaila ar bausmė nenuplaus tavo sąžinės.

Po metų studijų apie didžiausius žmonijos nusikaltimus, aš jau sunaikinau savo jaunatvišką naivumą, todėl mano tekstai gali pasirodyti gan tamsūs bei visai kitokie tiems, kurie skaitė mano tekstus prieš metus. Pasikeičiau aš, pasikeitė ir mano mąstymas. Todėl šiandien, jeigu mane pradėtų įtikinėti kiti vyrai, jog jie TIKRAI TAIP NIEKADA nepasielgtų, greičiausiai aš į juos žiūrėčiau skeptiškai. Moksliniai tyrimai apie blogį šokiruoja. Daug skirtingų eksperimentų atskleidė, jog esant tam tikroms sąlygoms, daugiau nei pusė žmonių ne tik sutiktų žeisti, kankinti ar nužudyti kitą žmogų, bet ir tuo mėgautųsi.

Mano išvada yra tokia: daug žmonių turi norą daryti bloga, tačiau dauguma tiesiog yra bailiai. Juos stabdo baimė galimoms pasekmėms arba savo nusikaltimui dar neturėjo geros progos. Būtent alkoholis ir yra ta medžiaga kuri paveikia tuos smegenų centrus kurie yra atsakingi už ateities pasekmių suvokimą. Deja, bet girtiems pasekmės rūpėti nustoja.

Aukšta moralė, savigarba, sąžiningumas, disciplina, kovotojo bei gynėjo dvasia yra priešnuodis augančiam blogiui. To vyrams ir linkiu.

Būkite budrūs, stiprūs ir saugūs.

Viena mergina dalinasi šaržu su stambia miegančiąja gražuole ir aprašo savo mintis. (Šaržas mano koliaže: viršuje, dešinėje pusėje.)

Ji sako: "Pastaruoju metu gvildenu visą kūno stereotipų, "tobulų formų" bei kompleksų fenomeną, kuriam, mano nuomone, tokie "juokeliai" daro maksimalią meškos paslaugą. Rimtai? "Miegančioji gražuolė", be savo "gražaus liauno kūno" tampa tik "moterimi su gražia asmenybe"? Ir čia rimtai yra ta vieta, iš kurios reikia juoktis? Labai labai liūdna, kad gyvenam tokioj visuomenėj, kuri diegia tokias žinutes į pasąmonę. Visi kūnai yra gražūs. Absoliučiai visi. O tie "tobuli svajonių kūnai" yra tik... puikiai parduodama iliuzija. Ir, gana brangiai parduodama."

Na taip, suprantu, ką ji turi mintyje. Patyčios nėra gerai, bet ... man šioje žinutėje trūksta gylio bei argumentų.

GROŽIS - bandysiu apmąstyti jo prasmę bei esmę.

Pradėkime nuo priešingos lyties nuomonės moterų atžvilgiu. Moterims, kurios nori palyginti savo nuomonę su tikrove, siūlau pasikalbėti su ...10 vaikinų. ... Nors to net daryti nebūtina, nes tokios apklausos šia tema jau vykdytos daugybę kartų. Jų išvada tokia: vaikinams labiausiai patrauklios yra ilgus plaukus turinčios ir 8 kūno formos, jaunos merginos. Visai ne staigmena. Bet - kodėl? Galbūt todėl, kad ilgi Ilgi, sveiki plaukai simbolizuoja gerą sveikatą. Krūtinė ir sėdmenys - vaisingumą. Amžius - taip pat vaisingumo simbolis. Vaikinai merginose ieško sveikatos - vaisingumo požymių. Itin lieknos ar itin apkūnios merginos praktiškai praranda galimybę tai signalizuoti.

Nepamirškime ir vyriškosios giminės ir pažvelkime į kitą pusę. Kas labiausiai patrauklu merginoms vaikinuose? Tyrimai rodo, jog merginoms labiausiai yra patrauklūs aukštesni, sportiško sudėjimo vaikinai tokie kaip: plaukikas, atletas, MMA kovotojas. Ar yra tam paaiškinimas? Be abejo. Taip yra, todėl, kad šios savybės simbolizuoja saugumą ir produktyvumą. Moterys būtento to ir ieško vyruose.

Grožis nėra tai ką galima atplėšti nuo paties gyvenimo. Evoliucinei psichologijai tai jau yra žinoma daugybę metų. Grožio siunčiami signalai yra neatsiejami nuo sveikatos, jėgos, vaisingumo, kompetencijos signalų. O kodėl išvis mes turime grožio pojūtį savyje? Nes gyvenimas yra sudėtingas procesas. Pilnas pavojų, vargų ir ligų. Per tūkstančius metų mes išlikome, nes viską darėme tam, kad išgyventume. Atrinkome bruožus, t.y. grožį - tam, kad orentuotumes į tuos, su kuriais yra daugiausiai šansų išlikti. Taip išgalvojome vyrų ir moterų grožio hierarchiją, kurioje jie tarpusavyje poruojasi nuo viršaus į apačią.

Grožio idealas tam tikra prasme yra skaudus, bet svarbus. Suprantu žmonių kartėlį ir norą grožio kartelę sunaikinti. Lygybės svajonė daugeliui tokia saldi ir patraukli! Niekas nenori būti lyginamas ir teisiamas. Deja, pati gamta teisia ir atrenka, kas turi didžiausią šansą pratęsti savo kraujo liniją.

Kai kas sakys: "Linai, yra gentys, kuriose yra kitokie grožio standartai, pavyzdžiui pilvoti vyrai ar moterys ilgais kaklais". Mano atsakymas būtų toks: esmės, tai kas dedasi keliose gentyse, nepakeičia. Išimčių egzistavimas tik patvirtina, jog yra taisyklė. Kaip rasti taisyklę? Peržiūrėk kuo daugiau vakarų kultūros meno kūrinių. Pradėk nuo senosios Graikijos, Romos imperijos, Renesanso laikų Europos... pamatysi, jog stiliai keitėsi, tačiau samprata apie vyro bei moters kūną - ne. Visa, kas juos vienija ir yra grožis.

Dabar pažvelkime į viską iš kitos perspektyvos: eksperimentas su dirbtiniu intelektu (AI). Paprašiau dirbtinio intelekto sugeneruoti patraukliausios merginos portretą. Juk AI turi skaičiavimo mašiną, kuri surinkusi duomenis iš viso pasaulio prieinamų duomenų pateiks išvadą vienu paveikslu. Prisipažinsiu, rezultatas tikrai šokiravo. 20 minučių stebėjau gautą portretą. Jis mane tiesiog pribloškė (mano koliažas, nuotrauka kairėje.) Kaip ir spėjau, jame buvo jauna mergina, apie 18 metų, ilgi sveiki plaukai, sveiki dantys, sveika oda, rausvi skruostai (simbolizuoja gerą kraujotaką bei seksualinį susijaudinimą), spindinčios, laimingos akys... Atkreipiau dėmesį ir į tai, jog ji pateikta ne vulgariai, bet kukliai. Krūtinė - nėra išryškinta. Be to, nustebino jos energija, - ji spinduliuoja jaunyste ir džiaugsmu. AI visiškai pataikė tiesiai į dešimtuką. Tik gal viskas atrodo... per daug gerai.

Čia dar ne pabaiga. Noriu dekonstruoti šią mintį: "Visi kūnai yra vienodai gražūs." Buvo atliktas eksperimentas. Jame dalyvavo 5 merginos. Jos turėjo surikiuoti save pagal grožį. Po ilgos diskusijos, Nr. 1 buvo išrinkta aukščiausia, vyresnė, stambi mergina. Nr. 5 tapo jauniausia, smulkesnio sudėjimo, miela mergina. Po to į salę buvo pakviesti 5 vaikinai. Jų buvo paprašyta perrikiuoti merginas pagal jų patrauklumą. Štai paradoksas: Nr. 5 mergina tapo Nr. 1, o merginų išrinkta Nr. 1 po vaikinų verdikto tapo Nr. 5. Ką tai rodo? Psichologijai yra gerai žinoma, jog pagal temperamentą moterys yra labiau empatiškos, todėl jos dažnai renkasi empatiją kaip svarbiausią vertybę. Dažnai moterų rate galime išgirsti kalbant: "mes visos vienodai gražios ir tobulos". Moterų bendruomenėje gali būti suteiktas net išskirtinis, ypač empatiškas dėmesys toms, kurios jų akimis yra labiausiai nuskriaustos. Moterys gali sakyti dalykus vien tam, kad pasijustų geriau ar signalizuotų empatiją. Tai - jų mėgstamas veiksmas. Bet štai įdomus dalykas. Nėra rasta jokių ženklų moterų psichologijoje, kurie patvirtintu, kad jos vadovaujasi empatija, kuomet renkasi sau vyrus. Jeigu esi vaikinas ir tiki, jog mergina mato tave kaip tobulą objektą kurį ji mylės besąlygiškai, dar ne iki galo įsigilinai į į šią temą. O taip, brolau, ji stebi tave, bei nuolat vertina tavo genetinį fondą bei charakterį. Ne šiaip sau yra daug anekdotų apie moterų savybę sakyti viena, bet galvoti, o ypač daryti kita... Šiuo atveju, manau, vyrai yra paprastesni ir sąžiningesni.

Dar noriu pasidalinti mintimis apie grožio sureikšminimo sunkumus. Taip, nesu aklas ir matau problemą. Tai yra žmonių nebrandumas. Jeigu vaikysimės vien grožio idealų, prisidarysime daug problemų. Manau grožio dvasia yra tam, jog pritrauktų vaikiną bei merginą vieną prie kito, o vėliau - sąjungai. Tuomet jie abu turi subręsti, idealiu atveju ateityje - sukurti šeimą. Santuoka - ne šiaip popieriaus gavimas bei ar sena tradicija. Tai labai gilus ritualas, kuomet mergina ir vaikinas yra pasiruošę paaukoti idealą vardan vienas kito. Idealas yra idealus, bet dažnai neegzistuojantis dalykas, o žmonės yra tikri. Tikri žmonės turi trūkumų, todėl dviejų brandžių žmonių vestuvių ritualas gali perkeisti žmogaus santykį ir su grožiu. Vėliau ateina motinystė, tėvystė... dar didesnė branda. Bet daugeliui brandumas taip ir neateina. Kažkur užstringa. Man asmeniškai yra atgrasu matyti 45 metų moteris, "žaidžiančias' tuo pačius žaidimus kuriuos žaidžia 25 metų merginos. Bikini nuotraukos, apatinis trikotažas demonsturojamas atvirai... Tyčia bandoma naudotis erotikos dvasia, kad tik galima būtų gauti dėmesio. Bet tau nėra 25... o iš kitos pusės, pagalvojus, nors tau 25, aš nesu "viešosios erotikos" gerbėjas... Tiesiog - tai man yra per daug lengva ir lėkšta.... Taip, mūsų smegenys sukurtos taip, kad atkreiptumėme dėmesį į krūtinę, bei sėdmenis, bet manipuliuoti tuo vardan dėmesio, manau nėra nieko didingo. Aš, asmeniškai, gerbiu merginas, kurios puoselėja kuklumą. Lai būna išlaikomas santūrumas bei šventa paslaptis apie tavo grožį.

Mano išvada: grožis nėra socialinis konstruktas. Tai - ir genetikos, - ir gyvenimo būdo, - ir priežiūros, bei savęs pateikimo pasauliui, visuomenei, visuma. Ši visuma vienareikšmiškai yra skirta signalizuoti savo šansus išlikimui ir gyvenimo kokybei.

Pasidalinsiu dar vienu patarimu. Jis skirtas tiems, kurie jaučiasi, jog genetikos loterijoje nelaimėjo: nepaisant savo apvalumų, netobulo veido ar ūgio, beveik bet kuris vaikinas ar mergina gali išpuoselėti bei patobulinti save sportuojant, sveikai gyvenant ir visų pirma- nekenkiant sau. Man skaudžiausia yra matyti tuos, kurie ima siekti revanšo prieš grožį, nuklojant visą kūną tatuiruotėmis, gadina plaukus dažais ir priauga svorio per žalingus įpročius. Negana to, kai kurios moterys leidžiasi botokso į lūpas ir įsideda netikras krūtis, kas yra neįtikėtinai nepatrauklu tiems, kurie į moteris žiūri rimtai. Taip, idealo dvasia egzistuoja tūkstančius, o gal ir milijonus metų ir ji teisia mus, bet niekas nėra ir negali būti tobulas. Sąžiningumas, dėkingumas ir nuolankumas - ne be reikalo yra aukščiausios dvasinės savybės. To mus labai reikia, jog priimtume save bei savo kūnus.

Rūpinkimės ir saugokime save!

Šiandien gan nevykęs pokštas atėjo į galvą: "Nori palinkėti priešui blogiausio? Palinkėk jam niekada nerasti to, vardan ko, jis čia gyvena..."

Pagalvojau ir pats nusijuokiau. Pirmiausia prisiminiau, jog kaip gerai, kad priešų neturiu. Galbūt yra priešiškai nusiteikusių prieš mane žmonių, bet nėra nei vieno įsižiebusio konflikto iš kurio priešai rastųsi. O be to, kaip mano širdis jaustųsi, jeigu kažko blogo linkėčiau kitam?

Kita vertus, pagalvojau, jog pati mintis yra tikrai nebloga, todėl turiu ją pilnai išskleisti sau ir tiems, kurie skaito.

"Nerasti to, vardan ko jis čia gyvena..." Taip, šiandien man akivaizdu, jog žymiai geriau yra gyventi turint kažką panašaus kaip į svajonę, viziją ar planą negu leisti atsitiktinumams nuspręsti tavo likimą. Ką reiškia gyventi pagal aplinkybes? Tai panašu į tokį naratyvą: "Įstojau į studijas kur mama patarė. Po diplomo gavau darbą, kur buvęs klasiokas mane rekomendavo. Po 8 metų pakeičiau darbovietę, nes mano įmonė bankrutavo. Esu 10 metų naujoje darbovietėje. Darbdavys išsiuntė į mokymus, kuriuose kėliau kvalifikaciją... Šiandien man 45 metai. Ką aš čia veikiu? Kur mano gyvenimas dingo?" Jeigu manai, jog tokia dinamika nėra populiari suaugusiųjų gyvenime, tuomet gali labai suklysti. Kalbėdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis, girdžiu apie aplinkybių klajones dažniau nei anksčiau būčiau galėjęs įsivaizduoti.

Verčiau lai nebūna aplinkybių vėjai tais, kurie nuspręs tavo likimą. Žymiai geriau, jeigu apsispręsi pats ką nori daryti su savo gyvenimu. Nuspręsi pats ir taip padarysi.

Sėkmingi žmonės sako: "Rask savo talentą ir kurk savo gyvenimą pats. Rask savo pašaukimą. Rask savo mylimą veiklą. Rask tai, kas prasminga ir autentiška tau" ... Visa tai skamba kaip saviugdos knygų marketinginiai šūkiai, bet, nepaisant kaip tai yra pabodę... visgi tame yra tiesos - ir daug.

Teko įrašyti pokalbį (podcast'ą) su Edvinu Rupšiu, kuriame kalbėjome apie savo misijos atradimą. Jis net kelis kartus akcentavo tai, kas jo akimis yra problema: paaugliai yra spaudžiami apsispręsti, kuo jie nori būti. Jis mano, kad yra natūralu nežinoti savo svajonių profesijos kuomet tau 16 ar 24. Jo patarimas yra neužsisklęsti, o bandyti naujus dalykus ir eksperimentuoti. Manau tai yra labai geras patarimas, nes tikroviškai mąstant, šansai, jog būdamas vaiku įvardinsi savo svajonių profesiją ir tai suaugęs įgyvendinsi yra kokie tik 10 procentų. Praktiškai niekas nežino, kuo jie bus. Tam yra ilgas savęs pažinimo kelias.

Tačiau norėčiau praplėsti šią savęs ieškojimo mintį. Jei tau 18 ar 28 ir tu nežinai kuo nori būti... viskas gerai, dar turi laiko paieškoti. Bet ar žinai, KOKS tu nori būti?

Tai labai įdomi mintis... Ne KAS bet - KOKS? (ar - KOKIA?)

Ką turiu omenyje?

Įsivaizduok, jog tau 17 metų. Atostogos. Išėjai padėti statybose tėvui už 50 eurų į dieną. Protingas sprendimas. Geriau nei leisti laiką prie kompiuterio ar serialų. Turi pirmą savo darbą, turėsi ir truputį pinigų.

Gal statybos nėra tavo svajonė. Esi čia, nes tėvas priėmė tave po savo sparnu nelegaliam darbui. Bet štai esminis klausimas, KOKS TU nori būti statybininkas?

Disciplinuotas? Pasirodai darbe laiku, baigi ne anksčiau. Telefono netrauki iš kišenės... Jau nebloga pradžia.

Sąžiningas? Tikrai nebloga savybė... Tėvas gali pasitikėti, jog jam išvykus pasiimti įrankių tu netingingėsi, o dirbsi.

Tvarkingas? Gera savybė... Visiems lengviau kai įrankiai vietoje. Darbovietėje išlaikoma sistema.

Produktyvus? Tikrai geras bruožas... Jeigu įjungsi aukštesnę pavarą, visi tai pastebės. Namas juk pats nepasistatys, jį reikia pabaigti. Kuo greičiau, tuo pelningiau.

Žingeidus? Labai gerai... Daugiau įgūdžių - daugiau atsakomybės. Su didėjančia atsakomybe - daugiau vertės.

Kas visa tai? Ką šios savybės tau duoda? Jos kuria tavo charakterį. Kodėl charakteris yra svarbu? Nes nuo jo priklauso, ar tau pasiseks. Sėkmė - tai kai stiprus charakteris susitinka su gera galimybe.

Tarkime, po statybų išbandei dar keturis darbus ir stengeisi juos atlikti geriausiai kaip galėjai. Dabar tau 26 metai ir tu suvoki, jog nori būti menininkas. Nori tapyti paveikslus... Štai prieš tave skaudi tikrovė: 98 procentai menininkų patirs nesėkmę, nes jie nepasiekia to lygio kuriame galėtų generuoti pajamas. Bet tu - ne šiaip menininkas. Tu - disciplinuotas, sąžiningas, tvarkingas, produktyvus, žingeidus savo mene... juk šios savybės yra tavyje. Kokie tavo šansai sėkmei? Kur kas didesni, nei to, kuris tokio charakterio neturi.

Kodėl dalinuosi tuo su tavimi? Nes po daug pokalbių su savo bei vyresnio amžiaus žmonėmis, atėjo stiprus suvokimas: tas, kuris žvelgdamas į savo rankas pasako "nežinau ką jos gali daryti " retai tai iš tikrųjų ir galvoja. Dažnai jie žino, jog juose yra gyva svajonė, kibirkštis misijai, ypatingam darbui, bet jie nesiima to, nes neturi tam charakterio. Šie žmonės niekada nesistengė, nieko nelaimėjo, niekur netapo geriausi. Jie žino, jog rinkosi lengviausią kelią, sukčiavo, vengė pastangų, dėl to jie neturi pagarbos sau. Be pagarbos sau neįmanoma nuveikti kažko drąsaus ir didingo.

Charakteris tai kaip šarvai tavo kovai vardan to, kas gyvenime yra prasmingiausia. Kiekviena prarasta galimybė charakterio augimui palieka skylę tavo šarvuose. Jeigu šarvai bus per silpni, tau bus lemta pralaimėti. Todėl turi ruoštis. Nežinai ką nori gyvenime daryti? Nesvarbu. Tiesiog ruoškis. Išmok valdyti protą, emocijas, energiją. Išmok planuoti laiką, išsikelti tikslus, sportuok, burk stiprių žmonių ratą, puoselėk sveikatą.

Vieną dieną Dievas tavęs paprašys... O tu žinai, jog esi tam pasiruošęs.