Lietuvos Laisvė Partizanai

Partizanas Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968).1945 m. pradžioje A. Milčiukas tapo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio, kuriam vadovavo Jurgis Urbonas-Lakštutis, partizanu. Dalyvavo susirėmimuose su kariuomene ir keliose kautynėse, išsiskyrė kaip patyręs kovotojas.

Vėliau jis tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanu. Rinktinės vadas Antanas Slučka-Šarūnas parinko jam Tigro slapyvardį. 1945 m. spalio 15 d. jis buvo sunkiai sužeistas ir suimtas, nuvežtas į ligoninę Utenoje ir ten gydomas, bet 1945 m. lapkričio 21 d. iš ligoninės pabėgo ir grįžo pas partizanus.

1947 m. A. Milčiukas buvo paskirtas partizanų būrio vadu, veikė Troškūnų, Surdegio ir Viešintų (Anykščių r.) apylinkėse. 1948 m. jis tapo Jovaro kuopos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku, nuo 1949 m. buvo Deimanto rajono štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas.

1949 m. lapkričio 21 d. Anykščiuose jis buvo suimtas, nuo lapkričio 26 d. perkeltas į Vilnių, kur ilgai ir žiauriai tardytas Vilniaus KGB rūmuose. 1950 m. birželio 7 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė A. Milčiuką 25 metams lagerio ir po to 5 metams tremties be piliečio teisų. 1950 m. rugpjūčio 1 d. iš Vilniaus jis buvo išgabentas į bausmės atlikimo vietą.

1950–1954 m. A. Milčiukas kalėjo Lugovoilage, Pesčianlage (abu Karagandos sr., Kazachija) ir Kamyšlage (Omsko sr., Rusija), ten artimai bendravo su to paties likimo Aleksu Velaniu. 1954 m. kovo 20 d. jis buvo perkeltas į Steplagą (Karagandos sr., Kazachija), kur kalintas 1954–1956 m. Bausmę peržiūrėjus, jis paleistas iš įkalinimo vietos, kelis mėnesius gyveno tremties sąlygomis Karagandos srityje, kol 1957 m. sausio 2 d. gavo leidimą grįžti į Lietuvą.

1957–1962 m. A. Milčiukas gyveno Panevėžyje, bet buvo nuolat sovietinės valdžios persekiojamas.

1962 m. jis grįžo į Karagandos (Kazachija) akmens anglies kasyklas ir ten dirbo šachtose.
https://www.limis.lt/valuables/e/805488/155651498?searchId=14045348

Partizanų ryšininkė Mėta Mažutytė
Dažnai kartojo mano lūpos
Tą brangų žodį: „Mama, tu...“
Bet tu tyli, lyg negirdėtum,
Už durų amžiams užvertų.

Mamyt, ar dar nepailsėjai
Nuo taip sunkių, nuožmių kančių,
Krūtinė tau ar nesudrėko
Nuo mano ašarų karčių?

Nuo tavo ašarų, našlaiti,
Kiečiausios uolos sudrebės,
Tik neprikels mamos iš kapo,
Ir nepaguos, neprakalbės.

Mamyte, kodėl tavo lūpas
Nudažė laimės šypsena?
Ar tau saldi kančia nuo priešų,
Vardas „bandito motina“?

Ir juo toliau, brangi mamyte,
Tavęs labiau pasigesiu.
Pievas, laukus jau išklajojau,
Sakyk, kada ir kur rasiu?..

Kostas Kudokas-Diemedis.
Baigęs Panevėžio gimnaziją dirbo Pernaravos kaimo pradinės mokyklos vedėju. 1944–45 SSRS reokupavus Lietuvą, 1944 įsitraukė į antisovietinį partizaninį judėjimą. 1949 vasaros pabaigoje–1950 04 buvo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Lukšio rinktinė Mindaugo tėvūnijos, 1950 04 23–07 08 – Lietuvos žaliosios rinktinės vadas. 1950 07 09 paskirtas Prisikėlimo apygardos štabo viršininku.Žuvo pelkėtoje vietoje įrengtame bunkeryje kartu su Gedimino būrio vadu L. Caforkumi slapyvardis Žygūnas ,Maironio rinktinės štabo žvalgybos viršininku A. Pumpučiu slapyvardis Galijotas ir 3 neatpažintais kovotojais kautynėse su saugumiečiais

Ūkanos dengė gimtąjį sodžių,
Rodos, per amžius ilsisi jis,
Tik sutemoje kažkas tai šnara –
Tai partizanų slenka grandis.

Ar sniegti lyja, ar vėjas pučia –
Žengia į kovą petys petin.
Ir liejas kraujas už tėvų žemę
Iš partizano jaunos širdies.

Tu nebijoki, kad aš jaunutė
Ir drįsau glaustis tau prie širdies.
Tu toks galiūnas, o aš silpnutė,
Bet myliu, myliu tave karštai.

Nepins sesutė žalių vainikų,
Medinių kryžių nevainikuos,
Tik prie bakūžės lango gegutė
Seną motulę verkiančią guos
Fotografija. Margio kuopos partizanai iš Pilėnų būrio, veikusio Alytaus-Punios apylinkėse. Anroje eilėje iš dešinės stovi Budra (vardas nežinomas), 1946 m. Visi apsirengę kariškomis uniformomis
https://www.limis.lt/valuables/e/805232/521531922?searchId=22217567

Tu užgesai žibutėms žydint
Gelsvom purienoms palaukiuos.
Ar nusibodo jaunos dienos,
Kad palikai savo draugus?

Tavo širdis ugnim liepsnojo –
Brangesnė už gyvenimą.
Baisių kančių bepabojai
Ir užgesai su šypsena.

Galbūt už tai tave mylėjau,
Kad tu mokėjai slėpt vargus,
Dėl kurių būčiau daug kentėjus. –
Tu buvai linksmas ir drąsus.

Užžels takai, kuriuos numynei,
Nubers juos obelų žiedai.
Pradings ir brangūs atminimai
Su brangiais laisvės pažadais.

Kryžius ilgai stovės prie kelio.
Šitą pakeisime kitu.
Jis liudys – čia tekėjo kraujas,
Pralietas brolių lietuvių.

Bet aš dar ilgai tavęs lauksiu,
Gal tyliais žingsniais sugrįši.
Arba sakyk, kur tave rasiu?
Kur tu mane pasiimsi?..
Pietų Lietuvos srities Tauro apygardos vadovybė. 1946 m. Iš kairės: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas.

Juozas Lukša

Lauk manęs, aš sugrįšiu
Bet lauk labai!
Lauk, kai lietus krinta
Pilkas, liūdnas ir sunkus.
Lauk, kai sniego audros dūksta
Ir kai vasara sužėri.
Lauk, kai kiti jau seniai
Nuo laukimo pavargo.
Lauk, kai iš toli
Tavęs laiškas nepasiekia,
Ir kai nieks daugiau šioj žemėj
Laukti nebegali...

Lauk manęs, aš sugrįšiu,
Išdidžiai, šaltai,
Kai kiti Tau sako:
„Tu lauki be tikslo".
Kai draugai mano atminimui
Liūdni prie langų sėdas
Ir rūgštų vyną geria...

Tu tik jo negerk!
Dar palauk!
Drąsi, stipri,viena—

Lauk manęs, aš sugrįšiu
Nors mirtis ir tyko.
Nieks suprasti negali,

Kad Tavo išdidus laukimas
Man išgelbėjimą neša.
Tik Tu ir aš težinom,
Kas mane gyventi skatina,
Nes Tu, kaip niekas kitas,
Manęs laukti gali.

1953 m. gegužės 30 d., panaudojus migdomąsias dujas, Jurbarko r. Šimkaičių miške įrengtame bunkeryje suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1953 metai – organizuoto partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje pabaiga.

Suteikus paskutinį žodį, 1954 m. birželio mėn. 7 d. teismo salėje, buv. Kapsuko ir Gogolio gatvių kampe, J. Žemaitis pradėjo: "Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos įsibrovė į mano šalį, ir ..." Pirmininkas nutraukia jo kalbą ir perspėja, kad paskutiniojo žodžio kaltinamasis neišnaudotų antitarybinei agitacijai. Teisiamasis J. Žemaitis tęsia: "Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikiau neteisėtu ir todėl maniau, kad neprivalau tarnauti sovietų armijoje, o neturėdamas kitų galimybių išsilaisvinti iš tarnybos sovietų armijoje, aš, pasitaikius pirmai progai, išėjau iš jos. Šiuos veiksmus aš nelaikau jokiu nusikaltimu.
Visą pogrindžio veiklą, kurios dalyviu aš buvau, nukreiptą prieš sovietų valdžią, aš laikau teisėta veikla ir taip pat nelaikau jos nusikalstamais veiksmais.

Noriu tik paaiškinti, kiek man teko vadovauti kovotojams už Lietuvos laisvę, aš stengiausi, kad ši kova įgautų humanistinį pobūdį. Jokių žvėriškumų vykdyti aš neleidau.

Koks bus teismo nuosprendis, man aišku.

Aš manau, kad kova, kurią aš vedžiau beveik devynerius metus, duos savo rezultatus.

Šiame teisino posėdyje aš pamačiau žmonių, kurie išnaudoja galimybes eiti lengvesniu keliu.
Būdamas sunkios dvasinės būklės, išmuštas iš vėžių, tardymų pradžioje aš taip pat ėjau tuo keliu ir padariau didžiausią kvailystę, dėl kurios pogrindžio judėjimui aš pridariau daug žalos. Dėl šios priežasties aš ir pasmerkiu save aukščiausiai bausmei.

Aš džiaugiuosi, kad vėliau man (po Maskvos) pasisekė atsipeikėti ir sugrįžti į teisingą kelią".

Toks buvo paskutinis J. Žemaičio žodis teisme. Daugiau jo niekas niekur negirdėjo ir neužrašė.

Nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus.
Jie vėliavoje trispalvėje plevena.
Jie laisvės simbolis negęstantis, šviesus.
Jie laisvę atnešė kaip dovaną tėvyneiIšplėšę ją iš Rusijos nasrų; No lervos lenkiškos, nuo Bermonto apgynėNuo siautusių pavojų ir gaisrų . . .Šią dieną širdys jų nebeplaka krūtinėj.
Bet jie gyvi, gyvi tarp milžinų,Gyvena ten, mūs pavergtoj tėvynėj.
Tarp žinomų, nežinomų sūnų.
Tai nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus.
Jie laisvės aukurus ten saugo ir kūrena.
Ir laisvės pergalei ruošia naujus pulkus
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai pozuoja fotografijai kovinėje parengtyje laikydami ginklus. Stovi (iš dešinės) antras – Steponas Lazdauskas-Žydas (žuvo 1952 m. rugsėjo 28 d. Žagarės rajone, Ližikų kaime), ketvirtas – Vaclovas Rudnickas-Birštonas (žuvęs 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės raj., Mantoriškių miške), šeštas (pritūpęs) – Antanas Rudnickas-Žirnis (sušaudytas 1954 m.), septintas – (?) Antanas Verbickas-Bijūnas (žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajone, netoli Mantoriškių miško)
https://www.limis.lt/valuables/e/805391/338134341?searchId=74610984

Ties Sauginių beržynėliu kalnų aukštuma
Lūpos mirštančios kartoja „Sudiev, Lietuva“,
Sudiev tėvas ir mamytė, brolis ir sesuo
Sudiev mylima mergyte, maž negrįšiu aš.

Tai vis kartojo mano lūpos
Tą brangų žodį: mama, tu.
O tu tyli, lyg negirdėtum
Lig amžiams durų užvertų.

Sakyk, mamyte, ar nepailsai
Nuo taip nuožmių gilių kančių,
Ar dar krūtinė nesudrėko
Nuo mano ašarų karčių.

Nuo tavo ašarų, našlaiti,
Kiečiausios uolos sudrebės,
Tik neprikels tavęs iš kapo –
Nebepaguos, neprakalbės.

Kodėl, mamyte, tavo lūpas
Papuošė meilės šypsena?
Ar tau saldi kančia nuo priešo,
Vardas – b.... motina?

Ir kuo toliau, brangi mamyte,
Tavęs daugiau pasigesiu.
Miškus, laukus išsiklajojau,
Sakyk, kada ir kur rasiu.

GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse

Tą dieną nepaprastai šypsojos
Ir laimei jo nebuvo ribų,
Savo jėgų netaupė, nešykštėjo,
Padarė mums tiek daug gerų darbų.

Skruostai jo jaunystės džiaugsmu degė,
Širdis nelaisvės pančių surišta
Ir klausdams, už ką kenti, tėvyne,
Juk tu tironams niekuo nekalta.

Jau vakaruos pasislėpė saulutė,
Aptemdė dangų debesys pilki,
Švaistės žaibai ir trankėsi perkūnai,
Gamtuže, kam grūmoji, ko verki?

O prakeikti, kiek skausmo man sukėlėt,
Kurio negali pernešti širdis.
Žūsta sūnus, tėvynės laisvę gynęs,
Kokia didinga jo mirtis.

Išplėšė jie, jis negrįš niekados,
Pavasario žiedams nesišypsos,
Et, kas, bet kas dabar užstos jo vietą
Ir kas dėl mūsų laisvės tiek kovos?

Primins jį man kiekvienas miško takas,
Kiekvienas medis palenkta šaka,
Dar neseniai jisai čia linksmas ėjo,
Dabar gi Trako antroji auka.

Šviesu, bet saulė patekėt nedrįsta,
Ji baikščiai slapstosi už debesų,
Vengia pažvelgt į kruviną jo veidą
Gaili nukrėsti perlinių rasų.

O nuprausė baltai baltai lietutis,
Mėnesėlis nubučiavo slaptai.
Ji šaukė, žadino daug gegučių,
Nekelkit, negrįš: skaudi jo mirtis.

Kepurėse segi Lietuvos šaulių sąjungos 1936 m. modelio bei Lietuvos kariuomenės 1931 m. ir 1934 m. modelio kokardas. Vienas partizanas ginkluotas pusiau automatiniu šautuvu „SVT-40“. Priekyje pastatytas lengvasis kulkosvaidis
https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000065619867?searchId=12678403

Šviesi saulė leidžias vakarų gelmėse,
Jos ilgi šešėliai tęsiasi toli.
Jaunas kareivėlis gulėjo kraujuose,
Miręs jis už laisvę savosios tautos.

Jo galva nusvirus ant pievos gėlelių,
Šaltas vėjas draiko plaukų garbanas.
Jo sustingę lūpos netarė žodelių,
Nei sesuo, motulė jo jau nesuras.

Jam ant jo krūtinės vysta sesių gėlės,
Merkiasi blakstienos, merkias amžinai.
Merkias melsvos akys tartum lino žiedas,
Netoli jo šypsos balti jazminai.

Netoli ten stovi baltas rugių laukas,
Jų auksinės varpos lenkias vien tik jam.
Lenkias pievų gėlės ir žali lapeliai,
Ir visas pasaulis lenkias vien tik jam.

Jau pro tirštas miglas aušta šviesus rytas,
Bus lengviau kvėpuoti tėviškės laukuos.
Broliai kareivėliai už laisvę kovoję
Ilsėkitės ramūs Lietuvos laukuos.

Voverės rinktinės partizanai. Miške stovi broliai Buivydai – Aleksas ir Juozas
https://www.limis.lt/valuables/e/805391/150000027960927?searchId=23067865

Šiluvos giružę sveikinai tu rytą
Girioje tarp medžių šilo ūžiančių
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais,
Savo liūdnoj dainoj kam mini mane.

Lijo ir prilijo daug skausmų į širdį
Vakarais gegužės, tyliais vakarais
O ruduo už lango, gal iš nuobodumo
Ilgesio į širdį veržėsi slapčia.

Prisimink, mergaite, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodų takeliu.
O mano širdelė vis tave mylėjo,
O aš netikėjau, kad mūs meilė žus.

Bet atėj toks laikas, kada reikia skirtis,
Žiaurusis likimas nedavė mylėt.
Reikia iškeliauti į miškus tamsiausius
Ir ten gyvenimas reikėj palydėt.

Supylė mā kapą girioje tarp medžių,
Guliu aš be karsto žemelėj juodoj.
Nebebus pasaulis man daugiau įdomus
Ir tavo akutės nevilios mane.
Voverės rinktinės partizanai. Iš kairės priklaupę ir ginklus nukreipę į dešinę (spėjama): Antanas Satkus-Starkus, Kostas Adeikis-Lokys, Aleksas Buivydas-Ožys
https://www.limis.lt/valuables/e/805391/150000027910013?searchId=25589491

Šlamėjo girios šimtametės,
Siūbavo girios ąžuolai.
Oi, daug žalia giružė matė,
Oi, daugel iškentė jinai.

Teriojo brangiąją Tėvynę
Spalvų skirtingų vanagai.
Sudraskė mylimą krūtinę
Raudoni ir rudi nagai.

Mums nebereikia užtarėjų
Nei išvaduotojų-draugų.
Lietuvis, laisvę pamylėjęs,
Nekęs retežių svetimų.

Priglausk, giruže, prie krūtinės
Savo išvargusius vaikus.
Aukojo laimę jie Tėvynei
Už lygius tėviškus laukus.

Viskam už Lietuvą jie ryžos,
Kaip ąžuolai tavo tvirti.
Ir išvaduos šalelę kryžių,
Ta valanda yra arti.

Perkūnai trankosi ir ūžia,
Kaskart arčiau diena svarbi.
Kol kas globok tu juos, giruže,
Savo tvirtam, tvirtam glėby.

Šlamėkit, pušys plačios, didžios,
Viršūnes tieskit link dangaus.
Lietuvis ne vergauti gimęs
Ir niekad, niekad nevergaus.

Prisikėlimo apygardos Lietuvos Žaliosios rinktinės Kovo rajono „Audros“ būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Šermukšnis, nežinomas partizanas, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis. Iš kairės stovi: nežinomas partizanas, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena tuos laikus, kai carinė rusų valdžia 1864-1904m represijomis buvo uždraudusi mūsų tautos brandą liudijančius ženklus – kalbą, knygą, spaudą.
Spaudos draudimas – caro valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei Rusijos imperijos europinės dalies gubernijose lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864-1904 m.
Spaudos draudimas buvo nukreiptas ir prieš lietuvių tautą, jos ekonomiką, socialinę raidą, kultūrą, tautos egzistavimą.
1863 m. balandžio 4 d. aprobavus Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisykles, buvo uždarytos visos parapinės ir kitos nevalstybinės mokyklos, kuriose iki to laiko gana dažnai būdavo mokoma lietuvių kalba.
Pagal Muravjovo laikais galiojusią mokyklų reformą elementorius ir maldaknyges leista naudoti tik išspausdintas rusiškomis raidėmis.
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius.
Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. Kaufmano teikimu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. spalio 5 d. išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje.
1873 m. sausio 2 d. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvišką spaudą gotiškomis raidėmis.
Tik 1880 m. Rusijos Mokslų akademija išrūpino leidimą spausdinti kai kuriuos mokslo veikalus lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis, bet jie negalėjo būti platinami Lietuvoje.

Knygnešys Vincas Juška

Šalia, prie kelio, pakrypo kryžius.
Baltos alyvos šlama tyliai.
Žolėm apaugęs kareivio kapas
Jis už tėvynę žuvo seniai.

Niekas nelanko kareivio kapo,
Nejau užmiršo sesė jauna?
Prie kapo neverkė tėvas, močiutė,
Baltos alyvos šlama tyliai.

Sese lietuvaite, tavo daržely
Rūtos ir rožės gražiai žaliuos!
Ateik, papuoški kareivio kapą
Baltos alyvos tyliai niūniuos!

Jaunas berneli, kada tu josi
Ginti Tėvynės plačių laukų
Skaudančia širdžia tau palydėsiu,
Duosiu kryželį tau dovanų.

O jeigu žūsi gindams Tėvynę,
Svetimoj žemėj, priešo krašte,
O gal sužeistas sunkiai dejuosi
Mažas kryželis primins mane.

O jeigu grįši į Tėviškėlę
Sveikas laimingas, lankyk mane
Aš išsiilgus tau pasakysiu
Jaunas berneli, myliu tave!
Nuotraukoje
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai Albertas Pakenis-Jūreivis (dešinėje) ir Kirvis

TYLA Kazys, Antano-Tarzanas, gim. 1915 m. Bičionių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 36 ha žemės. Baigė gimnaziją. Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis. Žaliosios rinktinės vadas. Rinktinė po 1944 m. gruodžio 26 d. kautynių pasitraukė į Pavarių bei Ramuldavos miškus ir išsisklaidė. Slapstėsi, suimtas Rubikių k., Anykščių vls. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Palaidotas Rubikių k. senosiose kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti Burbiškio k. kapinėse
https://partizanai.org/com-jce/kalendorius/6575-balandzio-28-30-d-zuve-partizanai.html

...Ir toliau kovos Lietuvos partizanas! Kovos tol, kolei nė vienas svetimtautis nebetryps mūsų krauju aplaistytos žemelės, kolei visi įsisąmonins Laisvės kainos didybę, kolei nebebus šalyje gyvųjų lavonų, tų minėtųjų, neskaitlingų įvairiuose visuomenės sluoksniuose tūnančių mirusių sielų, kol suklestės vieningos, žygiuojančios ir triumfuojančios lietuvių tautos gyvenimas; gyvenimas, pagrįstas krikščioniškosios moralės ir Vakarų Demokratijų principais, gyvenimas, koks šiandien kuriamas partizano širdyje ir poeto posmuose... 2-as Jonas Nuobaras „Lyras“. Partizanai dėvi uniformas. Kepurėse segi 1920 m. ir 1934 m. modelio Lietuvos kariuomenės kokardas.

https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000065622049?searchId=32285075

Voverės rinktinės partizanai. Miške guli iš kairės Algis Trinka-Algis, Buivydas, Kazys Mikėnas-Gegužis, vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, kitas brolis Buivydas, neatpažintas, Antanas Satkus-Starkus. Pirmojoje eilėje, pirmasis iš dešinės, guli

Konstantinas Adeikis–Lokys (1922–1949). Jis nuo 1948 m. gegužės 11 d. buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininku. Žuvo kautynėse su sovietinių jėgos struktūrų kareiviais.

Kulka sudrumstė tylą
Kažkur toli, toli.
Kovoki, partizane,
Nes laisvę tu myli.

— Nors aš narsiai kovojau,
Bet buvo dauguma,
Kulka mane pakirto —
Sudievu, Lietuva.
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas J. Gegužis-Diemedis (kairėje) su bendražygiu.
Juozas Gegužis-Laisvūnas, Diemedis
Nuo 1945 m. vasaros Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse vizituojant partizanus.
1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.

1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.

..Aš eilinis Lietuvos pilietis —partizanas, ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir prakaitu siekti laisvės Lietuvai... Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę, mūsų tautą. Lietuvis nežino kur dėtis. Mirtis, ašaros, aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose... Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę iš visų jėgų kovoti prieš milijoninę armijų. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jų reikia ieškoti visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šitų vyrų tikisi laimėti kovų? Ar tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje meilė Tėvynei, jo akyse niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros.
Iš partizano Albino Milčiuko—Tigro dienoraščio.

Nuotraukos autorius Specialiųjų operacijų pajėgos

Algimanto apygardos partizanės seserys Z.M. Railaitė-Lakštingala ir J. Railaitė-Neringa
Sesuo Zuzana Marija Railaitė mokytojavo Anykščių vls. Sudeikių pradžios mokykloje Birutės Korsakovaitės pavarde. Vėliau tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jaunimo būrio partizane slapyvardžiu Lakštingala. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Anykščių aps. Viešintų vls. Šimonių girioje kartu su 5 bendražygiais.

Joana baigė Veprių žemės ūkio mokyklą, vėliau – buhalterių kursus Kaune. Kurį laiką dirbo Pagirių smulkaus kredito draugijos banke, vokiečių okupacijos metais – Krekenavos kooperatyve. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir už jo ištekėjo. S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą ir paskirtas policijos viršininku Astravoje , po to – Kuršėnuose. Ten 1943-iųjų rugpjūtį jį ir nušovė sovietų desantininkai, raudonieji partizanai. Joana liko su mažu sūneliu. Kurį laiką gyveno Ukmergėje. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai slapstėsi, kad neišvežtų.

1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir ryžosi su juo eiti Lietuvos laisvės ir kovos keliu. Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.

Antanas Baltūsis–Žvejys
Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes!
1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.

A. Baltūsis paskelbė, jog laisvės kovotojų organizacija yra karinė organizacija, todėl jai privaloma kariška drausmė, pagarba ir paklusnumas vadams. A. Baltūsis sukūrė partizanų gyvenimą ir veiklą reglamentuojančias instrukcijas ir statutus, aktyviai kovojo prieš Lietuvos kolonizaciją ir žemės ūkio kolektyvizaciją. Tauro apygarda buvo viena iš tų, kur miško broliams buvo privalu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas. Jas siūdavo nelegaliai. A. Baltūsio iniciatyva buvo nustatyti ir pagaminti pareigybiniai skiriamieji ženklai, sutvarkyta apygardos teritorinė-administracinė struktūra, štabo raštvedyba, išleisti nurodymai rinkti ir kaupti partizanų kūrybą, saugoti archyvus
Partizanų ryšininkė Julija Čepaitytė-Simanaitienė-Undinė prisiminė: „Žvejys“ buvo neeilinis kovotojas Lietuvos Rezistencijoje. Jis buvo labai drausmingas ir tvarkingas, be galo reiklus sau ir to reikalavo iš kitų. Kova dėl Tėvynės laisvės jam buvo šventas reikalas. Jis viską gerai apgalvodavo, pasverdavo visus „už“ ir „prieš“ ir tik po to tardavo lemiamą žodį. Buvo labai darbštus ir daug rašė. Baltūsis labai nemėgo tuščių kalbų
Gaila, tačiau daugelio planų A. Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtąjame Gulbiniškių kaime Motiejaus Baltrušaičio sodyboje A. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai: Juozas Balsys-Dobilas bei Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti kariuomenės. Neturėdami kitos išeities jie nusišovė. Manoma jog jų palaikus okupantai nuvežė į Kauną. Užkasimo vieta nenustatyta iki šiol

Partizanė Albina Bunevičiūtė Aušrelė
Paskutiniai Aušrelės dienoraštyje įrašyti žodžiai skambėjo: „Kas iš to? Sulaukti laisvės, tačiau jausti sieloje, jog aš esu neverta laisvoj tėvynėj gyventi, nes aš jai nieko gera nepadėjau tada, kai reikėjo aukų, o gyvenu tik kitų krauju ir ašaromis išpirktoje laisvėje. Geriau aš eisiu kartu su draugais vienos idėjos ir širdyje nešiu šį šūkį „Arba mirtis, arba laisvė“.
1944-1953 metų partizaninio karo istorijoje įrašytas ne vienos moters ar merginos vardas. Jų didvyriškumas neretai pranokdavo vyrų drąsą. Dažnas partizanas jų dėka išvengė mirties ar suėmimo, ne vienas išgelbėtas ir išgydytas. Nesant kitos išeities, jos ir su ginklu rankose kovėsi su priešu.

1929 metais Bučiūnų kaime, Alytaus apskrityje, ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje gimė mergaitė Albina. Albina Bunevičiūtė dar mokydamasi Prienų gimnazijoje padėdavo partizanams. Vėliau, studijuodama Kauno mokytojų seminarijoje, tapo Dainavos apygardos partizanų ryšininke slapyvardžiu Gražuolė.

1948 m. gruodžio 1 dieną Albina trečiame kurse paliko seminariją ir išėjo į mišką pakeisti savo tėvą, suimtą už partizaninę veiklą. Ji tapo Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51-osios kuopos partizane Aušrele, sėkmingai vykdė kuopos štabo užduotis. 1950 metų žiemą Aušrelė iš užduoties negrįžo. Atėjusi į susitikimą su ryšininku Jiezno valsčiuje, netikėtai buvo suimta. Du mėnesius ji buvo Prienų kagėbistų tardoma ir kankinama, bet neišdavė draugų. Teisme pareiškė, kad nekenčia tarybų valdžios, kuri okupavo Lietuvą, ir už jos laisvę pasiryžusi paaukoti ir gyvybę.

Albina Bunevičiūtė buvo nuteista aukščiausia mirties bausme ir 1950 m. spalio 4 dieną sušaudyta Vilniuje. Jai buvo tik 20 metų

Paklausyk, kaip verkia kraštas,
Skundžiasi laukai.
Nebežvelk daugiau pro langą,
Nes viena likai.
Paklausyk sutemoje
Skambančių dainų,
Tau lakštingala suoks dainą,
Bus širdy ramu.

Prisiskynus daug alyvų
Ir pievų žiedų,
Vakarais kažko ilgėsies –
Aš neateisiu.
Tu minėsi mano vardą
Tarsi paslapčia,
Su rugiagėlėm kalbėsi,
Tik ateiki čia.

Oš pakrantėmis neramūs
Svyruokliai beržai.
Juk žinai, kad viskas dingo,
Dingo amžinai.
Paklausyki sutemoje
Skambančių dainų,
Leisk užuolaidą ant lango –
Aš neateisiu.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas (1930–1951), Povilas Budreika-Debesis (1921–1951), Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951), Alfonsas Augutis-Vėjas (1922–1951), Juozas Banys-Šūvis (?–1952). Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė (1927–1974), Bronius Puodžiūnas-Garsas (1920–1952), Antanas Bagočiūnas-Dūmas (1924–1951).

Partizane, ko taip liūdi,
Blanksta tavo skruostai?
Ar mamaitės pasiilgai,
Ar vaidenas tau namai?

Žalias miškas čia apsupęs
Užliūliuos tave slapčia,
Ir sena močiutė tyliai
Pabučiuos tave sapne.

Tave grįžtantį į mišką
Ji toli toli lydės,
Slaptą ašarą nubraukus
Širdy ilgesys žydės.

Tau kovoje, partizane,
Tenesudreba širdis,
Nes tik tu savo Tėvynei
Laisvės saulę perneši.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai bei ryšininkas Anicetas Mažvyla (piramidės viršuje).

Partizanai žygin eina
Išvaduot nuo priešų kaimą.
Išvaduoti mūs miestus,
Mūsų tėviškės laukus.

Neraudok, Tėvynė rauda,
Šiandien slibino prispausta, –
Partizanas už tave
Šiandien slepiasi miške.

Neliūdėk, lietuvi mielas, –
Tu šiandien esi ne vienas,
Partizanas kol miškuos –
Priešui žemės nei pėdos!

Ženk į laisvę, nesvyruoki,
Kraują laisvei atiduoki, –
Ir pasieksime tikrai,
Už ką žūva karžygiai.

Ženk į laisvę viens iš vieno,
Negailėki priešui plieno,
Priešui žemės nei pėdos:
Čia – žemelė Lietuvos.

Ženk į laivę, ne į rojų,
Už Tėvynę, ne už rojų,
Už šalelę mūs tėvų,
Iškovotų milžinų.

Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Darbėnų-Palangos partizanai

Kai lauke aprimo šaudymas, pasigirdo daina: "Tu pavasari malonus, tu pavasari gražus..." , kurią toj pat nutraukė šūviai. Taip su gyvenimu atsisveikino Vytauto apygardos vadas B.Vaičėnas

B.Vaičėnas-Liubartas (kairėje) ir
Andrius Dručkus-Kerštas, 1946 m.

Glemžaitė Diana

MES MOKĖSIM NUMIRT

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies — aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys —
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

1949 VIII