Doctor Ieva

Suvokimas

Tai, ką slėpei kaip šventenybę,
Kam per naktis meldeisi Tu ir tikėjai,
Pasirodė tėra tuštybė, melas, apgaulė savęs, ne kitų...
Suvokusi savas klaidas, ilgai negalėjai patikėti, Juk tikėjai tuo metų metus... tačiau vidinis gėris, suvokimas, nušvitimas tavo akyse, Paskatino nebemeluoti sau, pakilti virš dangaus.....Sparnų, norint pakilti, nereikia,...

Ieva Auglytė

Nuo karantininės depresijos iki džiaugsmo

Senokai čia nieko nerašiau. Nežinau. Matyt “karantininė” nuotaika vyravo, šioks toks nerimas ir lašelis depresiškumo. Buvimas namie mane tiesiog slėgte slėgė, kaip koks narvelis. Pradžioje viskas atrodė siurrealu, kad ilgai pandemija netruks, kad karantiną greit atšauks.. bet ne. Ir ta izoliacija vis l***au slėgė. Jokių susitikimų, jokių draugų, tik namai namai namai.. jokių patduotuvių, sporto salių, pasivaikščiojimų mieste.. didėjantis sergamumas, mirtys, aplink viskas vien apie Covidą.. o mane tenkino miegas, maistas, vonia, TV,.. ir vėl. Jokio režimo. Tiesiog tuščias egzistavimas.
Bet dabar mąstau kitaip, kad gal visa tai į naudą filosofine (?) prasme. Pavyzdžiui aš supratau, kad galiu apsieiti be kasdienio ėjimo į parduotuves, kad sportuoti galima ir namuose, kad saulėlydžio stebėjimas gali teikti tiek daug džiaugsmo! Pradėjau vertinti smulkmenas, dar l***au analizuoti save, užsiimti veiklomis, kurios lig šiol atrodė niekinės. Supratau, kad reikia judėti, judėti pirmyn, o ne išsidrėbus gulėti lovoje. Judėti dvasiškai, sunkumus priimti ramiai, nepanikuoti. Žinoma supantu, kad dabar sunku visiems, bet mane palaiko mintis, kad dabar įgyti įgūdžiai, suvokimo pokyčiai išliks ir toliau. Tikiuosi ne man vienai. Ir žinoma atskyriau pelus nuo grūdų. O kas labai džiugina, kad aplink yragerų ir nuoširdžių žmonių.

Beja, šiandieną pradėjau rašyti planus ką turiu nuveikti sekančią dieną ir formuoti naujus įpročius. Kiekvienos dienos vakarą įvertinsiu savo atliktus darbus, sunkumus, su kuriais susiduriau, pabandysiu pagirti save (o to aš daryti nemoku 😂), įvertinsiu trūkumus ir panašiai 🙂 tikiuosi tai padės vėl grįžti į ritmą ir lengvai pasimokyt iš klaidų(?). Įpročius formuosiu kartodama kasdieną vis tą pačią veiklą pvz. skaitymas, ėjimas miegoti ir kėlimasis tą pat valandą, kalbos mokymasis,..

bandau įžvelgti kažką naudingo dabartinėje situacijoje ir pasižadėjau sau, jei neigiamos emocijos vėl pradės dominuoti, judėsiu. Literaliai. Veikla yra geriausias vaistas nuo liūdesio. Tuo aš jau įsitikinau. Ypač šiandieną, kuomet pagaliau išėjau laukan pasportuoti. Gamta nuostabi, viskas bunda, plukės žydi, paukščiai čiulba, saulė kutena skruostus. Nors tebuvau Ąžuolyno parke, supratau, kad laikantis saugumo, reikia dažniau vykti į gamtą. Ir ne tik sportuoti. O stebėti ir mėgautis. Įsiklausyti. Pajusti. Galų gale džiaugtis!

Tikiuosi šiomis nelengvomis dienomis atrasite savyje drąsos pasidžiaugti ir skirti bent valandėlę pasimėgauti gamta. ❤️❤️

DARBASS!!! Pagaliau dirbu! Jau trečia savaitė, o laikas it vėjas bėga! Šiuo metu savarankiškai dirbu LSMULKk poliklinikoj su gestaciniu diabetu 🙂 žinoma esant reikalui echoskopuoju skydliaukes, tiriu hormonus,.. gyvenimas nuostabus grįžus į ritmą, į tą išsiilgtą darbą!!!! ❤️❤️😏😏

Laukiu 02.03 :)

Pagaliau! Pagaliau sugrįžtu į darbą po akademinių atostogų. Nors liko dar net savaitė, bet siela jau nerimsta, tachikardija didėja,..ne,ne, tai ne panika, o malonus laukimo jauduliukas (ypač tokiai nekantruolei, kaip aš :D). Ir baisu, ir noriu. Pacituosiu savo mėgstamiausią vaikystės pasaką - Geltonų Plytų Kelią aka Ozo Šalies Burtininkas, kuomet Dorotė paklausė liūto: “Tai l***au nori, ar bijai?”. Ir jis l***au norėjo. Na, graži Keistuolių pasaka, verta pažiūrėti ☺ Tai ir aš kaip tas liūtas, nors ir su jauduliu - l***au noriu, LABAI noriu grįžti, dirbti, užsiimti begalo išsiilgta veikla, net jei prieš kelias savaites gulėjau paslika lovoj ir miegodavau vos ne visa parą, o galvojau, kad daugiau šio šlykštaus jausmo nebus. Bus, ir gerai, kad bus, nes tuomet maži dalykėliai pradeda l***au džiuginti, kai išsikrapštai iš savo kiauto, atsidarai užuolaidas ir šypsaisi, nes šypsosi tavo siela, o ne todėl, kad reikia. Begalę nuotykių – visokiausių, tiek gerų, tiek blogų, nuostabių patyriau, susipažinau su daug puikių žmonių, apsilankiau ten, kur net nesvajojau pabūvot, tiek daug visko visko per šį pusmetį, kurį skyriau SAU ir galiausiai supratau svarbiausią dalyką – tik tu pats privalai kapstytis iš savo bėdų, ieškoti pagalbos ir žinoti, jog esi ne vienas, tereikia apsidairyti – aplink tikrai yra tų, kurie pasiryžę ištiesti pagalbos ranką, o suklupti ir vėl atsitiesti – ne pasaulio pabaiga.
Gyvenkim, ne tik egzistuokim.

REKLAMA TIK GYM’ERIAMS!!! (JUOKAUJU, VISIEMS

!papildymas/tęsinys tapybos kūrinių

***

Ir saulė jau skęsta gilyn į vandenį,
Vėjas šnarena smilgų lapus,
Ir dangus purpurinis kaip pavasarinis žiedas gaivus.
Kai viskas atgyja saulei einant dugnan,
Aš tarsi panyru visa nuoga vandenin drungnan...
Transcendentinė būsena vakarą, dieną ir rytą,
Bet ši metamorfozė paslaptinga ir tyli, vyksta vėl vis...
Stebėt ir gėrėtis ir vandeny panirti,
Kažką daugiau nei lytėjimą justi.
Ir džiaugtis. Tyliai širdyje.

***

Kai naktis tamsi užvaldys mintis ir protą,
Kai nerimas tyliai ateis neprašytas -
Atminki jūrą ir dangų ir žemę tarp jų...
Kosmosas, žvaigždės jūroje skendi,
Kai tai pamatai su šypsena sau akį pamerki.
Nes gal dabar pamatysi suradęs tikrą save, žvaigždžių šviesoje, visiškoje ramumoje...
Atrasi iš naujo save, nors tamsu, nors matai,..nematai,...
pasišviesi vidine šviesa.
Tik patikėk tiesa, kad gėris slypi tavyje!

MENAS Kaip Terapija. Visiškas Atsiskleidimas

Po ilgos pertraukos t.y. nuo mokyklos laikų nesu tapiusi. Taip taip, netapiau daugiau nei 10 metų. Bet po meno terapijos grupių suskubau nusipirkti priemonių ir imtis veiklos pati... tai buvo tiesiog mūza užklupusi, srautas, fuga,.. kiekvienas potėpis, prisilietimas pirštais prie teptuko, guašai kaip mokykloje, suteikė tiek neįtikėtinai daug džiaugsmo ir laimės. Tiesiog išliejau savo vidų ant popieriaus. Net du piešiniai. Ir kas, kad vaikų keverzonės, bet efektas puikus! O toks paprastas ir nebrangus dalykas... ech.. teks grįžus namo nugvelbti mamos “profesionalų” rinkinį tapymui ir kurti, pasinerti į jarmoniją su savimi, išlieti emocijas. Įdomu kas kitą kartą pavyks. Vieną pavadinau Kosmosas Jūroje, o kitą - Transcendentinis Vakaras ir sukūriau atitinkamai kiekvienam kūriniui eiles. Taigi pirma spėkit kaip kurį pavadinau ir kodėl, o poto marš pieštuką/teptuką/kreidelę į rankas ir pirmyn! ❤️❤️❤️

2019.11.29 vakaras, kai aplanko mūza ir apima kūrybinė fuga

Liūdna realybė, bet aš kitokia (ne apie save)

Ir vėl rytas ir dar žadintuvas šaižiai rėžia smegenų vingius ties klausos centru
Po nemigos nakties nežinau kaip jaustis gyvai...
Vėl kaukę surast bandau,
Stadartų nelaužau, save jau senai...

O, radau – šiandieną realistė, logikė ir nusiteikus bendrauti.
Nors kaukė lyg pora dydžių per maži batai spaudžia,
Slepiu aš save kaip po rudeninių lapų krūva slepiasi vaikas.
Ir srūva, ir srūva, ir.. vėl mano kraujas, nes sielos šukės žeidžia, o kaukės nesulipdo.
Kažko netenku, netenku aš SAVĘS ir grimstu –
Nežinau kas esu, kas būsiu, kuo buvau...
“Gyvenu” negyvendama, netikra kaip mano kaukės, tvarkingai spintoje surūšiuotos.
O siela bando vaduotis.
Bet neveiksmingai.
Tai kas aš esu, ir kodėl taip esu?..

“AUTOBUSINIAI” PAMĄSTYMAI IR ZARATUSTRA

p.s. Nyčė, Zaratustra – negerkite iš upės, kur geria visa banda – nors esate saugus, gersite sudrumstą vandenį, verčiau palipkite į pakalnę, kur tyras ir skaidrus vanduo, tačiau teks pasisaugoti tykančių pavojų.

Bevažiuodama autobusu kaip visad stebėjau žmones: jų miniką, kūno gestus, replikas, emocijas - tiesiog skenavau viską ir filtravau, o grynuolis - elementari tiesa, kad dauguma asmenų pikti, pavargę, liūdni, paniurę ir labai netolerantiški, stokojantys supratingumo ir empatijos. Tas “lietuviškasis” bruožas pastebimas daug kur, vos ne bet kur, kur tuo metu yra vienokia ar kitokia žmonių masė. Ir gal tik keletas šypsosi, o kiti, kurie norėtų parodyti džiaugsmą, nutyli, bando pritapti prie bandos, taip užgoždami savastį.
Diena po dienos ir tas laimingasis tylenis tampa grumpy cat’u (ATA), jo lūpų keliamieji raumenys nusvyra žemyn, pradeda ryškėti raukšlės. Visas šias žinomas tiesas rašau pati sėdėdama autobuse ir besišypsodama. Gal tereikia pavyzdžio? Ir kaip visad - pradėkim nuo savęs, nepykim, kad pikta teta užlindo atsisėsti, nors jūs vos bepastovite po darbo, nerėkit, kuomet kasininkė paduoda per mažai gražos, nusišypsokite praeiviui ir pagaukite jo žvilgsnį. Ir tegu sau galvoja kokia ji keistuolė, tegu! Bet jau viduje praeivio (-ės) bus nuostaba, o ne niūrumas.
Dažnai žmonių nepasitenkinimas kyla iš nežinojimo, tingėjimo spręsti problemas arba jų ignoravimo. Esu girdėjusi ar skaičiusi protingo žmogaus mintį: jei problema išsprendžiama - nesijaudink, o spręsk, jei ne - nesijaudink, vistiek nieko nepakeisi. Dažnai linkstama į antrą posakio dalį hiperbolizuojant problemas, neapžvelgiant visų galimų sprendimų ar baimės pasiteirauti kaip, nes juk negali būti “durnas”, kuris nežino kaip užsirišti kaklaraištį.
Reikia PASTANGŲ ir DRĄSOS žengti žingsnį, net mažytį žingsnelį rankų pirštais stalu, nes vyrauja nežinomybė, o dėl jos - baimė. Greičiausiai baimė suklysti.
Tad ženkite pirmą žingsniuką kartu, su panašaus likimo žmogumi arba tiesiog iškuopkite savo būstą.
Sėkmės.

Nesenai griebiau krimsti dar vieną superinę knygą - dr. prof. klinikinio psichologo Jordan B. Peterson knygą apie gyvenimo taisykles. Knyga superiškai intelektusli, daug istorinių, filosofinių prieskonių, aliuzijų į vienokį ar kitokį simbolį,.. ir labai tolerantiška! Prof. rašydamas visad stengiasi problemą apžvelgti visapusiškai, mąstymas ir minčių dėstymas tai procesas - diskusija, kurios metu randami grynuoliai - sentencijos, kurios praverčia kasdienybėje ir net pajunti “kaip čia viskas paprasta, kodėl aš nesugalvojau?”.

Ir viena (kol kas), l***ausiai patikusi mintis buvo: “ kad jei kuris nors žmogus nori gyventi visavertį gyvenimą, pirmiausia turėtų susitvarkyti savo namus, o tik kada siekti didesnės atsakomybės.” Interpretacijai laisvė - ar pakaks iškuopti spinteles virtuvėje, gal atsisakyti žalingų įpročių ir pradėti sportuoti, gal artimam žmogui pasakyti ačiū, atsiprašyti, gal mažiau pykti ir susierzinti ir tai bus apsivalymas.

Bet, pradžiai spintelės - procesas palaipsniui! 🤘😊

Šaligatvio pakraščio ramunė,
Ramunė, ramunėlė!
Linguoja ir šoka su vėjiu makabrišką šokį,......
Praeiviai tik skuba, mašinos važiuoja, laiko ramunei nėra,..
Skaudžiai kedena jos baltus lapelius, be gailesčio šiaušia jai baltus plaukus...
Menka egzistencija šaligatvio ramunės: neturi draugų, kaimynų nėra, kitų žiedų aplink nematyti...
Tik..
Lietus atgaivina, saulė sušildo, o sielos artimos ramunei nėra...
Asfalto pakrašty viena...
Diena iš dienos ta pati ramunės girsmė...: gal nuskins mergina ir meilę išburs, o gal koks kiemo vaikis užmins ant žiedelio,... Bet kol kas vis tas pats - viena ir vieniša šaligatvio gėlė.....

Ramunė Mieste

I. Auglytė

Sportas sportas sportas ir sveika mityba!!! Dar viena superinė terapija, padedanti įveikti depresiją ir perdegimą.

Pamenu, vasarą, dienų dienas išgulėdavau lovoj, galvoj tamsios mintys, net 10 m lankyta salė nedžiugino,.. bet Per PRIEVARTĄ nuvariau save vieną, kitą kartą ir va - Ieva vėl nebegali be sporto ir clean eating! Judesys tikrai nukreipia dėmesį nuo pilkų ir juodų minčių, yra natūralus energijos šaltinis (po kojų dienos kalnus nuversčiau!), taip pat endorfinų ir adrenalino, kurie maloniai kutena smegenis. Net pradėjau didžiuotis savimi, ko niekad nedariau 🙂 tad judėkite - eikite, bėkite, plaukite, tvarkykite namus,..... ttttt. Veiklų milijonai. Kai pasinersite į veiklą (kad ir kaip sunku ar rankos nekyla), pažadu - atsiras šypsena veide ir bent trumpam pamiršite savo problemas! Bonusas kūnui, beabejo :))

CONTINUATION

PANIKOS ATAKA IR DIAZEPAMO KELIONĖS

2017-07 kažkuri saulėta ir nuostabi diena, tiksliau rytas

Tą liepą dirbau priėmime – not great not terrible, kaip sakant, bet iš tiesų be galo patiko, tiek visa veikla, eksrymas tiek personalas. Žodžiu bitučių lizdas, nes visi veikėm kaip geras šveicariškas laikrodis.

Ir vieną rytą jau pabudusir beruošiant pusryčius pradėjau ašarot, vėliau verkt, kūkčiot, galiausiai rėkt. Nesupratau kas vyksta, iš kur tiek ašarų gali pagaminti viena mergina. Sėdėjau ir lingavau verkadama ant grindų, aplink sušniokštų servetėlių kalnai, jaučiau kiekvieną tvinksnį smilkiniuose, galvoje buvo juoda juoda. Tuomet norėjau kad tas neapsakomai šlykštus jausmas išblėstų, Bet praėjus pusvlandžiui supratau, kad jau net ne verkimas didžiausia problema: prasidėjo pykinimas, tachikardija, ir, greičiausiai AKS pakilo iki mėnulio. Tuomet kurmio akimis surinkau 112, kuo tiksliau kūkčiojnti nupasakojau kas vyksta – taip, tai panikos ataka. SPS atvyko l***a greit. AKS 142/100, ŠSD mušė maždaug 156, pykino. Verdiktas – į ligoninę. Taip, ir į SPS, kur tą dien turėjau dirbt.



Nugabenta, surūšiuota, pasodinta fotelyje. Atėjo slaugytoja ir bakst kateterį, pro kurį mane pamaitino puslitriuku ringerio su gal dviem ampulėm diazepamo. Iki kol atėjo neurologė, man jau buvo gera ir panika pamiršta, širdutė maloniai plakė, o diazepamas glostė smegenų ląsteles. Tad neurologė, atsivedusi studentų, apžiūrėjo mane, bandė išgauti refleksų, bet nekažką - diazepamas jau buvo visur manyje, tad parašė nervinį kažką kažką ir mano “epilepsijos” diagnozė liko pagrindinė.



Gavau savaitę atostogų ir zolpidemo. Tai nors pamiegojau puikiai 😀
Na, o po “atostogėlių’ vėl darban: vėl budėjimai, sportas, kalbos, žaidimai, mokslas, tyrimai, dalyvavimas visur, geocatchingas, gamta oioioi... Ir šitas red flegas liko užmaršty – nu kas čia tokio, visiem būna, ką aš kokia skystakiaušė?? Tuomet nė žinot nežnojau kas yra perdegimas ir depresija,,,

To be continued...

F43.2

Adaptacijos sutrikimai aka PERDEGIMO SINDROMAS
(trumpai, remtasi TLK)🤯🤯

Tai subjektyvaus distreso ir emocijų sutrikimo būsena, paprastai sukelianti socialinės veiklos ir įgūdžių sutrikimus ir pasireiškianti prisitaikymo prie stresogeniškų gyvenimo pokyčių ar įvykių laikotarpiu. Stresą sukeliantis veiksnys gali paveikti individo socialinę aplinką (gedėjimas, išsiskyrimas) arba platesnes asmens socialines atramas ir vertybes (migracija, pabėgėlio statusas). Šis veiksnys taip pat gali atspindėti svarbų vystymosi ir gyvenimo periodą ar jo sukeltą krizę (ėjimas į mokyklą, tapimas tėvais, nesėkmė bandant rasti ryšį su brangiu žmogumi, išėjimas į pensiją). Individualus polinkis ir jautrumas yra svarbus adaptacijos sutrikimams atsirasti ir jų pasireiškimo pobūdžiui, bet, nepaisant to, manoma, kad sutrikimas neatsirastų be stresogeniško faktoriaus. Sutrikimas pasireiškia įvairiai: gali būti depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas (ar šių jausmų derinys), jausmas, kad nesugebama susitvarkyti, planuoti ateitį ar toliau tvarkytis su esama situacija, atlikti kasdienius darbus. Kartu gali būti elgesio sutrikimų, ypač paaugliams. Dominuojantis požymis gali būti trumpalaikė ar užsitęsusi depresinė reakcija arba kiti emocijų ir elgesio sutrikimai.

Kultūrinis šokas

Gedėjimo reakcija

Vaikų hospitalizmas

2019-11-19/20
AR LAIMINGAS ŽMOGUS = TOBULAS ŽMOGUS
arba
Realaus gyvenimo Wonder Woman, Harley Quinn ir Lucy

Prieš savaitę, ar kiek daugiau, dalyvavau grupinėje savianalizės/biblio/menoterapjos grupėje. Dalyvaujantys buv sugrupuoti į dvi dalis ranomizuotu būdu ir pateikta aužduotis kiekvienai: nupieškite ir aprašykite laimingą žmogų t.y. buvo įvardytos temos, kurias turime aptartai, tarkim: laimingo žmogaus pomėgiai, laimingas žmogus nekenčia, laimingam žmogui sekasi ir panašiai. Gavom po lapą, turšinuką, 10-15 min ir pirmyn. Užduotis buvo šauni jau vien todėl, kad teko bendradarbiauti su svetimais žmonėmis, matytį jų nedrąsą ar drąsą, kai kas lyderiavo, kas tik stebėjo. Aš užėmiau lyderės poziciją ir stengiauisi įtraukti kuo daugiau asmenų, vis klausdama ar taip rašom, gal kitaip, o kaip tu manai? Ir tokie paprasti klausimai, domėjimasis TAVO nuomone, suteikė “tyleniams” drąsos pasireikšti. Ir tai buvo neapsakomai malonus jausmas ☺
Na, abi grupės atlikome užduotį ir sekė jos aptarimas. Pirmi pradėjome mes, suskaitėme visus tipinius tobulai laimingo žmogaus charakterio bruožus - kita grupė panašiai. Kas maloniai nustebino, kad nebuvo paminėtos materialinės vertybės, nė žodelio nei pas mus nei kitoje grupėje, tik kukliai užsiminta apie “padorų” atlyginią. Vėliau psichologė paklausė: O kiek savęs ten matote, tame lape, kuriame rašėte apie laimigną žmogų? Hmm ir aš susimąsčiau, kad tikrai daugiau nei pusė savybių...Kartais gal net visas! Tai kodėl aš kartais liūdžiu? Kodėl užpykstu? Ogi todėl, kad mes nesame TOBULI, net laimingi verkia/pyksta/niršta/nekenčia, o todėl jie laimingi, nes jie nevaržo emocijų, ko padaryti realiai pilnai neįmanoma (taip taip, paskaitykit mok tyrimų). Gali užgniaužti pyktį, išeiti iš nemalonio aplinkos, bet tai kaupiasi, ir kai puodynė pilna – ji šauna visokiais “perdegimo” sindromais, nerimu, depresija, o skaudžiauisa – suicidu... Todėl tie žmonės ir laimingi, nes nekaupia į save, kaip į šiušlių dėžę pvz.: rytinio bobulės dėbtelėjimo: “Nu kas či dabar per mėlyni plaukai? Visai baisi, užas. Prie tarybų nebūtų leidę”. Laimingas zmogus tik numoja ranka ir palinki babcei geros dienos, o ta lieka nesupratus ☺
Tad vakar/šiandien, aš pmėginau sukurti kuo laimingesnės SAVO PAČIOS išvaizdos ir savybių paveiklsą. Nesitikijėjau tiek – bet pagauta SRAUTO (paskaitykit – superinė knyga), prirašiau pilnut pilnutėlius 17 puslapių vos per dvi valandžikes. Na, žinoma kaip super Pikasei, Wonder Woman piešimas užtruko valandą :DDD Ir vėl pastebėjau tuos pačius paternus, ką ir darėme grupėje, kad laimingas žmogus ir verkia, ir liūdi, ir džiaugiais, ir net į wc eina ooo taip, ir, kad tik viename sakinyje tepaminėjau materialines vertybes. Visgi laimė yra daug maž panašus dalykas, tik individualiai paprieskoniuotas: vieni mėgsta saldžai, kiti karčiai, kiti po 6 val. nevalgo, nes dieta. “Sugaištos” žinoma prasmingai, valandos, leido sau aiškiai įsivardyti trūkumus, privalumus, mano tabu, stiprias ir silpnas puses, mano vietą visuomenėje. Beto pagaliau aiškiai suradau žodžių “vertybės”, “jausmai”, “emocijos” apibrėžimus, sužinojau, kad charakteris gali būti vidinis ir išorinis, kad išsilavinimas ir IQ gan aukštas gali būti net neigiama savybė, įsivardijau ko nekenčiu, o ką myliu,ko neišdrįsčiau, nors drąsa galiu dalintis su bet kuo, ką savyje noriu pakiesti ir kaip tai padaryti, kas man nesiseka ir sekasi, ir pagaliau – aiškiai suformalavau savo ateities viziją. Gan glaustą, nes net pilno baltų lapų sąsiuvinio nepakaktų.
Tad rekomenduoju, jei bus liūdna, ar turėsit marias laiko – nusipieškit laimingą save ir kuo detaliau apibūdinkit. Taisyklių nėra. O palengvėjimas ir karmos taškai garantuoti.
Čiauo cacao

Jaunųjų medikų klubas Higher education

https://www.facebook.com/www.jauniejimedikai.lt/

Nuo čia, mazdžag 2009 metais ir prasdėjo mano kelias į mediciną, nerealus kelias, nerealus vadovas - pradžiaiai tiek, o, kai jau akys nelips, papasakosiu plačiau.

O kas galvoja, kad medicina yra “fe ne kraujas blah balh bhla” visuomet yra heštegas .

O besidominčius mokinius kviečiu ir agitouju. Bent jau pabandyti tikri verta!

Jaunųjų medikų klubas Higher education

PASYVUS/AKTYVUS UŽDARBIS

TAROMATIZMAS

Šimtą metų nebyvau užklydus į buto balkoną ir kai jau prisireikė kažko pamačiau..

LOBYNUS, LITRALIUS BUTELIŲ, SKARBALŲ, BONKŲ lobynus.

Nu ką – dabar tai jau užsidirbsiu :DDD Susuipakinau aš tą tarą į šiukšių maišus (taros buvo apie 100 vnt.), ir nutįsiau tuos lobius į taromatą. Neveikia. Ok važioju į kitą - vėl neveikia. Ar neveikia, ar perpildyti bonkom nes reikia pinigų nes penktadienis?? Galiauisiai radau maižiau populiarią parduotuvę ir taromatą šalia jos. Galvai 10 eur. su centais, kiek centų – nepamenu. Bet kas fainiausia, kad pastėbjau tikrai daaaug zmonių, net eilės prie taromatų driekės kaip per black friday (iki kol jie DAR veikė)…

Bet argi taip visiem rūpi kur tas plastias, skarba, stiklas ??Kokia viso šito reikalo nauda?? Nebūtų +10 centų už tarą, vargu ar rūšiuotume ir taromatintumėmės.

O šiaip visai fun kai priduod kokį 100 taros ir suptanti tiksliau apkalisčiuosi statistiškai, kad 95proc.sudaro mieralinio vandens bonkos (čia šioje grupėje įskaičiavau zeropespdi ir cocacolą), porą energetinių skarbalų, ir viena alaus bonka Heineken 0 PROMIL, JEI KĄ. Teromatinio tyrimo švada – esu užkietėjusi vandens megėja, ir kartais zerokolos .

Buvo fun gaut pinigų, lyg ir už nieką, (o, kad perknat gėrimą dar papildomai sumoki už bonką :D ) naudotis taromatu: ĮVALDYTI SISTEMĄ, KAD PRIIMTŲ BONKĄ, O NE SPJAUTŲ JĄ ATGAL , KAIP BENDRAUTI SU VIETINIAIS TAROMATO SARGAIS ir dar daug įspūdžių.

Jei kitaip žmonių nepaparotinsim, tai lai tie 10 euro centų tebūnie paskata nemėtyt bonkų kur palpuola. Bent tiek gerai.

p.s. kol nebuvo taromatų tarą ir kitas bonkas, slovikus, stengdavausi kuo nuoširdžiau rūšiuoti.

p.s.s.ir neglamžykit skarbonkių – nes nepriims taromatas!!!

Sėkmigo taromatavimo ☺

Pjauni mane lyg šaltas ir aštrus skalpelis chirurgo rankoje...
Aš nugas prieš tave: apnuoginta siela ir kūnu nuogu stoviu.
Tu šalta, bet teisinga.
Beribė.
Tau paklūsta lakas, erdvė ir...
IR VISKAS!Man norėtųsi bent ląstele prisisliesti, nors sekundės daliai
Prie laiko būties tikrovės...
Tu – tiesa ir šviesa, paguda ir meilė, tu būni net ten, kur mirtis, ar gimsta nauja gyvybė, tu esi visur..
O aš, aš tik niekingas egzistencijos buvimo be prasmės pavyzdys.
Išmokyk mane, bent pasirodyk, nors savo brangaus šešėlio kamputį.
Atsakyki ko klausiu ir prašau, nors žinau, kad atsakymo nesulauskiu – niekas nesulauks.
Laimingi tie, kas neturi klausimų tau. Ech, laimingi kvailiai.
Nors ne – jie vos egzistuoja, o ne gyvena, nes nežino ką reiškia gyventi.
O aš gyvenu, gyvenu ir gyvensiu, tik nežinia kiek dar šiame pasaulyje.
Bet prašau nesislėpk, nes,..gal tu tai aš, o aš tai tu?!
Nė tūkstančių gyvenimų neužtektų norint aprėpti tave visą, suprasti, išnarplioti, pažinti,..
Duok man bent grūdelį savęs..
Išlaisvink nuo beprasmybės ir leisk džiaugtis gyvenimu!

APIE MATERIALIZMĄ. TRUMPAI

“Nenoriu šito, noriu kito..
nu nee nu aifouno noriu, negaliu gi būt su samsungu, ne man reikia 10, ne 7s.. nenešiosiu šito, nes čia iš padivalkės, aš ti Darius ir Girėnas rengiuos.. oi vėl neturiu daiktų/kuoapsirengt/pinigų t.t….” – tokia baisi mterialistė aš buvau. Netgi vertindavau žmonės pagal jų drabužius, kokį auto vairuoja, kur gyvena, kiek uždirba, kokį meškafoną turi… ir pati stengiausi tai gauti bet kokia kaina – tapau daiktų verge. Bet susirgus perdegimu po truputį pradėjau keistis, vertinti ne materialius dalykus, nes vieną dianą turi pinigų, kitą – jau nebe. Žinoma neneigiu, kad visad noriu tik geriausio, bet NEBEVERGAUJAU materialiems dalykams.

Prieš mėnesį (PAGALIAU!!!) taip nuoširdžiai iškuopiau savo drabužių ir batų spintą, visas kerteles kur voliojasi koks pusiau panaudotas kremukas ar kitoks šūdukas ir supratau, kad daugiau nė pusė tų daiktų nesu nei panaudojus, nei apsivilkus, arba bent kartą ir... viską gražiai surūšiavus maždaug 75 proc. viso turto (kaipgi be tikslių skaičių aš :D) atidaviau. Lengva ranka atidaviau. Žinoma prieš tai kiekvieną drabužėlį išskalbiau ir gražiai sulanksčiau. Ir kaip buvo gera pasidalinti tuo, tiksliau padovanoti, pagelbėti... Kaip sako Maklemoras savo gabale: What is ones mans trash is anothers treasure. Nors tie rūbai ir nebuvo trash, bet apsivalymas pavyko.

Ir šiandien vėl bekuopdama atradau DAR drabužių, kurių nedrįsau atiduoti, padovanoti, bet nieko – tikrai negaila. Ir tas apsivalymas nuo daiktų, pavadinkim negražiai – šlamšto – taip pat “apvalė” ir mano sielą, vidų... Net kvėpuot lengviau tapo. O tiems žmonėms tie drabužiai galbūt buvo “gyvybiškai” svarbūs, kai man tai tik skuduras.
Buvau ir manau, liksiu Ieva, kuri nori geriausio sau ir šeimai, bet NEBEVERGAUSIU materialiems dalykams.

Tad ištieskim pagalbos ranką tiem, kam to laabiau reikia, gal net ne daiktais, o šypsena, padėkokim pardavėjai kasoje ir palinkėkim gražios dienos, užleiskim viešajame transporte vietą tam, kam sunku stovėti ir svarbiausia – pamirškime puikumą.
Juk be visų briliantų mes tik žmonės. Netobuli žmonės.

p.s. FOTO - kad ir aš mėgstu padirbėt kaime :))

Taigi va. Po pirmojo pasidalinimo apie mano perdegimo pačią pradžią, kuomet net nesitkėjau tokios diagnozės ir sėkmingai gydžiausi idiopatinę generalizuotą epilepsiją (būna ir taip), sulaukiau tikrai daug palaikymo tiek internetinėje erdvėje, tiek, ‘skant in real life. Daug žmonių parašė asmenines žinutes prisipažindami, kad jaučiasi taip pat, kad bijo, kad sveikina mane išdrįsus prisipažinti, ypač nūdieninių įvykių fone,.. ačiu Jums ir kalbėkime, prašykime pagalbos, nors ir baisu ir gėda, nes ir aš taip pat jaučiausi. Jūs nesate vieni. ❤️

P.s. Pasižadu sau kuo dažniau pildyti šią paskyrą ne tik išgyvenimais,medicina, bet ir viskuo kitu - tebūnie tai viešas gyd. Ievos blogas, minčių, apmąstymų srautas. Ačiū ir iki.