kelias-i-save.lt

Kertinių įsitikinimų svarba arba gyvenimai alternatyviose visatose

Visi turime įsitikinimus ir vidines taisykles, kurie veikia tai kaip matome save, pasaulį, santykius su kitais žmonėmis ir kaip interpretuojame situacijas. Mūsų pasaulio matymas nėra objektyvus. Kognityvinėje ir elgesio psichotetapijoje šių įsitikimų įsisąmoninimas (ir jei reikia performulavimas) yra vienas iš svarbiausių įrankių sveikime. Kaip foto filtras mūsų protas interpretuoja informaciją ir kiekvienam nuspalvina tuos pačius dalykus skirtingomis spalvomis. Mes tarsi gyvename alternatyviose visatose. Kodėl nepersikrausčius į tau draugiškesnę realybę?

Žmonių įsitikinimai gali būti patys įvairiausi ir keisčiausi. Dirbant su jais mums svarbiau ne jų logiškumas, bet jų poveikis žmogui. Pavyzdžiui: “Dauguma žmonių yra priešiški ir pavojingi” ar “Dauguma žmonių yra saugūs ir nusiteikę draugiškai” yra vienodai sunkiai įrodomi, patikrinami įsitikimai. Bet kiekvienas iš jausmo galime atpažinti kuriuo teiginiu tikime labiau. Giluminiai įsitikimai tai iracionalus, bet gilus tikėjimas. Čia vadovauja emocijos, ne protas. Tai tarsi rėmai pro kuriuos matome ir į kuriuos talpiname visas savo patirtis.

Žmogaus, kuris turi pirmą įsitikinimą, žvelgia į žmones su nepasitikėjimu, ieškodamas (ir rasdamas) įrodymus, kad žmonės yra jam priešiški. Taip toliau vis pastiprindamas savo įsitikinimą. Antrąjį įsitikinimą turinis žmogus lengviau eina į pažintis, pradeda santykius, suteikdamas kitiems pirminį pasitikėjimo kreditą. Jo protas kaip tik nesąmoningai ieško draugiškumo ženklų ir fokusuojasi į juos. Įsivaizduokite kokie skirtingi bus šių žmonių gyvenimai. Jų patirtys bus tokios skirtingos, nes jie interpreatuos tą pačią realybę kitaip.

Kaip pavyzdį iliustruoti, kodėl svarbiau įsitikinimo nauda nei logika, pasidalinsiu savo gilumininiu įsitikimu. Vaikystėje pamenu, mama man pasakojo, kad aš gimiau sekmadienį ir jog sekmadienį gimusiems sekasi. Taip pat ji pasakodavo apie angelus, kurie jos tikėjimu saugo mūsų šeimą. Šie pasakojimai man įstrigo. Tuomet mažos patirtys kur žaidžiant man iškrisdavo geros kortos ar per kontrolinį gaudavau tą klausimą kuriam ruošiausi tapo ne šiaip įvykiais. Jie tapo mano sėkmės įrodymais. Taip įsitvirtino įsitikinimas “Man sekasi”. Ir nors dabar netikiu horoskopu ar angelais, bei suprantu racionaliai žvelgdama į savo gyvenimą, kad sėkmių ir nesėkmių patiriu panašiu santykiu. Tačiau giliai šis iracionalus tikėjimas nepaisant kas nutinka, viduje visada suskamba, kaip šiltas emocinis atgarsis. Kaip to pasekmė žvelgiu į pasaulį pro šiuos rožinius “Man sekasi” akinius. Šis įsitikimas nors visiškai iracionalus, man neša daug naudos, tad jo neplanuoju performuluoti. Jo dėka visur pastebiu sėkmes: geras oras, draugiška pardavėja, skani sriuba, laiku atvykęs autobusas- viskas man ne šiai sau, man tai sėkmė, maži laimėjimai ir galimybė dėkingumui. O tuo tarpu kiti dalykai, ką kiti pavadintų nesėkme- liga, praradimai, klaidos - pro “Man sekasi” įsitikimo pasaulio ekraną yra mažiau ryškūs. Mano alternatyvioje visatoje, tai jaučiasi labiau kaip pamokos, savęs pažinimo galimybės. Aš nesėkmes patiriu, bet šis įsitikimas lemia jog bendrai jaučiuosi, jog “visata mano pusėje”, tad jų nesureikšminu.

Iš tiesų jei kažkur man pasisekė, tai būtent tuo, kad man įsitvirtinimo šis įsitikimas. O galėjo būti visaip. Dalis klientų, kurie ateina pas mane gyvena “Man nesiseka” alternatyvioje visatoje. Taip jau susikloste, kad jie vaikystėje iš tėvų ir aplinkos gavo kitas žinutes apie save ir pasaulį. Jie savo vaikystės nepasirinko ir gaila, kad taip nutiko, tačiau dabar, kaip suaugę žmonės, jie jau gali rinktis. Tai nėra lengva, bet labai verta performuluoti įsitikinimus, kad jie mums būtų naudingi, o ne kliudantys gyventi.

Nėra vienos, teisingos realybės ar požiūrio. Suvokime savo matymo subjektyvumą. Mes galime rinktis į ką kreipti dėmesį. Ieškokime šviesaus, draugiško pasaulio įrodymų, kur jūs esate vienodai vertingas kaip ir kiti. Prižadu, rasite. Ieškosite- neteisybės, nesėkmių - rasite taip pat. Pamažu, įrodymas po įrodymo jūs nukelsite į tą alternatyvią visatą, kurios ieškote.

L.R.
Nuotraukos iš interneto

Jautiesi vienišas(a) ir jauti poreikį turėti saugią erdvę kur galėtum su kitais kalbėti apie savo jausmus? Kviečiu registruotis į psichoterapinę grupę, kuri startuos Vilniuje nuo rugsėjo mėnesio.

Grupės pobūdis: savipagalbos grupė su dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) elementais.
Dalyviai: 25-40 m. (lytis nesvarbi), turintys reflektavimo įgūdžių, kuriems trūksta žmogiško ryšio ir norintys mokintis atvirumo, bei geriau pažinti save.
Grupė netinka: Asmenims, kurie šiuo metu yra krizėje ar su negydomais psichologiniais sutrikimais.
Dydis: 8-10 žmonių
Pagrindinis grupės tikslas: vienišumo mažinimas ir savęs pažinimas.

Registracijos nuoroda:

Registraciją į grupinę terapiją

Spalvinimas šiuo metu man labiausiai pasiteisinanti praktika, padedanti atsitraukti nuo darbo. Pamažu iš kairiojo smegenų pusrutulio (atsakingo už logiką, suvokimą) pereinu prie dešiniojo (atsakingo už kūrybiškumą, neverbalines funkcijas). Pakankamai įtraukianti ir tuo pačiu metu ne per sudėtinga veikla. O kas padeda jums?

“Visiems būtų naudinga lankyti psichoterapiją” ar tikrai?

Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse lankyti psichoterapiją madinga. Lietuva dar tik vejasi šias madas, bet Vilniuje jau atpučia pirmieji šio trendo vėjai.

“Esu psichoterapijos šalininkas. Manau visiems naudinga turėti savo psichoterapeutą”. Kai išgirstu kažką panašaus, mane nupurto drebulys įsivaizdavus tą pasaulį kur visi lanko psichoterapiją. Ne, ne, ne… Aš linkiu ateities kartoms pasaulio kur žmonių psichologinė sveikata bus tokia gera, kad psichoterapeutai bus tokia pamiršta profesija kaip vandens nešikai ar telefonų operatoriai ir t.t. Noriu tikėti, kad ateityje psichologinę žmonių sveikatą užtikrins puikiai veikiančios socialinės, ekonominės ir technologinės infrastruktūros.

Norėti, kad visi lankytų psichoterapiją, panašu kaip linkėti visiems eiti pasidaryti kolonospopiją. Jei nėra nusiskundimų, nereikia ir terapijos. Taip, prevenciškai visai verta nueiti pas psichinės sveikatos specialistą ar gastroentorologą. Jei viskas gerai, jis kaip geras specialistas pasakys ar jums reikia ar nereikia kolonoskopijos/psichoterapijos.

Kai kurie mano kolegos su mano požiūriu gali nesutikti. Bet aš neesu palaikomosios terapijos šalininkė (t.y. kuomet psichoterapeutas atlieka palaikančią ir išklausančią klientą rolę, bet aktyviai su klientu neturi tikslo kurio siektų). Laikausi požiūrio, kad palaikančią rolę žmogaus gyvenime turėtų atlikti jo aplinka, artimi žmonės. Jei jų nėra, tuomet psichoterapijos tikslu turėtų būti įgūdžių tokius ryšius kurti ugdymas.

Psichoterapeutas neturėtų tapti “brangiai apmokamu draugu”. Tam pagrįsti turiu daug argumentų. Bet svarbiausi šie du. Pirma, jei psichoterapeutas patenkina žmogaus poreikį būti suprastu ir palaikomu, tai numalšina kliento sveiką nepasitenkinimą esamu gyvenimu ir nerimą dėl socialinių ryšių trūkumo. Šios nemalonios emocijos veikia kaip motyvacija sprendimų paieškai. Išsikalbėjimas supratingam psichoterapeutui numalšina žmogiško ryšio alkį ir dėl to mažėja problemos skubumas, reikšmingumas. Kam eiti į medžioklę, jei esu sotus?!
Antra, psichoterapeutas gali sukelti žmogui nerealistinius lūkesčius santykiams. Specialisto darbas yra išklausyti, atliepti kliento poreikius. Geras psichoterapeutas turi išlavintą empatiją ir moka sukurti saugią erdvę žmogaus pažeidžiamumui, padeda jam atsiverti. Tačiau tai nėra realus gyvenimas, žmonės taip nebendrauja buityje. Terapijoje ilgiau pabuvę asmenys gali pradėti jausti nepasitenkinimą savo ne tokiais psichologiškai išprususiais ir nesupratingais artimaisiais. Pavyzdžiui, vienas klientas išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad jo vadovas nepaklausė jo kaip jis jaučiasi. Mhmm… Kaip jūs manote ar jo lūkestis vadovui realistiškas? Mūsų mylimieji, draugai, kolegos nėra ir neturėtų būti kaip mūsų terapeutai. Jei ieškosime tokių supratingų ir taip kaip terapeutas mus išklausančių draugų, liksime nusivylę kaskart susidurę su sveikai į save susitelkusiais žmonėmis.

Per didelis susitelkimas į psichologiją žmonėms kurie yra gerai funkcionuojantys nėra naudingas. Tai paaiškinsiu pasitelkdama “medicinos studento sindromą”. Tai fenomenas, kurį yra patyrę dauguma apie bet kokią diagnozę besimokę asmenys. Ilgai skaitant apie ligą studentai teigia pradedantys jausti tos ligos simtomus ir kartais net visiškai įtiki tuo sergantys. Per mokymosi metus jie taip “praserga” visus įmanomus sutrikimus. Kaip buvusi psichologijos studentė galiu tai patvirtinti. Tai aktualu net dabar. Pvz. šiuo metu esu labai susidomėjusi autizmo spektru ir skaitau daug literatūros apie tai. Tad kaip manote… “Susirgau” ir juo. Nejuokauju. Jau net galvojau apie psichiatro konsultaciją 😅. Ir tai lemia net tai, kad šiuo metu esu linkusi perdėtai klientuose įžiūrėti autizmo simptomatiką. Gerai, kad žinau apie šį fenomeną ir suprantu savo nekritiškumą šiuo klausimu. Manau, kad daugumai yra tekę patirti kažką panašaus, net jei nestudijavote medicinos.

Taigi, sustiprėjęs dėmesys savo emocinei savijautai gali iššaukti tai, kad emocijos jus ims labiau varginti. Daugiau nėra geriau. Sveikata - tai balansas. Emocijos svarbu, bet ne svarbiau už kitus patirties aspektus. Dėmesio emocijoms stiprinimas yra psichoterapijos/gydymo dalis. Žmonėms dažnai prireikia psichoterapijos, nes jie išmoko ignoruoti savo jausmus. Tad kaip gydymas šis dėmesio sustiprinimas jiems naudingas. Tačiau žmogui, kuris jau yra balanse, tai gali kenkti. Taigi išvada - psichoterapijos visiems nereikia.

Psichoterapiją tik labai retais atvejais reikalinga tęsti visą gyvenimą. Dauguma atvejų tai įrankis naudojamas tol kol asmuo pajaučia galys susitvarkyti su iššūkiais savarankiškai. Taip pat dažnai žmonės lanko psichoterapiją keletą kartų gyvenime. Labai normalu vėl užstrigus su naujais ar tais pačiais sunkumais prie jos sugrįžti.

Nėra tokio dalyko kaip su visam užbaigta terapija. Po pasaulį nevaikšto pilnai išsiterapinę ir pilnai save supratę žmonės. Jaučiu, kad tai reikia paminėti, nes kartais tenka išgirsti keistų lūkesčių. Žmogus ir jo aplinka nuolat keičiasi, tad tai neįmanomas dalykas. Viskas gerai yra kažko nežinoti ir nesuprasti. Sakyčiau net jog šis nežinojimas yra labai žavingas gyvenimo prieskonis kurio ir neverta atsisakyti.

L.R.

Psichologinė sveikata

Dažnai tenka susidurti su mitu, kad psichologinė sveikata yra tolygu laimės jausmui. Bet tai nėra tiesa. Pozityvi emocija neatitinkanti konteksto, kaip tik gali būti psichologinio sutrikimo indikacija (pvz. manijos būsena). Kas tuomet yra sveika psichika?

Psichiką galime įsivaizduoti kaip patirčių virškinimo sistemą. Sveika psichika, kaip ir sveika virškinimo sistema geba suvirškinti įvairų maistą. Vienos situacijos lengvesnės, kitos sunkesnės, o kai kurios tiesiog stabdančios psichologinio skrandžio veiklą. Skirtingos emocijos tarsi virškinimo fermentai padeda perdirbti ir įsisavinti patirtis, lyg maisto medžiagas. Reikia visų psichologinio virškinimo fermentų: liūdesio, pykčio, nerimo, baimės, džiaugsmo, ramybės ir t.t.

Sutrikus psichologinei sveikatai neretai atsiranda negebėjimas toleruoti vienos ar kitos patirties. O kartais tiesiog patirtis būna tokia traumuojanti, kad išsiskiria labai daug stiprių emocijų (virškinimo fermentų) ir tos patirties virškinimas užtrunka ilgiau. Šiame procese gali prireikti specialistų pagalbos, bet nebūtinai. Kartais ilgai jaučiama nemaloni emocija yra adekvati sveikos psichikos reakcija. Esant sutrikimui, kaip ir su virškinimu, čia taikome dietą – psichiką stiprinančių patirčių raciono valgiaraščio plėtimą ir šalia skatiname fermentų, t.y. visų emocijų raišką. Bet tai yra gydymo dalis, atsistačius verta vis labiau plėsti "valgiaraštį".

Sveika psichika, lyg sveikas skrandis pranešantis apie alkį ir sotumą, mums pati indikuoja apie savo poreikius. Mums tereikia jos klausytis. Verta ir net rekomenduotina gyventi turiningai - maitintis gausiu įvairių patirčių racionu. Ir to pasekoje kartais teks nuliūsti, kartais ir supykti. Ir visa tai yra sveika.

L.R.

"Dieve, suteik man RAMYBĖS,
susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti,
DRĄSOS keisti tai, ką galiu pakeisti
ir IŠMINTIES tą skirtumą suprasti."

AA Ramybės malda

„Aš privalau... man reikia“ arba melas, kurį sau sakau

„Aš negaliu išeiti atostogų“ – sako klientas, kuris jau porą mėnesių patiria perdegimo simptomus. Jau sekmadienio rytais jį pradeda kankinti nerimas apie artėjantį pirmadienį, įžengus į darbo patalpas jam skauda galvą, anksčiau patikusios darbo užduotys dabar erzina ir sunku ties jomis susikaupti. Kūnas visais įmanomais signalais indikuoja apie tai, kad reikia poilsio. Jis paprašė vadovo atostogų, bet gavo atsakymą, kad dabar pats darbymetis ir jis negali išeiti atostogų. Taigi jis jaučiasi įkalintas darbe, be išeities.

„Man reikia savaitgaliais lankyti mamą“ – sako klientė, kuri turi sudėtingus santykius su tėvais, tačiau mama šiuo metu serga ir ji jaučia pareigą ja rūpintis. Nors ji pati šiuo metu dirba ir mokosi, bei ir augina mažą vaiką. „Šiuo metu man nėra galimybių poilsiui“ – ji tikina mane, vardydama nesibaigiantį atsakomybių sąrašą.

„Aš privalau užbaigti projektą“ – sako kitas klientas. „Jį pradėdamas aš įsipareigojau ir negaliu dabar imti ir mesti.“ Tas pats žmogus sako „Nekenčiu savo darbo, neišversiu ten daugiau nei dienos“. Tad nurydamas savo pagiežą toliau eina dirbti. O grįžęs namo išlieja visą susikaupusį pyktį ant žmonos ir vaikų. Santykiai pašlijo tiek, kad žmona rimtai svarsto apie skyrybas.

Visi jie tvirtai įsitikę, kad kito kelio nėra. Ir aklavietė kurioje jie stovi kupina beviltiškumo jausmo. Aš privalau... Kito kelio nėra... Bet ar tikrai? Kategoriniai imperatyvai* – tai mąstymo spąstai žalingai veikiantys psichologinę būseną.

Kviečiu klientus atsisakyti žodelių „privalau“, „reikia“, „negaliu“ ir vietoj to performuluoti mintis į veiksmo ir pasekmės įvardinimą. Pvz. vietoje „Aš negaliu išeiti atostogų“, pirmojo kliento atveju būtų „Jei dabar išeisiu atostogų, darbdavys bus nepatenkintas ir blogiausiu atveju man reikės ieškoti kito darbo“. Antrosios klientės atveju „Man reikia savaitgaliais lankyti mamą“ būtų: „Jei kiekvieną savaitgalį lankysiu mamą, būsiu pervargusi, galimai pati susirgsiu ir tai kenks mano šeimos santykiams.“ ir t.t.

Taip ištrūkstame iš spąstų ir pamatome, kad visgi turime pasirinkimą. Mes niekam nieko neprivalome. Tiesiog turime susitaikyti su pasekmėmis, kurios dažniausiai yra baisesnės mūsų galvoje, nei realybėje.

Daug žmonių gyvena gyvenimus, kuriuos mano, kad jiems „reikia“ gyventi. Tada nebelieka laiko pagalvoti, o kokio gyvenimo jie „nori“. Dažniausiai imperatyvų vedami gyvenimai nuveda į depresijos ar nerimo sutrikimus. Socialiai moralus gyvenimas nelygu laimingam. Laimė yra apie vidinius norus, o ne taisyklių laikymąsi. Ko tu norėtum, jei niekam nieko neprivalėtum?

*Imperatỹvas (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis), subjektyviai priimamas moralaus elgesio dėsnis.

L.R.

Santykiai

Su kokiu patiekalu sulygintum esamus santykius?

Ar laikas kartu tarsi saldaus šokoladinio pyrago valgymas? Skanu, saldu ir vis negana... Bet po jo jautiesi kažkaip apsunkęs, po cukraus antplūdžio tau darosi sunku miegoti. Tuomet, galimai šiame santykyje, kaip ir patiekale yra per daug cukraus ir dirbtinių priedų. Terminas „bombardavimas meile“ („love bombing“) apibūdina narcicistinių bruožų turinčių asmenų manipuliacinį elgesį siekiant prisijaukinti kitą. Kas patyrė šį „bombardavimą meile“ kitą kart santykyje gavę sveiką ryšį gali jaustis nusivylę. Juk daug gardžiau pyragėlis, nei sveika avižinė košė.

Sveikas santykis - kaip sveikas maistas. Gerai jei žinai iš kokių ingredientų jis pagamintas. Dar geriau jei jį pasigaminai pats – t.y. dedi pastangas į santykio kūrimą. Jis subalansuotas, skanus, bet ne per daug saldus. Jis dažnai paprastas, nekomplikuotas, tau jį lengva virškinti. Kas kam sveika labai individualu, rinkitės santykį atitinkantį savo asmeninių poreikių dietą.

L.R.

Apie motyvaciją

„Na dar šaukštelį.. Šitą už mamytę. Šį už tėvelį. Šitas už sesę...“ Sakydavo mane maitindama močiutė. Ir tai suveikdavo. Juk nesunku, vieną šaukštą už kiekvieną...ir košė baigta. Ir kažkur giliai šita praktika įstrigo. Išorinė motyvacija. Kai tingisi, bet žinau, kad kažką reikia padaryti griebiuosi šitos „šaukštų technikos“.

Ji man ypač priverčia kai ateina laikas eiti į sporto salę. Šiandien ne išimtis neturėjau jokio noro eiti sportuoti. Bet pasakiau sau :„Už vyrą“ ir nuėjau iki sporto salės. Kūnas tingus, širdelė ramiai tiksi 60-70 dūžiais per minutę. Nenoriai lipu ant bėgtakio ir viduj save motyvuoju: „Tai už savo klientus“. Ir aš jau bėgu ristele. Jau pradėjus veiksmą sakyčiau ši išorinė motyvacija man tampa mažiau reikalinga. Pajaučiu, kad širdies ritmui peržengus 100 iki 160 k/min čia veikia vidinė motyvacija. Bėgu, man gera, jaučiu savo kūną, mėgaujuosiu pačiu procesu. Tačiau įdomus momentas nutinka kai širdies ritmas peržengia 160 k/min ir įžengia į vadinamą anaerobinę zoną. Malonumo maža. Tam, kad nesustoti ir tęsti reikia kažko daugiau nei vidinė ar išorinė motyvacija. Tada mane motyvuoja tikslas ar tikėjimas kažkokia idėja. Šiuo konkrečiu atveju tai dažnai būna nubėgto laiko ar kilometrų skaičius (man visada norisi jį suapvalinti ir pvz. nesustoti ties 3,6 km, bet tuomet kai jau bus lygiai 4km ir pan.). Arba noras sau įrodyti, kad aš valdau savo kūną, o ne kūnas mane.

Nesvarbu, kas žmogų motyvuoja, svarbiausia, kad jis imasi veiksmų, kurie atitinka jo vertybes. Labai gerai jei yra vidinė motyvacija, tačiau nėra ji kažkuo geresnė nei išorinė. Gera ta motyvacija – kuri veikia. Manau, kad tendencija kuria pasidalinau apie save ir sporto salę yra panaši ir kitose srityse. Kad kažką pradėti, t.y. kad žengti patį pirmą žingsnį į naują dalyką labai natūralu, kad reikia kažkieno kito paramos, išorinio postūmio. O kai jau darome, neretai pats veiksmas iš savęs teikia pasitenkinimą ir tai padeda tęsti (vidinė motyvacija). O kai susiduriame su iššūkiais, esame arti savo psichologinių ar kūno ribų, reikia labai aiškaus žinojimo kodėl tai darome (tikslo, tikėjimo kažkuo).

L.R.

Batai ir akmenukai

Kaukšt.. kaukšt.. Apie save praneša kairės kojos žingsniai. Sustoju pasitikrinti batą. Pakėlus pėdą matau tiesiog tobulai bato rėvoje įsitaisiusį akmenuką. Geriau įsižiūrėjus, pamačiau ir daugiau mažesnių, pade patogiai įsitaisiusių akmenukų.

Žmogaus psichika sąveikauja su aplinka. Taip kaip batas, mes remiamės savo psichikos „padu“ į išorinį pasaulį. Kur nėra asmenybės vientisumo ar kur traumos palikti randai yra erdvė aplinkos įtakai, kaip tiems akmenukams įsiskverbti. Pvz. savivertės žaizdos, gali būti užpildomos žinomumo ar finansiniais pasiekimais; giluminės baimės – vertybių sistema, pateisinančia baimės objektų vengimą. Dažnai tie „užpildai“ taip ilgai su mumis gyvena, kad mes neabejojame, jog tai yra „tikrojo aš“ dalis.

Asmenybei bręstant, sveikstant nuo traumų, asmenybės "padas" tampa vis labiau vientisas ir tie akmenukai ima nebetilpti. Tada ima vykti įdomūs dalykai. Kaukšt... Kaukšt... Seni įpročiai, įsitikinimai, kartais ir santykiai jau nebetinka. Tenka juos krapštyti lauk.

L.R.

Nuomonės, faktai ir melas

Kai apie faktus sakoma nuomonė,
Kai siekiamybė pateikiama kaip realybė,
Kai nuomonės pateikiamos kaip faktai,
Tada žodžiai tampa ginklai.

L.R.

Muzikos galia

Kartais reikia tik pakeisti garso takelį.

Kiekvienam rezonuoja skirtinga muzika. Natūraliai kai kyla noras pasiklausyti muzikos, ieškome dainos pagal tos dienos nuotaiką.
Manau labai verta šį natūralų įgūdį tobulinti sąmoningai. Nes muzika, kaip ir kiti menai, turi terapinį potencialą. Verta dėmesingai klausytis įvairios muzikos ir tyrinėti kaip skirtingi garsai veikia nervų sistemą. Jei sujungsime tai dar ir su improvizuotu judesiu/šokiu – valio, turim tikrų tikriausią namie prieinamą vaistą. Verta ne tik mokėti klausytis muzikos esamai nuotaikai išjausti, bet ir praktikuoti muzikos naudojimą emocinei būsenai koreguoti. Tam pasiekti reikia mokytis klausytis muzikos dėmesingai, visu kūnu įsijaučiant į garsus.

Mano top 5 muzikos vaistai:
- Pritrūkus motyvacijos, energijai ir ryžtui pastiprinti naudoju vitaminą „Eminem“, pvz.: „Not afraid“, „The way I am“
- Sunkios dienos integracijai Frank Sinatra „Thats life“, „My Way“
- Nuotaikai pakelti: Outkast „Hey ya!” Pharrell Williams „Happy“
- Nerimui/stresui malšinti – tibetietiškų dubenėlių ar gamtos garsai/bet koks meditacinės muzikos fonas
- Susijungimui su liūdesiu : Johnny Cash „Hurt“, Pink Floyed „Wish you were here“.

L.R.

Žmonės, kurie nenusižudė

Savižudybė, tai tema apie kurią kalbame tuomet, kai susiduriame su faktu, kai žmogaus nebelieka. Ten jau per vėlu... Ten jau nebėra apie ką kalbėti. Žmogus, kuris priima sprendimą nusižudyti, jis jį įvykdo. Šiame pasaulyje nevaikšto ėję nusižudyti, bet pakeliui sutikę maloniai jam besišypsantį žmogų ar gilų pokalbį iniciavusį žmogų ir tada persigalvoję ir nusprendę gyventi. Jei taip nutiko, matyt tas žmogus dar eidamas nebuvo apsisprendęs. Jei žmogaus nebėra, jis buvo apsisprendęs ir niekas jo pakeliui nebūtų galėjęs sustabdyti.

Bet aš noriu šiandien pakalbėti apie tuos, kurie nenusižudė. Kurie turėjo tą savęs naikinimo užtaisą savyje ir visgi apsisprendė nepaspausti mygtuko. Man atrodo, mes tuos žmones per dažnai pamirštam. Mes nesuprantam kokie jie yra didvyriai. Ir šiaip statistiškai labai tikėtina, kad tu skaitytojau esi tuo žmogumi. Ir gal tu jau pamiršai tą savęs versiją kuri nebenorėjo gyventi, nes tu jau nebeesi tas pats. Tai tavo praeities „aš“ istorija.

Aš kviečiu tave prisiminti tą didvyrišką darbą, kurį reikėjo nuveikti, kad tos savidestrukcinės bombos myktuko nepaspaustum. Tikėtina tai buvo darbas didesnis už tave ir tau tuo metu nebuvo kito pasirinkimo, tik atsiremti į aplinkinius ir atsiduoti jų gerumui. Ir tu jo ten sutikai, todėl esi čia.

Žmonės, kurie nenusižudė, drąstiškai keičia savo gyvenimus. Tie žmonės nusirengia visas kaukes ir begėdiškai gyvena taip kaip jie iš tikrųjų nori. Jie leidžia sau daugiau. Jie iš tikrųjų žino, jog gyvenimas yra pasirinkimas. Jei aš priėmiau sprendimą gyventi – aš gyvenu ir gyvenu AŠ iš tikro. Tie apsisprendę gyventi žmonės pamažu pastebi, kad ta savidestrukcinė bomba nebėra jų gyvenimo realybė, nors iki tol ji tiksėjo ir kankino ilgai.

Žmonės, kurie nenusižudo, jie gyvena dar giliau ir autentiškiau, nei tie kam ši savidestrukcinė bomba niekada netiksėjo.

Tie kurie išgyveno, jie verti kad apie juos daugiau kalbėtų, kad juos išgirstų. Jie tikrai turi ką papasakoti. Ir jie labai puikiai supranta, kad apsisprendę gyventi jie pasirinko sunkesnį kelią.

Būk juo.

L.R.

Tiesa

Aštri, tiršta, gryna,
Faktas, bet tavo vertinimu klaida.
Kraujo upe atplaukiu.
Atnešu tau dovanų išminties, atleisk ..ji ir vėl skausmu įvyniota.

Žinau, kad aš nelaukiama,
Tikiesi, kad tai jau paskutinė dovana.
Tu gyveni, kaip ir kiti, iliuzijų ežere,
Čia visada saulė leidžiasi vakare.

Ir aš, kraujo upe atplaukianti žinia,
Apie saulę besileidžiančią ryte,
Nelaukiama.
Netelpu tavajam ežere.

L.R.

Maskavimas – tai savanoriškas veiksmas, kai asmuo slepia savo tikrąją asmenybę, natūralų elgesį ir/ar jausmus. Šio proceso metu socialinėse situacijose žmogus reprezentuoja tą elgesį, kuris jo suvokimu labiau atitinka socialines normas, kitų lūkesčius, padeda išvengti neigiamų išorinių pasekmių. Tai įveikos forma, kuri gali būti efektyvi socialiai prisitaikant, bet sekina psichologiškai ir gali sukelti ir/ar sustiprinti emocinius sunkumus. Asmuo užsidėdamas „kaukę“ eikvoja daug daugiau psichinių resursų, nei rodydamas savo natūralią būseną.

Savo klinikinėje praktikoje, matau kaip žmonės patiria daugiau sunkumų dėl maskavimo, nei nuo originalių juos varginančių sunkumų. Pvz. asmuo sergantis depresija, vietoje savo energijos naudojimui gydymui ir savirūpai, ją išeikvoja apsimesdamas džiaugsmingu darbe ar šeimoje. Ar asmuo su ADHD (dėmesio ir aktyvumo sutrikimu) slepia šį savo sunkumą nuo darbdavio ir visais įmanomais būdais vaidina „normalų“ (taip kaip jis tai supranta), maskuodamas savo išsiblaškymą, vietoje to, kad ieškotų darbo pozicijos, kur jo ypatumas netrukdytų, o gal net būtų naudingas. Kartais žmonės patampa tokie geri aktoriai, kad net patys pamiršta kas jie patys. Dažniausiai klientai nenori nusiimti kaukių ir aš juos suprantu. Labai norėčiau jiems garantuoti, kad pasaulis juos priims tokius kokie jie yra. Pasaulis pilnas emociškai nebrandžių žmonių ir gali būti visko. Atsiverti, būti be kaukės, žmogui gali jaustis tarsi būti nuogu viešai, ypač jei maskavimas jau tapo įpročiu. Kuo daugiau žmonių nusiims kaukes, kalbės apie tai kaip jie jaučiasi, rodys savo natūralias asmenybes tuo greičiau keisis visuomenė. Nes problema yra ne su asmenimis, kurie yra „kitokie“, problema yra su visuomene ir tolerancijos trūkumu.

Žmogus – kiekvienas unikalus, netobulas ir tais savo skirtumais kuria vertę visuomenei. Žmogus ne baldas, kad jo privalumas būtų „būti patogiu“. Kas iš gyvenimo nugyvento su kauke? Ką aukojame kai maskuojame tikrąjį aš? Didžiausia kaina tai, kad asmenys, kurie daug maskuoja – mažiau pažysta ir geba priimti savo unikalų aš ir kuria neautentiškus santykius, ko pasekoje anksčiau ar vėliau gyvenime susiduria su emociniais sunkumais.

Tau būdingas maskavimas, jei:
- Bendravimo metu jauti vidinę įtampą
- Po bendravimo jauti nuovargį
- Vienišumo jausmas
- Bendraudamas jauti tam tikrą atstumą, atrodo, kad kitas iš tikrųjų tavęs nepažysta
- Būdinga iš anksto mintyse repetuoti ką sakysi/darysi socialinėse situacijose
- Po bendravimo būdinga pergalvoti „vaidinimą“: ką gerai ar blogai pasakei/padarei
- Elgsena/bendravimo stilius keičiasi priklausomai su kuo bendrauji
- Savo lyties asmenų aktyvus stebėjimas ir vertinimas, sąmoningai arba ne kopijuoji kitų elgesį
- Kartais po bendravimo, ypač grupėse, reikia ilgo poilsio;
L.R.
nuotrauka iš interneto

Organizacinės psichologijos pavojai

Kadangi konsultuoju Vilniuje, didelė mano klientų dalis dirba moderniose, didelėse, dažnai tarptautinėsė įmonėse. Pastebėjau kai kurias tendencijas tų klientų santykyje su darbu ir kol kas nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet faktas, kad šiuolaikinio žmogaus santykis su darboviete keičiasi. Čia pasidalinsiu man kilusiomis įžvalgomis ir dilemomis, kurias tenka spręsti darbe.

Visų pirma kontekstui nupiešti, turiu paminėti vieną svarbų faktą. Yra daug psichologijos sričių. Aš specializuojuosi medicinos psichologijoje, bet be jos yra vaikų, teisės, organizacinė/verslo psichologija ir kitos. Organizacinė ir verslo psichologija – tai sritis, kuri turi daugiausia mokslinių tyrimų. Ko pasekoje, apie šią sritį turime daugiau duomenų ir drįsiu teigti, kad ji šiandien yra labiausiai išvystyta. Ypatingai tai, kas susiję su marketingu ir pardavimais. Kodėl? Tiesiog, tam yra skiriama daugiau finansų ir dėmesio. Kas duos daugiau pelno: ar išsiaiškinti kokia yra autizmą turinčių vaikų sąsaja su mityba ar tyrimas apie produktų išdėstymą lentynose sąsajas su pardavimais? Taigi... yra kaip yra, tenka pripažinti, kad aš kaip medicinos psichologas žinau mažiau apie savo klientų psichologiją, nei organizacija žino apie savo darbuotojus ir klientus. Tad šiandien darbo rinkoje matome labai protingas organizacijas. Atrodytų kas čia bloga? Juk daugiau žinoti yra geriau nei būti neišprususiam. Matau tame daug pliusų, bet šalia mane glumina šis galios nelygiavertiškumas. Žinios – tai didžiulė galia ir atsakomybė. Ir dabartinėse salygose darbdavys turi daug daugiau žinių, nei darbuotojas. Šiuolaikinės darbovietės naudoja labai daug psichologijos. Pradedant darbuotojų atrankomis, komandų formavimu, palaikymu, darbuotojų lojalumo stiprinimu, vertinimo procesuose ir t.t. Su darbuotojais yra naudojamos stiprios psichologinės metodikos dažnai jiems patiems to nežinant.
Dažnai konsultacijoje kai kalbu su klientu ir jis man pasakoja apie savo darbą aš įsivaizduoju organizaciją kaip už jo stovintį didelį monstrą. Ir suprantu kokie maži mes su klientu esame prieš tą didelį, protingą, labai daug galios turintį padarą. Šis monstras nori, kad mano klientas jam dirbtų daug ir noriai. Siekia, kad jis jaustųsi, jog darbas yra svarbiausia gyvenime. Jis mokina mano klientą kad jo kolegos tai jo šeima, kad darbe reikia atvirauti, komandiškai kartu su visais ir už darbo ribų bendrauti. Tų klientų asmeninio ir darbinio gyvenimo ribos išblunka. Tai puiki terpė perdegimui, darboholizmui ir trukdo individualios tapatybės formavimuisi. Be abejonės matau ir apie žmogaus psichologiją išmanančio darbdavio pliusų, tad nenoriu nupiešti visko juodai.

Bet šiandien mintys tokios. Matau tuos monstrus ir man neramu. Matau, kaip dažnai deja mano klientai vietoje netobulo autentiško aš, renkasi tobulą darbuotojo vaidmenį.
L.R.
nuotrauka iš interneto

Puikus kanalas, kuriame yra kalbinami asmenys su įvairiais psichologiniais ypatumais ir sutrikimais. Kas geba klausytis anglų kalba, labai rekomenduoju pasiklausyti šių interviu. Kiek gamtoje esame įvairovės, bet tuo pačiu visi esame vienodi savo netobulu žmogiškumu.

Special Books by Special Kids - YouTube Interviews that are intended to create a more inclusive world.SBSK started when I was a teacher for students with disabilities. Originally intended to be a b...

Jei gyvenimas tai kova tarp tavęs ir pasaulio, kieno pusę palaikai?
-mintis iš Franz Kafka “Metamarfozė”

Slėpynės

Slepiuosi nuo savęs ekrane.
Dar viena paskutinė serialo serija.
O po jos aš jau eisiu.
…eisiu pabėgiosiu, medituosiu,
išgersiu 2 litrus vandens
ir dar praeiviui nusišypsosiu.
Taip. Žinoma. Tuoj.
Jau beveik einu

Bet pala,
dar nepasibaigė serija
Ši, tikrai jau paskutinė, serija.
Dar manęs nėra,
aš užimta

L.R.

Tarp dviejų pasaulių, savojo ieškant

Kai studijavau psichologijos bakalaurą (pradėjau 2007m.), tuo pačiu metu aktyviai užsiiminėjau joga. Dėl to jaučiausi veidmainė. Slapta svajojau apie tų dviejų sričių integravimą. Tada nieko panašaus Lietuvoje dar nebuvo. Aš savo patyrimu žinojau, kad mano sveikatai padeda abu dalykai (joga davė net greitesnių rezultatų). Tačiau paskaitose nieko apie rytų filosofiją negirdėjau. Artimiausi sąlyčio taškai tarp jogos ir psichologijos, 17 metų atgal Lietuvoje buvo autogeninė treniruotė ir biogrįžtamasis ryšys. Tuo metu mažai buvo kalbama apie kūno praktikų ir meditacijos naudą psichologijai. Grupiokai ir dėstytojai jei prakalbdavau apie jogą į mane žiūrėjo kreivai: „nes mokslu nepagrįsta“. Tad labai ir nekalbėjau. Tylėjau. Bet praktikavau toliau.

Praėjo 10 metų....Įsivaizduokite mano nustebimą kai 2018 m. sužinojau apie universitetines Mindfulness (Dėmesingo įsisąmoninimo) podiplomines studijas Lietuvoje. Negalėjau patikėti. Ir pasirodo jos jau vyko kelerius metus. Užsiregistravau tą pačią dieną, kai apie tai išgirdau. Kiekviena paskaita tais metais man buvo kupina aha momentų. Dauguma dalykų ką mokė aš jau žinojau ir praktikavau. Bet, dievaži, kaip gera buvo girdėti apie tai kalbant mokslo srities žmones. Aš studijose gavau mokslinius terminus, neuropsichologinį pagrindimą ir nuoseklų paaiškinimą apie tai, kas buvo mano patyriminis žinojimas. Žinojau kas tai, bet nežinojau kaip tai vadinasi. Jaučiausi validizuota. Man tarsi buvo suteikta teisė ir duotas žodynas kalbėti apie tai, ką jau mokėjau, bet iki tol, net ir pati laikiau „parapsichologija“. Iki šių studijų jaučiausi nelegalė dviejuose pasauliuose. Tarp psichologų aš buvau jogė. Tarp jogų - psichologė. Aš nesijaučiau sava nei ten, nei ten. Abiejuose pasauliuose mačiau trūkumus. Mano asmeninė pasaulėžiūra, besiformavusi per realų patyrimą, man indikavo, kad tiesa visada yra kažkur per vidurį. Bet aplink tuo metu nebuvo bendraminčių. Kažkur 22-erių metų manau dėl tų trūkumų ėmiau nebetikėti nei viena, nei kita. Supratau, kad mano pasaulis yra kažkas jų tarpe. Bet ten buvo vieniša. Tada sekė mano 7 kelionių metai. Liekant prie pasaulių metaforos, pavadinkime tai „Laikas, kai tyrinėjau kitus pasaulius“. Bet čia jau atskira istorija. Tai buvo nuostabus gyvenimo laikotarpis, bet dabar galiu pripažinti, tuo metu nebuvau autentiškoje savastyje.

Mindfulness studijos – man tarsi sujungė tuos du pasaulius. Jaučiausi, kad gavau legalų „pasą“ eiti savo keliu. Ir ten sutikau daugiau tokių kaip aš. Pasirodo tuo keliu einu ne viena ir tikrai ne pirma. 2018 metais studijose aš atsistojau ne šiaip ant tako, bet ant greitkelio. Praminto ir išasfaltuoto Jon Kabat-Zinn. Jis iš rytų į vakarus atvežęs meditaciją, sukūrė Mindfulness terminą ir taip prasidėjo pirmi šio metodo moksliniai tyrimai. Tai ką jis darė buvo tuo metu buvo labai kontroversiška. Pradžia dar 1979 metais, bet tik dabar jau galime sakyti, kad Mindfulness patapo žinomu ir mokslu pilnai pripažintu terminu. Galiu tik įsivaizduoti, koks keistuolis, jis buvo savo kolegų tarpe.

Jei reiktų kažką keisti savo praeityje, tai padrąsinčiau tą jauną bakalauro studentę būti drąsesne ir daugiau kalbėti apie tai, kuo ji tiki ir kuo gyvena. Gal tuomet jai nebūtų reikėję laukti to savojo pasaulio taip ilgai. Būtų greičiau atsisijoję žmonės, mokslai, veiklos, kurios buvo ne jos. Tačiau iš tikrųjų tai nekeisčiau nieko. Normalu, jog kol esame jauni, poreikis pritapti yra daug svarbesnis, nei poreikis būti savimi. Tad vargu ar šį procesą galima (gal ir neverta) pagreitinti. Tam, kad pagaliau noras pritapti taptų mažiau svarbus, visų pirma reikia šį poreikį patenkinti. Reikia būti emociškai brandiems, kad leistume sau gyventi autentiškai. Žvelgiant į praeitį, lengva pastebėti savo brandumo spragas. Savęs matymas dabartyje, tai mūsų kelio „akloji zona“. Galime nebent iš savo emocinės būsenos spręsti ar esame priartėję prie savo savasties ar ne. Kuo labiau esame savimi, tuo daugiau vidinio komforto.

Apie ką šis mano pasidalinimas. Apie gyvenimą ir jo vingius. Apie tai, kad viskas gerai būti kitokiu. Tas kas čia ir dabar „kitoks“, kitoje vietoje, kitą dieną jau gali būti „savas“. Neatsižadėk savo kitoniškumo. Pažink ir pripažink save. Dalinkis savo mintimis drąsiai ir ieškok bendraminčių (nes taip tiesiog lengviau). Tas kitoniškumas, kurio taip bodiesi ir yra tavo raktas į savastį. Kuo gyvename autentiškiau (iš savasties, o ne įveikos rėžimų), tuo gyvenime daugiau pilnatvės. Kaip lotoso žiedas, lapelis po lapelio – atskleisk save vis labiau.

L.R.