Ponios Vidonijos pasakų skrynelė

Šiurpnakčiautoja. Įvaizdžio kaita 😉

Pasivaikščiojimas su šiurpuliukais jau greit. Nuoroda komentare😉

„ Vėjuotų pasakų sūkuryje“.

Upė šniokščia, upė teka...
Ne šventieji puodus lipdo,
ne šventieji pasakas seka. ;)
Kad tik vėjas nesupyktų...

Lyg maldelę kartojau sau mintyse pasaką apie skruzdėlytę, nes tikrai suklysiu, galvojau. Ačiū dievui, šiandien pasakų klausėsi protingi ketvirtokai, ne kokie vėjo pamušalai. Jie padėjo pasakorei skruzdėlytės vardu į vėją kreiptis... Maždaug taip: „Ei, VĖJAU, ateik į pagalbą, - skruzdėlytė kalba -, virš mano lizdelio užaugo žolės stiebelis, prašiau ožkelę, kad jį nugraužtų, neina ožka užsispyrus. Į vilką kreipiausi, kad suėstų ožką, būtų vyras. Neina. Jis avių mėsos užsimanė... Šunys, kurie avis gano, nepuola vilko, nenaudėlio pilko. Piemeniui sakiau, bėda, pagrasink šunims lazda. Piemuo irgi geras, neina, dainuoja , brazdindamas gitarą. Prašiau pelę, sakiau, tu man reikalinga, nugraužk gitaros stygą, juk tu dantinga. Neina, graužia grūdelį urvelyje. Katės prašiau, kad pagautų pelę. Neina, vartosi pataluos katė, tingi, išpūsk jos patalų pūkus, VĖJAU galingas.“
Be vėjo gi niekaip reikalai nejuda...

Kiek mieste gyvena vaiduokliukų,
tamsoje triukšmaujančių bildukų?
Klausimas keblus... Kas atsakys?
Žino tik juoda naktis...

Mato ji, kaip išlenda iš spintos,
iš po lovos, iš po knygų stirtos,
sukrautos palėpėje senam name,
girdi, kaip vaitoja kamine

tie keisti gyventojai. Išties,
tik po priedanga nakties
jiems drąsu. Aš ginkluojuos žibintu,
pasivaikščiosiu... O tu?

Pasivaikščiojimas su šiurpuliukais jau greit. Nuoroda komentare😉

Flirtas su rudeniu. Kada, jei ne dabar?

Spalis

Jį pažinau iškart, pamačius parke,
iš tolo švietė margaspalvis švarkas,
ryški kepurė, šalikas. Jau pirštinėtas.
Jis artinosi pamažu, iš lėto.
Pasisukau, ranka pamojau. Ir netrukus...
jisai prisėdo ant suoliuko.
Kalbėjomės. Aš pamenu, kaip klausinėjau
apie drabužį: “Kas siuvėjas?
Taip dailiai švarkas guli, taip Jums tinka...“
„Dangus spalvas ir modelį parinko, -
plačiai nusišypsojo, - Jums patinka?“
Paskui, kažką neaiškiai sušnabždėjęs,
pradingo. Glostė veidą vėjas.

Spalvingų lapų puokštė liko man ant kelių.
Kvepėjo rudeniu. Kuždėjau: „Dėkui, Spali...“

Ryte atslinko šėmas jautis,
lyg svetys nekviestas...
Turbūt norėjo pajuokauti:
lyžt liežuviu - pradingo miestas...

P.S. rytas ir diena, erdvė ta pati

Bulviakasis pagal ponią Vidoniją: aš kasiau, ir tu kasei, ir šešėlis kasė 🤣

Mūsų kaime saulė leidžiasi už miško. Atsisveikindama vakare nutiesia per pievą auksinį taką, kad mėnulis matytų, kaip ateiti į žemę. Paskui jau nakties šviesulys tiesia sidabro taką. Juo vaikšto pasakos. Naktimis, aišku, ten šoka fėjos...Mano kaimynas, mažasis Vincukas, žadėjo šilko juosta pagauti fėją. O aš pagavau pasakaitę;)


Keista svajoklė fėja
žvaigždes palaukėj sėjo.
Išdygo, sužydėjo...

Gaivios rasos išgėrus,
ji ilgą smilgą stvėrė,
žvaigždes po vieną vėrė –

pasipuošė karoliais...
Gražuolė, ak, gražuolė!
Mėnulis, saulės brolis

į balių ją lydėjo.
Karštai įsimylėjęs,
ją vesti pažadėjo.

Laimingi juodu šoko,
lakštingalos jiems suokė...
Bet ... suūkė apuokas,

staiga pakilo vėjas,
karoliai išbyrėjo –
rasos lašais žvilgėjo...

Žvangutis tik sužvango
ir šviesuliai į dangų
nuskriejo. Dieve brangus,

raudojo, šaukė fėja!
Mėnulis negirdėjo,
su žvaigždėmis spindėjo...

P.S. pirmoje nuotraukoje - saulėlydis kaime, antroje - nuostabi australų iliustratorės Idos Rentoul Outhwaite fėja 🥰

Smaragdiniai upės vandenys, kabančios uolos, šniokščiantys kriokliai pasakoja legendą. Apie čia gyvenusias baltąsias moteris ir auksaragį kalnų ožį Zlatorogą, saugojusį lobį kalnuose, apie gėles, suteikiančias didžiulę gyvybinę galią... Slovėnija. Vintgaro tarpeklis.

Ieškau pasakų Liublianoje. Gal pavyks pasikinkyti drakoną, susidraugauti su vilku? Žiūrėk, ir parsiveziau kokią slovėnišką pasaką į Vilnių 😉

Iš vasariškų fantazijų...

Vasaros diena nurimus
tyliai prie vartelių rymo...
Laukia vakaro: „ Ateik, greičiau.
Aš, žinok, nusilakščiau...
Tiek girdėjau, tiek mačiau.
Dirbau, dirbau, daug išmokau,
tiktai dar su tavimi nešokau...

Paklausyk, kaip mudviem garsiai
pievos muzikantai griežia valsą.“

Vakar ėjau Pilies gatve ir atsidžiaugti negalėjau. Kiek pasakų atkeliavo į Vilnių iš įvairių Lietuvos kampelių kartu su mėgėjiškų teatrų dalyviais. Visi galejo matyti, girdėti, netgi tapti stebuklingų istorijų dalimi. 🥰

Laiptais į dangų link svajonių pilies
lipa ir lipa ryžtinga gėlė

Daug metų vaikštau po mūsų miestą vakarais, pasišviesdama žibintu, pasakodama baisias istorijas, legendas, ieškodama paslapčių... Ne kartą manęs klausė, ar nebaisu sutemose vaikščioti? Nebaisu, sakydavau. Bet apie baimes kažkada net ekskursiją buvau užmaniusi parengti. Tik paskui nesiryžau. Na, žinot, ko bijo vaikai, o dažnai ir suaugusieji? Varlės, pelės, vilko, baubo, raganos, netgi savo tėvų, tamsos, nakties, mirties...
Čia susieiliavusi "baimė" tiesiog nežinia ko. Iš mano seno žibinto pasakojimų:


Kai vakare eini gatve
girdėti savo žingsnių aidą
nėra didžiausias malonumas.
Toks nejaukumas...
O jeigu stebi kas tave?
Taip pagalvoji - baimė, tarsi šuo palaidas,
jau seka... Ar tas kažkas išlįs iš krūmų?
Tu atsigręžk – išnyks, tarytum dūmas.

Matysi, kad žibinto šviesoje tik plaka
sparnais nerimastingai, lyg širdis tava, plaštakė.
O tu sustok.
Kvėpuok...

Pasitarimas. Kokią pasaką seksim? 😄

Agurkai, burokėliai, krapai, kiaušiniai... Ko dar reikia šaltibarščiams? Aš sakau, kad reikia pasakų😉

Ponia Vidonija ir Stebuklas- Stebuklas-Stebuklas😀