L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus

Neseniai restauruotą M. Rakauskaitės rankinę šiuo metu galite pamatyti Vilniuje. Taip pat susipažinti su jos restauravimo eiga!

Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija Židinys
Vilniaus dailės akademija

Marijonos gimtadienio proga dalinamės antra jai skirta virtualia paroda.

Joje galite pamatyti solistės sukurtus operos vaidmenis, jų kostiumus, aksesuarus, kosmetikos reikmenis. Šalia kiekvieno daikto matote nuotraukas, kuriose jis įamžintas su savininke.

https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/slides/805209/184295

Ilgų juodų kasų perukas pouošęs Marijoną Rachilės vaidmenyje Žako Fromentalio Halevy operoje „Žydė“. Operos premjera įvyko 1927 03 06 Valstybės teatro operoje Kaune.

Ypatingo dėmesio muziejuje susilaukdavęs eksponatas - dirbtinės Marijonos blakstienos. Išlikusi ne viena jų pora. Juodos, šviesios, skirtingų mėlynų atspalvių, įvairaus ilgio. Jos matomos Veneros, Toskos, Leonoros vaidmenų ir kitose sceninėse nuotraukose. Leonoros vaidmuo buvo atliktas Džiuzepės Verdžio operoje „Trubadūras“, jos premjera įvyko 1929 m. lapkričio 14 d. Valstybės teatro operoje Kaune.

Su skirtingais Veneros kostiumais užfiksuoti ažūriniai plonytės odos sandalai. Dažyti aukso spalva ir puošti įvairių spalvų dydžių ir formų stiklo akutėmis ir žvyneliais, kurių liko tik keletas. Aplink čiurną sandalai surišami siauromis metalizuoto siūlo juostelėmis.

Labai įdomus aksesuaras yra teatriniai žiedai. Tai masyvios spalvotų stiklo akučių ar perlų imitacijos karoliukų kompozicijos pritvirtintos prie guminių juostelių. Šiuos žiedus matome ant Marijonos rankų Veneros vaidmens nuotraukose.

Marijonos sukurtas Veneros vaidmuo Ričardo Vagnerio operoje „Tann Hauser“ išsiskiria gausiu aksesuarų kiekiu, kurių ne vienas yra išlikęs. Ryškiausias tarp jų masyvus perlų karolių imitacijos vėrinys ant juostelės iš trijų eilučių skaidraus stiklo akučių. Šios operos premjera įvyko 1930 m. spalio 26 d. Valstybės teatro operoje Kaune.

Dar vienos pirštinaitės. Šviesios plonytės odos, užsisegančios metalinėmis spaudėmis. Marijona turėjo keletą porų tokių pirštinaičių, kelios jų daug ilgesnės siekiančios net iki alkūnių. Nuotraukoje ji Madlenos vaidmenyje Umberto Džordano operoje „Andre Šanje“, kurios premjera įvyko 1930 09 21 Valstybės teatro operoje Kaune.

Dar vienas restauruotas eksponatas - šilkinis chalatas siuvinėtas spalvotais siūlais.

Projektas ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija".
Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba.
Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras.

Restauravo tekstilės restauratorė - ekspertė Dalia Valujevičienė.

📷 Vilma Šileikienė

Plono balto audinio pirštinaitės su juodais siūlais siuvinėtomis juostomis plaštakų viršuje ir juodo aksomo juostelėmis dekoruotais riešais. Tai paskutinė išlikusi Lizos kostiumo detalė iš Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“.

Skaidraus plono audinio vėduoklė dekoruota pastelinių spalvų gėlėmis ir figūromis. Apsiūta šviesiais nėriniais ir įrėminta perlamutriniuose laikikliuose, sutvirtintuose geltono atspalvio metalu. Gali būti, kad būtent ją Marijona laiko rankose Lizos vaidmens nuotraukose.

Dar vienas Lizos vaidmens nuotraukose matomas aksesuaras - riešo papuošalas iš plačios juodo aksomo juostos su skaidraus plastiko žvyneliais ir karoliukais siuvinėtu dekoru.

„Nors kartais sakoma, kad už kiekvieno didžio vyro stovi moteris, ši Kauno pora buvo kitokia, pastebėjo muziejininkė Rasa Ruibienė. Anot jos, L. Truikys ir M. Rakauskaitė buvo lygiaverčiai partneriai, gyvenimas po gyvenimo žengiantys kartu, lyg dvi skirtingos upės susiliejantys į vienį dėl bendro tikslo – meno.“

Karolina Aleknavičė

Virš karčios sovietinės realybės pakilusi mistiška Rakauskaitės ir Truikio meilė „Truikys pažvelgė į Marijonos dideles pilkas akis. Kaip jis sakydavo, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tai buvo atpa...

Lizos vaidmens nuotraukose įamžinta daugiausiai išlikusių sceninių Marijonos daiktų. Bateliai, riešo papuošalas, pirštinės, vėduoklė ir pakabukas su auskarais. Pakabukas iš nedidelio juodo akmens trikampio skaidraus stiklo akučių apvade su juoda lašo formos detale kabančia apačioje. Prie jo pritaikyti kabantys auskarai iš juodų pusmėnulio formos detalių, taip pat puošti akutėmis. Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjera įvyko 1927 05 22 Valstybės teatro operoje Kaune.

Elegantiškas stačiakampių mėlyno stiklo akučių vėrinys puošęs Marijoną ne tik Toskos, bet ir Kurtizanės vaidmenyje Žako Ofenbacho operoje „Hofmano pasakos“. Šios operos premjeros įvyko 1925 m. lapkričio 12 d. ir 1935 m. spalio 19 d. Valstybės teatro operoje Kaune. Solistė dainavo abiejose premjerose.

Dar vienas pasakojimas apie šį pavasarį atrastas L. Truikio drobes ir jų restauravimą lydėjusią ramybę. 🌄

Šventadienio mintys. Dingusius Truikio paveikslus, rastus bažnyčios palėpėje, atpažinusi benediktinių vienuolė: tai buvo kaip dovana Nuo Kauno iki Žemaitijos – Kauno sakraliniai paveldo objektai. Tarp jų – ir apie dingusius ir šiais ... 2023.12.10 07:30

Šiandien norime pasidžiaugti dar vienu restauruotu eksponatu - XIX a. II pusės rištiniu kilimu. Turkija.
Medžiaga: vilna, 153 x 101 cm.

Projektas ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija".

Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba

Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

Šeštadienio proga dalinamės atnaujintu, restauruotu Marijonos Rakauskaitės sceniniu kostiumu. Solistė debiutavo Dž. Bizet operos „Karmen“ pagrindiniame vaidmenyje. 1923 m. į tarpukario Lietuvos operos sceną ji išėjo basa, raudonai lakuotais rankų ir kojų nagais, bei iš Ispanijos atsisiųsta ryškiaspalve suknele. Jau kitą dieną apie tai rašė laikraščiuose, o ji juokaudama vis prisimindavo: „Na matote, kaip lakuoti nagai gali apspręsti tavo dainavimą!“

Technika: siuvinys, aplikacija.
Medžiagos: šilkas, metalizuotos gijos, tiulis, kitos medžiagos.

Projektas ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija".

Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba
Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

Dar vienas projekto ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija" metu restauruotas eksponatas - XX a. siuvinėjimu dekoruota suknelė. Šilkas, medvilnė, metalas.

Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba

Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

Šiandien norime pristatyti XX a. Dž. Verdžio (Giuseppe Verdi) operos „Aida“ sceninį kostiumą, kurį sudaro palaidinė ir sijonas.
Prie šio eksponato nurodyta jo sudėtis: siuvinys, dekoruotas aplikacija. Šilkas, metalas, popierius, ašutai, plastikas, kitos medžiagos.
Nors operos solistė Marijona Rakauskaitė fotografijose užfiksuota Aidos vaidmenį atliekanti su kitu kostiumu, tačiau manoma, kad būtent šį kostiumą kūrė pats Liudas Truikys, nes tarp jo eskizų yra labai panašus sukurto drabužio modelis.

Projektą ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija" finansuoja - Lietuvos kultūros taryba

Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

Tęsiame pažintį su projekto ,,L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijoje esančių kultūros vertybių tyrimai ir restauracija" rezultatais.

Fotografijose: XX a. aplikacija dekoruotas siuvinys. Šilkas, medvilnė, metalas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

Šiais metais Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą restauruoti dalį Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės eksponatų. Džiaugiamės galėdami pasidalinti projekto rezultatais!

Kaip teigia Laura Bohne Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės kilimų kolekcija yra unikali. Dalis kolekcijos priklausė Henrikui Tiškevičiui, keletą ypač retų persiškų kilimų iš JAV į Lietuvą atsigabeno Marijona Rakauskaitė. L. Truikys dažnai sakydavo, kad rytietiški kilimai, jų raštai, simboliai ir spalviniai deriniai buvo jo kūrybinis įkvėpimas ir tai atsispindi jo geriausiose sceninėse dekoracijose.

Fotografijoje kilimas, apie 1900 m. Persija. Vilna, medvilnė. Rištinis. 188 x 120 cm.

Restauravimo darbus atlieka Prano Gudyno restauravimo centras

📷 Vilma Šileikienė

„Garsioji tarpukario Lietuvos operos solistė Marijona Rakauskaitė „Metropolio“ viešbutyje Kaune pozuoja prie gėlėmis dekoruotos vazos. Tokia pati vaza atvaizduota ir dailininko Jono Janulio paveikslo fone, kuriame jis įamžinęs vieną iškiliausių Lietuvos poetų Joną Mačiulį-Maironį (šias vazas vis dar galima išvysti Maironio lietuvių literatūros muziejuje). Nuo šiol vieną jų, turinčią 1917-ųjų metų pagaminimo spaudą, galima apžiūrėti ir Amsterdamo mokyklos muziejuje.“

Kauno Laisvės alėjoje įsikūrusiame antikvariate atrasta vaza užminė mįslę: matoma ir Maironio, ir Rakauskaitės portretuose Kaune šių metų pradžioje duris atvėręs Amsterdamo mokyklos muziejus nenustoja stebinti atradimais. Vienas jų – primena gerą detektyvą, tik, vis dar neturintis pabaigos. Muziejaus įkūrėjai tikisi, kad perskaičiusieji šią istoriją galbūt gali turėti vertingos informacijos. Tad, dė...

Dar vienas papuošalas Marijonos segėtas operos „Toska“ metu. Šviesaus metalo, ažūrinio augalinio motyvo, kaspino formos segė su nedidelėmis skaidraus stiklo akutėmis. Didesnė akutė buvusi papuošalo viduryje neišliko.

Šiandien 119 Liudo Truikio, kol kas vienintelio tokio scenografo, gimimo diena...
Viena gražiausių dovanų – rasti Truikio darbai skirti šv. Mikalojaus benediktinių bažnytėlei. Taip gražiai juos sesutės pristatė šį sekmadienį, restauratorę įvardino kaip didį siurprizą ir dovaną. Lauke šėlo audra su sniegu, lietumi ir visomis gamtos reiškinijomis. O mes, bažnytėlėje susirinkusieji, klausėme restauratorės Teresės Blažiūnienės tokių įdomių pasakojimų, gėrėme mėtų arbatą ir vaišinomės keksiukais su razinomis. O jau ta nenusakoma kanklių muzika.
Drobė išties stambi gruoblėta, gal, kaip spėliojo restauratorė, kartu su Truikiu dirbusi prie jo nuostabiųjų operų scenovaizdžių, tikrai pačios Liudo motulės austa? Galite patikėti, ties apaštalų veidais ir nimbais – aukso lakšteliais dengta drobė. Truikio ranka šiek tiek užtapytas auksas skverbėsi per drobę tarsi seni tylūs prisiminimai apie paties Truikio vaikystę, apie į rekrūtus paimtą jo tėtį, po 25 metų grįžusį į savo gimtąją Žemaitiją, tiesiai į Notėnų bažnyčią, kurioje prieš rekrūtus padėjo klebonui puošti šiuos Dievo namus, gražino ten esančius šventuosius. Rado kitą, ne jo jaunystės laikų kleboną, bet ir tas suvargusį žmogų priėmė, priglaudė ir patikėjo toliau gražinti bažnyčią. Patikėjo ne tik altorių, bet ir našlaite likusią mergelę, kurią pasiūlė dievdirbiui vesti. Susirūpino Truikys, jam buvo apie 45 metus ir ruošėsi jis visas atsiduoti Dievui. Bet klebonėlis pasiūlė būti mielaširdingu ir apsaugoti 23 metais jaunesnę mergelę nuo vienatvės vargų. „Klebonėli, vardan Dievo, ką tamista galvoji? Kur žmoną dėsiu? Iš ko maitinsiu?“ Klebonas nuramino, kad mergaitė paveldėjo 100 ha ūkį, tereikia doro šeimininko...
Ir susikūrė graži, Dievą garbinanti šeima, vakarais giedanti senąsias žemaičių arba religines giesmes. Gimė vaikeliai penki, tas penktas tai karališku Liudviko vardu pavadintas berniukėlis, numatytas į kunigėlius už visas Viešpaties suteiktas gėrybes.
Pamėgo Liudukas su tėvu traukti bažnyčion ypač prieš šv. Velykas. Mat tada tėtis perauksuodavo visą altorių: auksinis lakštelis prie auksinio lakštelio ir atrodydavo mažajam, kad tėtis ranka nubraukia šešėlį ir suspinduliuoja altorius atgijusiu auksu. (Gal ir Liudas Truikys prieš tapydamas apaštalus taip lakštelis prie lakštelio klijavo drobės viršų auksu?)
Scenografas yra pasakojęs, kaip užsižiūrėjęs į auksuojamą altorių, kaip jau auksavimas ėjo į pabaigą, taip gražu buvo, kad net kvapą užgniaužė. Ir staiga – altorius atsiduso giliai giliai ir Liudas PAMATO kaip SUSKAMBA nuostabios altoriaus formos.. Po kelių sekundžių jis supranta, kad tas atodūsis – tai buvo iš vargonų išleidžiamas oras, o ta nuostabi giesmė – tai susirinkusio choro repeticija prieš didžiąsias šventes... „Tada mano mažučio vaiko pasąmonė pirmą kartą pajuto, kas yra Menų Sintezė, kurią vėliau su savo gyvenimo draugu Mariona Rakauskaite bandysime prikelti iš užmaršties...“
Su gimtadieniu brangus maestro, su gimtadieniu.

RJR

Mėgstamiausias Marijonos vaidmuo buvo Dž. Pučini operoje „Toska“. Jos premjera įvyko 1932 m. gruodžio 8 d. Valstybės teatro operoje Kaune. Nedidelė ažūrinė šviesaus metalo siūlo ir skaidraus stiklo akučių apyrankė, kuri puošė jos riešą šios ir dar keleto kitų operų metu, dabar jau visai suirusi.

Lakuotais kojų nagais Marijona pasipuošdavo ne tik scenoje, bet ir kasdieną. Net ir pokario metais Lietuvoje tai buvo didelė retenybė. Vyresnio amžiaus damos prisimena, kaip būdamos mažos mergaitės bėgdavo į Laisvės alėją pasižiūrėti „tų lakuotų nagučių“. Nuotraukoje išslikusios nagų lako dėžutės su milteliais.