Literatūra ir menas

10-ajame „Literatūros ir meno“ numeryje pasirodęs Sandros Bernotaitės komentaras „𝗞𝘂𝗹𝘁𝘂̄𝗿𝗼𝘀 𝗸𝘂̄𝗻𝗼 𝗱𝗲𝘁𝗼𝗸𝘀𝗮𝘀“ sulaukė ne tik daug jūsų reakcijų, bet ir atsakymo „𝗦𝗲𝗸𝘀𝗮𝘀 – 𝗻𝗲 𝗵𝗲𝗿𝗼𝗶𝗻𝗮𝘀“, kurį parašė Melita Vilkevičiūtė.

Nuorodas į abiejų autorių tekstus rasite komentaruose.

Remigijaus Paulausko nuotrauka

Narius Kairys – kino tyrinėtojas, rašytojas, dėstytojas. Naujoji jo esė knyga „𝗬𝘂𝗿𝗮 𝘆𝘂𝗿𝗮. 𝟴𝟴 𝘀̌𝘃𝗲𝗻𝘁𝘆𝗸𝗹𝘂̨ 𝗸𝗲𝗹𝗶𝗮𝘀“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) atsirado po Japonijos saloje Šikoku įveikto 88 šventyklų piligriminio kelio.

„Man rodos, apie tai ir yra ši knyga – apie mūsų santykį su mirtimi. Tuo šis kelias iš esmės skiriasi nuo kitų piligriminių takų – jo metu prisiimi gyvo mirusiojo tapatybę. Ši kelionė leido man mąstyti apie mirties fenomeną ne trivialiomis sąlygomis ar nuvalkiotomis alegorijomis, bet per asmeninius išgyvenimus. Žengiant per slenkstį į Šikoku, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, įvyksta maža mirtytė ir ne vien tavo galvoje – pats kelias ją tarsi pasiūlo. Jei neapmąstai savo mirties, tai nepatirsi, nesuprasi ir kelio, gyvenimo.“

Apie šią knygą ir vieną ryškiausių gyvenimo patirčių su autoriumi pasikalbėjo Eglė Mikulskaitė. Nuoroda į interviu – komentaruose.

Kairėje – Ričardo Šileikos nuotrauka

Naujausias vasariškas numeris spalvotas ne tik viršeliuose, bet ir viduje. Menininkų darbai, knygų viršeliai ir pokalbininkų portretai – visi spalvoti. Kaip ir vasara!

Žurnalą įsigyti galite spaudos platinimo vietose ir nepriklausomuose knygynuose, mažesniuose miestuose – pašto skyriuose.

Menininkė Eglė Rakauskaitė Anykščių rajone kuria tėvo, fotografo 𝗥𝗼𝗺𝘂𝗮𝗹𝗱𝗼 𝗥𝗮𝗸𝗮𝘂𝘀𝗸𝗼 „𝗮𝗥𝗥𝗰𝗵𝘆𝘃𝗮̨“. Tai – meninės fotografijos centras, kuriame vyktų parodos, renginiai, reziduotų menininkai, rašytojai ir kurtų ji pati.

Pirma proga aplankyti buvusiame darželyje kuriamą erdvę – Pasaulinės fotografijos dienos, o kartu ir R. Rakausko gimtadienio išvakarėse – rugpjūčio 18-ąją. Plačiau skaitykite Ramintos Jonykaitės tekste. Nuoroda – komentaruose.

Antano Sutkaus nuotraukoje – Eglė Rakauskaitė su tėvu Romualdu Rakausku, 1985.

Žeimių dvaro sodyba Jonavos rajone – vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo laikotarpio ansamblių. Prieš du dešimtmečius šią sodybą iš senelio paveldėjo Domas Noreika. Palikimas tuomet aštuoniolikmetį paskatino stoti į Vilniaus dailės akademiją ir mokytis restauravimo.

Įdomu, kad D. Noreika nesiekia atkurti, verčiau įsiklausyti, prisitaikyti. Už originalias restauravimo praktikas Žeimių dvare jam įteikta Kultūros paveldo apdovanojimų „Paveldo DNR“ 2023 m. specialioji padėka.

„Bet iki tol buvo 20 metų visiško visuomenės nesupratimo, ką veikiu. O aš teigiau ir teigiu, kad nerestauruotas dvaras gali būti gražus ir prasmingas. Visą gyvenimą kalbu apie gydymą ir prevenciją, ne apie restauravimą, nors oficialiai esu restauratorius“, – dalijosi jis.

Nuoroda į tekstą „𝗠𝗮𝗻𝗼 𝗱𝗮𝗿𝗯𝗮𝘀 𝗰̌𝗶𝗮 – 𝘃𝗮𝗹𝘆𝘁𝗶 𝗹𝗮𝗻𝗴𝘂𝘀“ – komentaruose.

Teksto autorės Kotrynos Lingienės nuotraukos

14-asis numeris – spalvotais puslapiais ir viduje, ne tik viršeliu!

𝗦𝗮𝗻𝘁𝘆𝗸𝗶𝗮𝗶 𝘀𝘂 𝗣𝗿𝗮𝗻𝗰𝘂̄𝘇𝗶𝗷𝗮, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘤𝘰𝘮𝘱𝘭𝘪𝘲𝘶𝘦́

1990 m., vasaris, mano senelis su Vilniaus universiteto trupe „Minimum“ išvyko į Paryžių per Minską ir Brestą traukiniu Maskva–Paryžius. Kelionei skirta 15 000 rublių. Mieste trupė apgyvendinta vieno studento privačiame name. Jo motina – medikė – labai domėjosi įvykiais Lietuvoje: Gorbačiovo vizitu į Vilnių, Maskvos pažadu suteikti Lietuvai ekonominį savarankiškumą ir kt. dalykais. Aiškino: jei Lietuva ir kitos Baltijos respublikos taptų nepriklausomos, Vakarų šalys, tarp jų ir Prancūzija, turės jas remti. Dėl to Prancūzija neteks dalies savo biudžeto, bus mažesnės paprastų prancūzų pajamos. Po trupės spektaklio 𝘗𝘢𝘳𝘪𝘴-8 universiteto teatro salėje įvyko trupės narių ir šio universiteto studentų diskusija apie politinę padėtį Lietuvoje. Vienas 𝘗𝘢𝘳𝘪𝘴-8 studentas pareiškė, kad Lietuva neturėtų trukdyti Gorbačiovo atšilimo politikai ir turėtų sutikti su siūlomu ekonominiu savarankiškumu. Šalia senelio sėdėjęs skulptorius Antanas Mončys, matydamas, kad VU studentai nedrįsta pasakoti, kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje, pasakė, kad į puolimą reikėtų atsikirsti. Tuomet senelis atsistojo ir pasakė, kad Lietuvos žmonės nori visiškos nepriklausomybės ir tikriausiai ją turėsime. Iš Paryžiaus trupė išvyko į Lježą. Traukinyje kontrolieriai aptiko, kad grupės kelionės administratorė Paryžiuje nenupirko bilietų. Tik vietos rezervuotos, grėsė didelė bauda. Šiaip ne taip surinkta reikalinga pinigų suma ir sumokėta už bilietus. Tikrintojai atsižvelgė, kad grupė neturėjo kelionių patirties ir baudos neskyrė.

2004-ieji, rugpjūtis. Lietuva – jau Europos prieglobstyje. Važiavome autobusu su mama, dar 30 lietuvių ir gidu į Prancūziją pasigrožėti Luaros slėnio pilimis. Vienas ekskursantas neturėjo lagamino ar kuprinės, todėl daiktelius vežė susidėjęs į plastikinį maksimos maišą. Dvi naktys iškęstos ant ratų, užtai ryte kirtus Vokietijos ir Prancūzijos sieną ir patekus į vietinės degalinės tualetą, ne vienam įspūdį paliko švara, rožinės sienos ir kvapnūs muilai. Autobuso moterys pasitempėme, pabudo elegancija! Prieš įvažiuojant į Paryžių, gidas perspėjo, kad miesto šaligatviai nusėti šunų kakučiais, galima paslysti ir susilaužyti ranką, ir rugpjūtį, deja, nesutiksime tikrų paryžiečių, atosto­gauja pietuose, na, bet pamatysime daug afroamerikiečių ir arabų. Gidas uždraudė vartoti žodį „negras“, kad šie nesuprastų, ir pasiūlė vadinti įmantriau – nuodėguliais. Prisimenu deginantį, svilinantį didmiesčio karštį, metro bėgių kvapą, varlių kojelių skonis – kaip paprasčiausios vištienos, mano mamai baigėsi grynieji, o banko kortelių tais laikais dar nebuvo.

Ateinantį rudenį, Paryžiau, laikykis, tavęs laukia „La saison de la Lituanie en France“. Tuo metu Lotynų kvartale ar Monmartre bus daug lengviau sutikti lietuvių menininką nei Užupyje. Dabar, girdėjau, ne vienas laužo liežuvį prancūzų kalbos kursuose: „Bonjour, je suis artiste de Vilnius.“ Į sezoną patekti nebuvo lengva – paraiškai teikti duota nedaug laiko, reikėjo susirasti partnerius Prancūzijoje, o prancūzai vangiai atsakinėjo į laiškus, kai kurie, atsakę teigiamai, paskutinę minutę dingdavo, ne visus lietuvius tenkino finansavimas – teko atsisakyti dalyvauti. Na, bet priėmime birželio pradžioje pas Prancūzijos ambasadorę nuotaikos pakilios – vietinis kultūros elitas ir didžiausių Prancūzijos žiniasklaidos priemonių žurnalistai rado bendrą kalbą, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘨𝘦𝘯𝘪𝘢𝘭, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘮𝘢𝘨𝘯𝘪𝘧𝘪𝘲𝘶𝘦. 𝘊𝘦𝘯𝘵𝘳𝘦 𝘗𝘰𝘮𝘱𝘪𝘥𝘰𝘶, 𝘛𝘩𝘦𝘢𝘵𝘳𝘦 𝘥𝘦 𝘭𝘢 𝘝𝘪𝘭𝘭𝘦, visur skambės lietuvių vardai, į prancūzų kalbą verčiamos mūsų autorių knygos... Wilna, Memel, Mekas, Sabaliauskaitė, jaunieji rašytojai, režisieriai ir kt., esame įdomūs, turime unikalios patirties, to gaivališko atsidavimo, kurio pradeda trūkti senajai Europai. O man vis kirba klausimas: ar tai bus trijų mėnesių nuotykis, ar rimtesnis romanas? O gal net patirsime 𝘭𝘪𝘣𝘦𝘳𝘵𝘦́, 𝘦𝘨𝘢𝘭𝘪𝘵𝘦́, 𝘧𝘳𝘢𝘵𝘦𝘳𝘯𝘪𝘵𝘦́ ? Na, nėra ko jaudintis – sužinosime netrukus.

„Litmenio“ redakciją taip pat suviliojo prancūziški kerai, skaitome partnerio „Le Monde“ straipsnius, kitas numeris bus prancūziškas ir išeis jau rudenį. O dabar 𝘷𝘪𝘷𝘦 Baltijos jūra ir žalieji ežerai!

Laura Švedaitė

Teksto pradžia iš Vytauto Valiukėno užrašų.

•••

Liepos 19 d. žurnalas nr. 14 – 7 lankai kultūros. Turinys komentaruose.

• Viršelyje – Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė. „Asmeniniam dokumentui“, drobė, aliejus, 2016. Nuotrauka iš The Rooster Gallery archyvo.

• Nuo ketvirtadienio „Literatūrą ir meną“ galite įsigyti Rašytojų sąjungos, „Eurekos!“, „Humanito“ knygynuose ir „Mint Vinetu“. Penktadienį – Lietuvos pašto skyriuose rajonų centruose bei kitose platinimo vietose. Platinimo vietos: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti

• Prenumeruokite: https://literaturairmenas.lt/prenumerata

• Kitas numeris išeis rugsėjo 5 d.

Šiemet Poezijos pavasaris premija buvo atskirta nuo Maironio premijos, kurią kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga skirdavo Kauno miesto savivaldybė. Vieninteliu 60-ojo festivalio „Poezijos pavasaris ’24“ laureatu tapo uteniškis poetas Vytautas Kaziela. Andrius Jakučiūnas pakalbino poetą apie įvykusius pokyčius, kultūrinę korupciją ir poezijos festivalio ateitį.

Nuoroda į interviu – komentaruose.

Brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Vasara – puikus laikas kapstytis sode ir darže. Koks yra lietuvių rašytojų santykis su kaimu ir žemės ūkio darbais? Šį klausimą uždavėme vienuolikai literatūros kūrėjų. Nuorodą į jų atsakymus rasite komentaruose.

Agnės Vidugirytės nuotrauka

Už bičiulystę!

Bendradarbiaudami su užsienio kultūros leidiniais praturtiname tiek savo, tiek kitų turinį. Mainai vyksta abiem kryptimis. Štai, pavyzdžiui, liepos pradžioje latvių internetinis kultūros žurnalas Satori publikavo Aleksandros Fominaitės tekstą apie didžiąją MO muziejus parodą „Šito pas mus nėra“ (kuratoriai Inga Lāce, Adomas Narkevičius, Rebeka Põldsam).

Tekstą lietuviškai rasite komentaruose. Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.

Aleksandra Fominaite | Brīvība intimitātei Par izstādi "Mēs to nedarām. Intimitāte, normas un fantāzijas Baltijas mākslā" Viļņas MO muzejā (kuratori: Inga Lāce, Adoms Narkevičs, Rebeka Poldsama)

Belaukiant Anglijos ir Ispanijos dvikovos Europos futbolo čempionato finale, Donatas Puslys rekomenduoja keletą knygų apie futbolą.

Nuoroda – komentaruose.

Jūratės Visockaitės vasaros užrašai

Šįsyk – apie Valdovų rūmų kieme matytą operą „𝗗𝗶𝗱𝗼𝗻𝗲̇ 𝗶𝗿 𝗘𝗻𝗲̇𝗷𝗮𝘀“, apie Europos futbolo čempionatą (!), apie Pietų Korėjos autorės romaną „𝗞𝗮𝗶 𝗻𝘂𝘃𝘆𝗸𝗮𝘂 𝗽𝗮𝘀 𝘁𝗲̇𝘃𝗮̨“ (išleido Baltos Lankos), apie tapytojos darbų parodą „𝗣𝗮𝘇̌𝗮𝗱𝗮𝗶“ (Rūtė Merk. Pažadai / Promises).

Nuoroda – komentaruose.

Kiek turėtų kainuoti muziejaus bilietas? Mažiau ar daugiau nei 10 eurų? O gal įėjimas turėtų būti nemokamas? Apie tinkamiausią kainą svarsto Dovydas Kiauleikis.

Nuoroda komentaruose.

Šiandien šeštadienis. Įprastai teatro darbuotojams tai yra darbo diena. Laisvadienis – pirmadienį.

Tekstas „𝗦𝗲𝗸𝗺𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗼𝗽𝗶𝗲𝘁𝗲̇, 𝗮𝗿𝗯𝗮 𝗦𝘂𝗻𝗱𝗮𝘆 𝘀𝗰𝗮𝗿𝗶𝗲𝘀“, kurį teatro režisierė Eglė Švedkauskaitė parašė vieną sekmadienio popietę, buvo įkvėptas kelionės į paplūdimį. Važiuodama pro Sluškų rūmus ji matė kūrybines kančias išgyvenančius studentus.

Taigi – apie kūrybą, nuovargį ir poilsį.

Eglės Švedkauskaitės nuotrauka

𝗟𝗶𝗮𝘂𝗱𝗶𝗲𝘀 𝗯𝘂𝗶𝘁𝗶𝗲𝘀 𝗺𝘂𝘇𝗶𝗲𝗷𝘂𝘀?

Anądien važinėjome po Dzūkiją ir dairėmės po Zervynas. Tai etnografinis kaimas ant Ūlos upės kranto, kaip miško žvalgų gyvenvietė minimas nuo XVIII amžiaus. Čia kelis dešimtmečius gyveno ir kūrė Juozas Aputis, kurio namai, kaip interviu „Lietryčiui“ mini vietinis bitininkas ir kryždirbys Algis Svirnelis, jau ilgą laiką stovi liūdnais langais, tik retkarčiais aplankomi vaikų ir anūkų.

Čia vaikštant apima sakralus pojūtis, keistas pakylėtumas – tylios šonais susiglaudusios sodybos, kryžiai, parišti baltomis prijuostėmis (jas rišdavo nuotakos, dėkodamos gimtam kaimui, jaunos moterys, negalinčios susilaukti vaiko arba kaip tik atgailaujančios už nuodėmes), kalvelės, atvedančios žemyn prie tamsaus paupio, – visa tai it laukinė, savaime nutikusi bažnyčia.

Ne kiekvienas gali ten gyventi. Minėtame interviu pažymima, kad naujakurių beveik nėra. Nieko keisto – ateiti į tokius namus, juos tinkamai saugoti ir prižiūrėti, ne tik nedėti plastikinių langų, bet ir sutrūnijusias duris ar sijas restauruoti, perdaryti pagal senųjų meistrų papročius – kunigiško pašaukimo reikalaujantis užsiėmimas. Be abejo – prasmingas.

Tai prisiminiau LRT.lt perskaitęs mokytojos, kritikės, apžvalgininkės Elžbietos Banytės palyginimą, kad lietuvių literatūros egzamino temos – „Toks liaudies buities muziejus“. Iš tiesų, ne kiekvienas gali apsigyventi Donelaičio, Vaižganto, net ir Maironio kalboje. Nors jie yra lietuvių tapatybės kalviai, kryždirbiai, nors ir esu mylimajai pataluose skaitęs Donelaitį. Vis dėlto jų primygtinumas egzaminuose atrodo neorganiškas. Ne dėl to, kad jie nebūtų aktualūs (apskritai aktualumas pervertinamas), bet dėl to, kad jie bekompromisiai. Nesinorėtų paversti moksleivių kasdienybės literatūriniu kovos lauku, kur vienokių ar kitokių pažiūrų programų sudarytojai mokinių rankomis tvatijasi baltušių, maironių ir vaižgantų iškamšomis. Ir nors tikiu, kad kiekvienas moksleivis yra pajėgus išmokti keletą raktažodžių apie visus reikiamus autorius ir sudėlioti sėkmingą rašinį atsiskaitymui, tikrai ne kiekvienas, net ir po daugelio metų, supras, kam to reikėjo, o dar blogiau, jei nuo literatūros tiesiog atšoks.

Kita vertus, galbūt tai siekis įrašyti žmonėse kodą, kuris nutautėjimo ar okupacijos atveju leistų rekonstruoti tapatybę iš pašaknų; iš atminties užkaborių išsitraukti lietuvišką hegzametrą, silabotoniką, piemenų raliavimus. Prisiminti kvapą ir sugebėti atkurti kažką, kas prarasta.

Beje, apie kvapus. Birželio 28–30 d. vyko naujos kultūrinės DIY erdvės „Retrito Smarsas“ atidarymas. „Studium P“ bendruomenė ėmėsi įveiklinti apleistą pastatą Vilniuje, Nemenčinės pl. 7, buvusį redemptoristų vienuolyną, vėliau sovietų perdarytą į tuberkuliozės dispanserį ir vaikų sanatoriją. Čia pristatyta gausaus būrio šiuolaikinių menininkų paroda, įvairiais pavidalais reflektuojanti sanatorijos semantiką. Nors apsilankyti nuoširdžiai rekomenduoju, turiu pasidalinti, kad labiausiai įsiminė smarvė. Galbūt iš čia ir pavadinimas – smarsas? Ten galima rašyti smarvės architektūros istoriją. Šlapimas, vaistai ir chemija, pelėsis, trūnijantis medis, drėgmė, gaišenos, šiukšlės. Kvapai padeda įsižeminti, įgalina keliones laiku. Man tai pirmiausia – automobilinio 𝘴̌𝘱𝘢𝘬𝘭𝘪𝘢𝘶𝘴 kvapas. Tėvas glaistydavo (ruošdavo dažyti) automobilius kieme. Jau vėliau, sulaukus 18, man pačiam pabandžius špakliuoti per meiles sudaužytą bičiulio „Golfą“, tas kvapas grąžino į vaikystę.

Taigi, ar liaudies buities muziejaus kvapas per egzaminus padės išsaugoti tautinę atmintį? Ją įpaminklinti? Ar kaip tik taps pono Byno į savo butą per angą laiškams sukištais atvirukais, kuriuos paskui naiviai džiugu vartyti? Ar tai bandymas aktualizuoti kūrėjus, apie kuriuos nebepavyksta kalbėtis organiškai? Dėstyti tai, ko nebepatiriame, nebesutinkame kasdienybėje?

Šiame numeryje kvietėme rašytojus pasvarstyti, ką jie galvoja apie žemės ūkio darbus, ir pamažu vėrėsi, kad viskas susiję, kad sodai ir daržai – ne priešprieša šiuolaikinei literatūrai ar kultūrai. Liaudies buities muziejus irgi neprieštarauja šiuolaikinei literatūrai. Bet egzaminai neprivers tų tekstų gyventi.

Zigmas Pakštaitis

•••

Liepos 5 d. žurnalas nr. 13 – 7 lankai kultūros. Turinys komentaruose.

• Viršelyje – Evelina Paukštytė. „Motelis“, iš serijos „OM-Relax-Rehab“, 2019.

• Nuo ketvirtadienio „Literatūrą ir meną“ galite įsigyti Rašytojų sąjungos, „Eurekos!“, „Humanito“ knygynuose ir „Mint Vinetu“. Penktadienį – Lietuvos pašto skyriuose rajonų centruose bei kitose platinimo vietose. Platinimo vietos: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti

• Prenumeruokite: https://literaturairmenas.lt/prenumerata

• Kitas numeris išeis liepos 19 d.

Poetas ir vertėjas Marius Burokas apžvelgia poezijos knygų naujienas:

- Aleš Šteger „Degantys liežuviai. Goreči jeziki“
- Vasyl Makhno „Patarimas kaip geriau rašyti eilėraščius“
- Artūro Valionio „Sąnašos | Dėl viso pikto“
- Juliaus Kelero „atvirom akim“
- almanachą „Poezijos pavasaris 2024“

Nuoroda – komentaruose.

Apie ginklus, Meksikos ir JAV santykius, antropologiją, etnografinio teksto ypatumus ir ne tik. Kviečiame atsiversti Nariaus Kairio interviu su antropologe dr. Ieva Jusionyte, balandį pasirodžiusios knygos „𝗘𝘅𝗶𝘁 𝗪𝗼𝘂𝗻𝗱𝘀“ („Kulkos išėjimo angos“) autore.

„Kad parašyčiau šią knygą, įsigyti ginklą buvo labai svarbu. (Nors tą padariau jau pačioje pabaigoje.) Norėjau pažinti ginklą kaip materialų objektą, pajusti ir suprasti, ką jis reiškia. Atvykusi iš Lietuvos su ginklais neturėjau jokio santykio. Taigi norėjau suprasti ne tik santykį su ginklu kaip objektu, bet ir savo santykį su JAV ginklų kultūra.“

„Jau nuo pirmų eilėraščių T. Zaronskio poezija susisiejo su vokiečių ekspresionisto Ernsto Ludwigo Kirchnerio vizualiaisiais darbais ir ilgainiui šis įspūdis tik stiprėjo. Tas pats tirštumas, formos aštrumas, maišto dvasia, tas pats siekis tikrovę savitai deformuoti ir veikti suvokėjo emocijas. Daug nuogumo, kūniškumo, moterų, erotikos ir urbanistinio, intensyvaus peizažo. Tapantysis mėgo save eskizuoti ir pateikti autoportretus, kalbantysis apibūdina – irgi savotiškai tapo – save kaip liesą, išblyškusį, gal pervargusį. Gal tik poeto spalvinė gama ne tokia turtinga“, – apie 𝗧𝗮𝗱𝗼 𝗭𝗮𝗿𝗼𝗻𝘀𝗸𝗶𝗼 (g. 1992) debiutinę poezijos knygą „𝗦𝗽𝗮𝗹𝘃𝗶𝗻𝗶𝗺𝗼 𝗸𝗻𝘆𝗴𝗲𝗹𝗲̇ 𝗱𝗿𝗮𝘂𝗴𝗮𝗺𝘀“ (išleido „Bazilisko ambasada“, 2023 m.) atsiliepia Eglė Mikulskaitė.

Apžvalgą rasite 11 numeryje arba www.literaturairmenas.lt

Baziliskas

Juodkrantėje esanti LNDM Pamario galerija veikia tik šiltuoju sezonu – nuo vasaros pradžios iki rugsėjo. Šįmet galerija atsidarė su dviejų menininkių parodomis, mezgančiomis estetinį pokalbį. Tai – abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės (1933–1999) paroda „𝗔𝗯𝘀𝘁𝗿𝗮𝗸𝗰𝗶𝗷𝗼𝘀: 𝘁𝗮𝗿𝗽 𝗻𝘂𝗼𝘁𝗮𝗶𝗸𝘂̨ 𝗶𝗿 𝗽𝗮𝘀𝗮𝘂𝗹𝗶𝗼“ (kuratorė Nijolė Nevčesauskienė) ir vienos ryškiausių šių dienų menininkių Eglės Ridikaitės tebekuriamas darbų ciklas „𝗧𝗮𝗿𝗽“ (kuratorė Algė Gudaitytė).

„Net parodų nemačius, bet mintyse sujungus marias su E. Ridikaite ir K. Zimblyte, akivaizdu, kad jos čia tinka idealiai, nes abiejų autorių kūryba stipriai susijusi su erdvės pojūčiu. E. Ridikaitės kūriniuose erdvė kinta didinant objektų mastelius, žvelgiant pro langus, tvorą, lietų; K. Zimblytės tapyba irgi gana didelio formato, bet jos darbų paviršiai labiau byloja apie gelmę, apie žvilgsnio susigėrimą į neperprantamą paviršių.”

Apie parodas, kurias verta aplankyti, rašo menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.

Eglė Ridikaitė. „Viskas prasidėjo nuo vaivorykštės II“, drobė, aerozoliniai dažai, 240 x 258 cm, 2024. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Jūratės Visockaitės vasaros užrašai

Kritikė apsilankė spektaklyje „𝗔𝘁𝘀𝗶𝘃𝗲𝗿𝘁𝗲̇𝗹𝗶𝘀. 𝗚𝗿𝗮𝗳𝗮𝘀 𝗣𝗼𝘁𝗼𝗰𝗸𝗶𝘀 𝗶𝘀̌ 𝗩𝗶𝗹𝗻𝗶𝗮𝘂𝘀“ (rež. Albertas Vidžiūnas) Vilniaus senasis teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras premjeroje – albanų kilmės choreografo Angelino Preljocajo balete „𝗣𝗮𝗿𝗸𝗮𝘀“.

Nuoroda į įspūdžius – komentaruose.

Justo Stonkaus nuotrauka

Šįvakar baigiasi Filharmonija organizuojamas Vilniaus festivalis.

Kritikė, muzikologė Beata Baublinskienė rašo apie festivalio akcentus.

Rašytojo, diplomato, vertėjo Antano Vaičiulaičio premija šiemet skirta mielam kolegai - rašytojui, literatūros kritikui Andrius Jakučiūnas. Džiaugiamės ir sveikiname!

Premija Andriui skirta už novelę „𝗞𝘂𝗿𝗺𝗶𝘂̨ 𝗽𝗿𝗼𝗯𝗹𝗲𝗺𝗮, 𝗮𝗿𝗯𝗮 𝗗𝗼𝗿𝗮𝘀 𝘇̌𝗺𝗼𝗴𝘂𝘀“, kuri publikuota literatūros žurnale „Metai“ (2023 m., Nr. 1).

Nuorodą į novelę rasite komentaruose.

Žurnalas „Metai“

𝗠𝗶𝗴𝗿𝘂𝗼𝗷𝗮𝗻𝘁𝘆𝘀 𝗽𝗮𝘂𝗸𝘀̌𝗰̌𝗶𝗮𝗶

Teatro kritikai ir kritikės, kurių dauguma gyvena sostinėje, rašo apie Vilniaus, dar kartais apie Kauno spektaklius. Iš Alytaus ar Panevėžio pažiūrėjus spektaklį grįžti tarpmiestiniu transportu neįmanoma, tad šių teatrų repertuarai dažniausiai lieka neapžvelgti.

Susisiekimas ne automobiliu kaip pagrindinė priežastis, kodėl kultūra regionuose nesiskleidžia, pastaraisiais metais nurodoma gana dažnai. Išties trūksta ne aparatūros kultūros namuose, net ne gyventojų kaimuose, o elementarios galimybės nuvykti ir grįžti. Pats nevairuoju, tad ne kartą esu kankinęsis važiuodamas į didesnius ar mažesnius miestus kultūriniais reikalais.

Kelioninė atskirtis Lietuvoje dar labiau išryškėja stebint didžiuosius tarptautinius renginius. Lengviau nuskristi (reguliarių reisų lėktuvai juk irgi viešasis transportas) nei nuvažiuoti. Tiek kultūrinė spauda, tiek nacionalinė žiniasklaida nušvietė Venecijos bienalės atidarymą iš Italijos. Ne perpasakodami, bet tiesiogiai transliuodami. Skaitėme profesionalių kritikų apžvalgas, o ir studentai kėlė storius į instagramą. Tiesioginiame skrydyje iš Vilniaus į Nicą gegužės viduryje visos vietos buvo užimtos praktiškai vien kino industrijos atstovų. Į Kanų kino festivalį vyko prodiuseriai, režisieriai, žurnalistai.

Nuostabūs laikai! Vargšai kultūrininkai nebe tokie ir vargšai. Taip ir turi būti – dalyvaujame pasauliniuose festivaliuose, industrijos susitikimuose.

Per Vilniaus festivalio atidarymą birželio 2 d. Nacionalinėje filharmonijoje kultūros ministras Simonas Kairys sveikinimo kalboje džiaugėsi matydamas tuos pačius veidus, kuriuos visą savaitę matė įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Koncertas vyko sekmadienį ir ministras apibendrino, kur lankęsis su tais veidais per savaitę: Panevėžyje atidarytas muziejus „Stasys“, prasidėjo Pažaislio muzikos festivalis, Varniuose po rekonstrukcijos atidarytas Žemaičių vyskupystės muziejus. Turtinga savaitė, turtinga visos Lietuvos kultūra (rašau be ironijos).

Politologai kalba apie dviejų greičių Europos Sąjungą – branduolys labiau integruotas, sparčiau augantis, o periferija vejasi iš paskos. Dalis biurokratų, politikų tai laiko ne tik duotybe, bet ir vertybe. Panašiai dviem skirtingais bėgiais, atrodo, plėtojasi ir kultūra Lietuvoje: Vilnius kaip Briuselis, kuriame viskas verda ir lėktuvai tupia, o tada visi kiti. Bent jau aš norėčiau riedėti tolygiau, ne dviem greičiais.

Kuo čia dėti paukščiai? Per tą patį instagramą stebiu, kaip vis daugiau kultūros veikėjų imasi paukščių stebėjimo. Kino kritikai, vertėjai keliasi anksti, budi, džiaugiasi pamatę pempę ar erelį. Į regionus – ne kultūros, o gamtos. Migruoja paukščiai ir mūsų autoriai – daug temų šiame numeryje iš už Vilniaus.

Dovydas Kiauleikis

•••

Birželio 21 d. žurnalas nr. 12 – 7 lankai kultūros. Turinys komentaruose.

• Viršelyje matosi Ligos Spundės kūrinio „Digital Native“ fragmentas. 3D spauda, organinis stiklas, 106 × 90 cm, 2021. Mikos Savičiūtės („Meno niša“) nuotrauka.

• Nuo ketvirtadienio „Literatūrą ir meną“ galite įsigyti Rašytojų sąjungos, „Eurekos!“, „Humanito“ knygynuose ir „Mint Vinetu“. Penktadienį – Lietuvos pašto skyriuose rajonų centruose bei kitose platinimo vietose. Platinimo vietos: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti

• Prenumeruokite: https://literaturairmenas.lt/prenumerata

• Kitas numeris išeis liepos 5 d.

Kokie lietuviški filmai buvo filmuoti pajūryje? Kaip vaizduojama Klaipėda, Nida?

Į šį klausimą atsako kino kritikė Rasa Paukštytė. Tokių filmų nedaug, bet yra, rašo ji: „Kuršių neriją vis kas nors pavadina „kinematografininkų pamėgta“, tačiau filmų, kurie filmuoti pajūryje, išnaudojant erdves, peizažus, architektūrą, bend­rą nuotaką kaip turinio dalį, ne taip jau daug.“

Nuoroda – komentaruose.

„Ir jis pasakė jums sudie“. Valiaus Nikolenkos nuotrauka

Atostogausite Lietuvos pajūryje? Štai kur rasti „Literatūrą ir meną“.

𝗡𝗶𝗱𝗼𝗷𝗲:
Vasaros knygynas (čia rasite visus šių metų numerius, galima pasivyti, jei kurį praleidote).

𝗣𝗮𝗹𝗮𝗻𝗴𝗼𝗷𝗲:
„Narvesen“ kioske, Vytauto g. 86
„Maximoje“, Klaipėdos pl. 42
„Narvesen“ kioske, Liepojos pl. 1

„Prieš beveik dvejus metus išlipom iš mašinos Klaipėdoje. Didelio čia daikto, kai pagalvoji – esu ten išlipęs iš mašinos ne vieną šimtą kartų. Dar esu ten išlipęs iš autobuso, traukinio ir laivo. Greitosios pagalbos automobilio ir pakeleivingos fūros. Išlipęs vienas ir keliese. Tačiau tąkart viskas buvo kitaip. Kroviau daiktus iš bagažinės žinodamas, kad nuo dabar čia vėl gyvenu. Vėl. Ką reiškia „vėl“?“

Filosofas Kęstas Kirtiklis rašo apie savo gyvenimą „ir Klaipėdoje“. Mieste, kuriame gimė ir užaugo.

Nuoroda į „𝗞𝗮𝗶𝗽 𝘃𝗲̇𝗹 𝗮𝗽𝘀𝗶𝗴𝘆𝘃𝗲𝗻𝗮𝘂 𝗞𝗹𝗮𝗶𝗽𝗲̇𝗱𝗼𝗷𝗲“ – komentaruose.

Gabijos Šakinytės nuotrauka

Pirmas tekstas naujausiame pajūrio numeryje – Andrius Jakučiūnas interviu su rašytoja Gabija Grušaitė. Apie traumų padarinius jaučiančią visuomenę, išmoktą kultūrą, autentiškumą, mąstymo totalitarizmą ir gyvenimą Neringoje.

Nuoroda, kaip įprasta, apačioje.

Pauliaus Staniūno („All Is Amazing“) nuotrauka

Vakar, būdamas 70-ies, mirė garsaus Lietuvos skulptoriaus modernisto Antano Mončio sūnus Jeanas-Christophe`as Mončys. Aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas.

Lygiai prieš metus publikavome Sara Poisson interviu su Jeanu-Christophe`u, kviečiame atsiversti. Nuoroda į pokalbį apačioje.

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

Ieškome 𝗸𝗮𝗹𝗯𝗼𝘀 𝗿𝗲𝗱𝗮𝗸𝘁𝗼𝗿𝗲̇𝘀 arba 𝗿𝗲𝗱𝗮𝗸𝘁𝗼𝗿𝗶𝗮𝘂𝘀 prisiliesti prie autorinių tekstų, kurti žurnalo kalbos jausmą, sugaudyti klaideles makete.

Tekstai plaukia ramia upe, 22 kartus paspurtuojame – tiek numerių per metus išleidžiame. Kas antrą antradienį į spaudą – tuomet būna korekcijų, paskutinių taisymų, paskui – vėl rami tėkmė, leidžianti ir kitus darbus dirbti, ir ilsėtis, ir mokytis, ir, žinoma, gyventi aktyvų kultūrinį gyvenimą. Apie 50 tekstų per mėnesį; rugpjūtį žurnalas neleidžiamas.

Darbas iš namų, susitinkame pagal poreikį redakcijoje arba mieste. Pasirašoma darbo sutartis, atlyginimas nuo 1000 Eur per mėn.

Rašykite mums el. paštu [email protected], susitiksime pasikalbėti.

„Pirmą kartą tai atsitiko žiūrint apie muminukų „mamą“, rašytoją ir menininkę Tove Jansson – gaila, kad filmas ne apie jos kūrybą, bet apie jos seksualumą. Nepamenu, ar jis turėjo amžiaus cenzą, bet nuo tol ėmiau domėtis ženklinimu ir žiūrėti tik filmus jaunesniems nei N-14. Kurį laiką jaučiausi saugi. Kaip nustebau, kad vienas filmas su šia žyme žiūrovui pasiūlė gausiai seksualizuotą turinį apie vyro ir moters nuotykius su daugybe partnerių. Nebuvo nuogybės, bet buvo svaigalų, paleistuvystės, nešvankybių. Supratau, ir N-14 manęs neišgelbės, teks laikytis N-4.“

Paskaitykite rašytojos Sandra Bernotaite komentarą apie jaunus žmones pasiekiančią seksualizuotą kultūrą. Nuoroda į tekstą „𝗞𝘂𝗹𝘁𝘂̄𝗿𝗼𝘀 𝗸𝘂̄𝗻𝗼 𝗱𝗲𝘁𝗼𝗸𝘀𝗮𝘀“ – komentaruose.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Tūkstantmečio kartos ambicija pagaliau „ant visos Lietuvos“ išspręsti psichologines problemas persikėlė ir į literatūrą. Šios kolektyvinės terapijos rezultatas – Benas Lastauskas „Tiems, kurie neskaito“, Patricija Tilvikaitė „Svetimkūniai“ ir Gabija Grušaitė „Grybo sapnas“. Autoriai skirtingai prieina prie atpažįstamų elgesio šablonų ir nesibaido psichologinės šnekos“, – rašo Marija Antanaviciute.

Nuorodą į tekstą „𝗟𝗶𝗲𝘁𝘂𝘃𝗮 𝗲𝗶𝗻𝗮 𝗽𝗮𝘀 𝗽𝘀𝗶𝗰𝗵𝗼𝗹𝗼𝗴𝗮̨“ rasite komentaruose.

P. S. Naujausiame numeryje rasite Andrius Jakučiūnas interviu su rašytoja G. Grušaite. Tiesa, jis – „ne apie literatūrą“ ir „ne apie grybą“.