Kęstutis Kaupas

Šventųjų istorijos iki mūsų atkeliavo rašto dėka, todėl noriu išreikšti padėką rašymui.
Jei ne raštas, mes nežinotume, kiek daug šventų dalykų nutiko žmonijos istorijoje.
Jei ne tie, kurie keistus simbolius paversdavo garsais ir žodžiais, mes neturėtume galimybės pažinti mūsų Protėvių, mums palikti išminties palikimo, keliaujančio ištisus šimtmečius ir tęsiančio savo kelionę į ateities kartų sąmonę.
Asmeniškai man, rašymas yra akistata su esamąja akimirka, tai meditacija malda, pokalbis su savimi, nes absoliučiai visos mintys būna mano paties, išreiškiamos man pačiam.
Mokyklos laikais, gramatika man buvo vienas iš didžiausią siaubą keliančių elementų ir iki šiol nesijaučiu ją prisijaukinęs iki gilumos, tačiau tai netrukdo man suprasti savęs, net jei ir gramatinės klaidos įsivelia intensyviam minčių sraute.
Rašymas - tai tarytum bendravimas su savo pasąmone, pačių Dievu, kuris tik man subalansuotu žodynu pasakoja esmines gyvenimo tiesas ir to pokalbio metu, jaučiu gylį minčių...
Visai gali būti, jog tai atrodo suprantama tik man ir tik aš visą tą malonumą pajaučiu, bet ne kartą girdėjau, jog mano užrašytas mintis savyje nešiojasi ne vienas skaitytojas.
Ir visai gali būti, jog užrašinėju ne savo mintis, o mūsų visų savijautą, vienatvę ir gilų, namų ilgesį, kurį mes visi nešiojamės savo širdyse, todėl ir atliepia mano mintys, kurios visai ne mano, o tų, kurie sukūrė šią šamanizmo formą - gramatiką 🙏

Aš negyvenu burbule.
Aš turiu visą Pasaulį, kurį gaubia mano Pasaulėžiūra, kurioje pilna dalykų, nesutinkamų neurotipiniam formate, į kurį, tiesą sakant, aš ir nesiveržiu.
Man nebe aktualu pritapti, patikti, įtikti ir sulaukti palaikymo, nes per tiek metų, išmokau visą tai sau suteikti pats.
Labiausiai padėjo bendravimas su Mirtimi, kuri kelis kartus padarė privatų vizitą, kad priminti man mano vertybes - gyvenimą.
Būna toks periodas, kai nori turėti draugų, bet būni pats sau nedraugiškas, vis plakantis savo tapatybę kritikos bizunėliu už kitokius požiūrius.
Po ilgų metų šakar makar, imi suvokti, jog mes visi iš čia išeisime išsinešdami tik savo pačių patyrimą, tad kodėl vaikytis svetimas projekcijas, kai turiu pakankamai vaizduotės, susikurti savo paties.
Vos tik tai suvoki, jog gyvenimas - nesibaigiantis kostiumų ir rolių teatras - imi laisviau alsuoti.
Ką šiandien vaidinsim?
O ką norėtum? Ar ne keista pajusti, kaip ima smelktis mintis, jog reiktų susipakuoti pagal tą braižą, kuris labiausiai patinkantis, patogus ir nam nam? Kodėl man taip norisi įtikti kažkam ir tuo pačiu, praignoruoti klausimą: O ko noriu aš?
Kaip noriu jaustis?
Kaip noriu kalbėti ir ką noriu girdėti?
Kaip reaguoti, kaip reakcijas interpretuoti ir ką su visu tuo daryti?
Klausimai, kurių daug kas, niekados sau taip ir neužduoda, o dar retesnis išdrįsta atsakyti.
TAI KO TU, PO ŠIMS PARALIŲ (kas tie paraliai?) NORI?
Atsakymas paprastas.
Ramybės. Namų. Buvimo.
Negaliu pakeisti Pasaulio, kuriame klajoja mano kūnas, bet galiu apglėbti Pasaulį savo Pasaulėžiūra ir matymu, kas yra mano paties pasirinkimas.
Savotiška laisvė ir maištas prieš nusistovėjusius požiūrius, kas ir kas ir kaip.
Ir linksmiausia dalis, ne tik leisti būti sau pačiam, bet ir visiems kitiems, net jei jų būvimas kartais kelia bangas.
Matomai ir iš tų bangų galima kažko išmokti.

Laukiam.
Laukiam Helovyno, paskui Kalėdų, po jo Naujieji, tada gimtadienis, po jo Valentinas, tada Velykos, Joninės, Žolinės, bobų vasara ir vėl ratas prasideda iš naujo.
Vis laukiam, kad galėtume švęsti.
Laukiame, kada turėsime "legalią" priežastį džiaugtis ir jaustis laimingi, tik nebe aišku, ar mes čia dėl tų švenčių džiaugiamės, ar kad pagaliau sulaukėm, ko laukėm...
O būna, žmonės laukia Meilės. Šansų. Galimybių.
Laukia kol pabaigs mokytis ir galų gale mokės.
O gal laukia kol, viską išmokę supras, jog nieko nemoka, nes viskas pastoviam judėjime, pastoviam kitime ir tai, ką mes išmokome vakar, šiandien jau prieštvaninė atgyvena.
Kai kurie taip ilgai laukia, jog tampa laukimo meistrais ir tik tai temoka - laukti.
Nes sulaukę, jie nereaguoja į sulauktą dalyką, nes iš karto imasi laukti sekančio laukimo ir taip nebemoka džiaugtis niekuo, išskyrus laukimu.
Absurdiškas melas, jog reikia sulaukti santykių.
Jie vyksta dabar. Visada vyko. Santykis su savimi ir su aplinka, draugais, savo likimu ir aplinkinių, kuriuos formuojame savo širdžių šilumą arba šalčiu. Mes DABAR formuojame santykius ir tai darėme nuo pat gimimo - būdami kuo esame ir keisdamiesi į kažką arba likdami kuo esame - visa tai yra gyvenimo tėkmė, kuri pastoviai kinta, plinta, siaurėja, skrenda, krinta, pražysta, nuvysta...
Kiekvienam duotas gyvenimas, bet ne kiekvienas sugeba jį gyventi ir tik kai sulaukiame pabaigos, imame suprasti, jog visą laiką laikėme savęs...

Kadangi dažnai trinuosi po įvairius kalėjimus, man ši tema labai įdomi.
Matyt ne šiaip sau likimas mane atvedė susipažinti akis į akį su viena iš nelaisvės išraiškų.
Teko patirti vaikystės nelaisvę, kai esi vaikas ir niekas nuo tavęs nepriklauso – turi eiti į mokyklą, kurioje jautiesi lyg kokiam koncentracijos lageryje, ištisas dienas atliekantis kažkokius logikos neturinčius veiksmus, turi mokytis kažkokių dalykų, kurių prasmės nesupranti, bet privalai paklūsti mokytojams, nes esi vaikas ir tau neduotas jokia pasirinkimo teisę, nes už tave viskas nuspręsta. Tu privalai. O jei nelenda į galvą tai, kas tavo asmenybei tiesiog netinka, tu dusi nubaustas pažymiais ir būsi pravardžiuojamas dvejetukininku ir atsilikėliu, tai ir bandai kaip žuvis ropštis į medį, kad tik įrodyti, jog esi vertas būti vadinamu žmogumi.
Smagu, kai amžius išlaisvina iš vaikystės nelaisvės ir patenki į laisvo rėžimo koloniją – suaugusiųjų pasaulį, kuris tiesą sakant yra ale tipo laisvo rėžimo, bet vis tiek aptvertas aukštą ir spygliuota įstatymų, taisyklių, normų, reikalavimų tvora.
Tu kaip ir laisvas, bet realiai, nelabai ką gali su ta laisve daryti, nes jei tik pabandyti būti savarankišku savo laisvės plėtotoju, kaip mat būsi supakuotas į bausmių tramdomuosius marškinukus ir iš tavo laisvės liks tik prisiminimas, skendintis finansinėse skolose ir visuomenės atmetime, nes niekas nenori su tavim sutapti ir netyčia tokiu pačiu tapti... Palaipsniui nuhakini sistemą ir imi mėgautis laisve nelaisvėje, kurioje pilna visokių spąstų, tokių kaip beprotiški įsimylėjimai, geiduliai būti mylimu, gerbiamu, vertinamu, dėl kurių parduodi save ir negailestingai išduoti už gerai apmokamas pareigas, dabindamas save įvairiais blizgučiais ir sostais, kurie lyg tos nelaisvės simboliai kas kartą akiplėšiškai priekaištauja jog išmainei laisvę į juos, vėl ir vėl...
Bet ir tai ne amžinai.
Vieną dieną ateina senatvė ir imi suvokti, jog tavo „srokas“ eina į pabaigą.
Vis mažiau save asocijuoji su „zonos“ gaujom ir po truputį ir tos gaujos ima tave atstūminėti, nes iš tavęs lieka vis mažiau naudos, gi tu tuoj, tuoj į laisvę išeini, tad investuoti į ryšį nebe apsimoka.
Kas dieną vis labiau daraisi laisvas.
Pradeda neberūpėti kitų nuomonės, požiūriai – žiūri tik savųjų ir ne dėl jų teisingumo, o dėl sąžinės ir emocinės ramybės, kuri yra paskutinė valiuta, kuri tau vis dar kažkiek aktuali, kol vieną dieną, ateina ta akimirka, kai džiaugsmingai nusivelki kalinio rūbą – kūną ir tampi laisvas... Tau nerūpi, ką su tuo rūbu darys tie, kuriems jį palieki.
Likę nelaisvėje atliks ceremoniją, ritualus ir tavo kombinezoną pakas po žeme arba tiesiog sudegins, braukdami upelius ašarų ir šnabždėdami tam rūbui įvairias padėkas ir ilgesio užpildytas raudas, bet tu jau būsi laisvas nuo visų šių peripetijų ir toli, toli nuo apribojimų, tvorų ir sienų, skyrusių tave nuo visko, kas yra iš tiesų, ką vadiname laisve.
Tiesa, yra ir tų, kuriems pavyksta pabėgti į laisvę ankščiau laiko.
Dažniausiai, jie savo norų grįžta į nelaisvės kalėjimus, kad esantiems kaliniams papasakotų apie laisvę ir jos lengvumą, bei džiaugsmą.
Jie tai daro tik todėl, jog supranta, kaip sunku būti įkalintam savo pačių protuose ir traumų apribojimuose, todėl patys iš to išsivadavę, dovanoja laisvę ir kitiems, kurie sugeba ją priimti.
Būna ir tie, kurie nesuvokia kalintys. Jie šventai įsitikinę, jog visi stabai ir vaizduotės kūriniai yra tikri ir vertingi. Negali išlaisvinti to, kuris myli kalėjimą ir atsisako suvokti, jog egzistuoja laisvė.
Kad ir kaip keistai tai skamba, bet tai tiesa.
Daug žmonių galėtų gyventi be problemų, bet jie taip įpratę jas spręsti, jog kai visas išsprendžia, jie iš karto prisikuria naujų, nebemato savęs kitaip, nei problemų sprendime.
Ir nors tai iš šono atrodo labai keistai, bet tai jų augimo būdas, padedantis pažinti Pasaulį po truputį, protarpiais atplėšiant akis nuo problemų, kad tą akimirką, pamatyti Pasaulį kitokiu kampu – tyra, struktūrizuotą ir be problemų, kurias reikėtų spręsti.
Visiems savo laikas ir intensyvumas.
Neįmanoma pastumti ryto Saulės, kad ji greičiau patekėtu.
Neįmanoma pastumti upės, kad ji greičiau tekėtu.
Visi savo greičiu ir net jei tai atrodo kaip sąstingis, iš tiesų, tai jų greitis, kuriame jie bręsta ir saugiai auga, eidami link to, kas neišvengiama – amžinos laisvės...

Nesižvalgyk į kitų piniginę, lėkštę ir gyvenimo poziciją,
nes jei eini jiems iš paskos,
(arba žvelgi į juos iš apačios)
vaizdas bus (š) ne kažką...
Kai tiki savo sparnais, dangus tau net po kojom,
jei tik drįsti save regėti gebančiu skraidyti.

- Kodėl?
- Už ką man toks likimas?
- Ką aš padariau, kad su manimi taip?!

Tai yra klausimai, kuriuos mes visi sau užduodame, vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu.
Pirmi kartai prasideda darželyje arba mokykloje, kai pradedi jaustis lyg bitė musių būryje, kur pagrindinis patiekalas yra šūdas.
Visi su pasimėgavimu grūda tą turinį į savo gerkles, o tu vienas stovi nuošaliau ir jautiesi atsilupęs, nes kad ir kaip bandytum apsimesti, jog ir tau patinka turinys, bet negali suvaldyti noro apsivemti, vos tik tai priartini prie savęs.
Kas nesuprato, tai buvo stipriai paaštrintas būsenos aprašymas, kuris tiesą sakant, puikiai užmaskuojamas visokiais "šiandien man nevalgiadienis" arba "šiandien negaliu susitikti, nes esu užsiėmęs".
- Ir ką jis ten pastoviai veikia, jog taip visada užsiėmęs? - galvas sukinėja musiažmogiai?
- Aš užsiėmęs savęs saugojimu nuo toksiškų temų apie dalykus, kurie man absoliučiai neįdomūs iki tokio lygio, jog juose dalyvaudamas jaučiuosi taip, lyg kraujuočiau, netekdamas savo kosmiškai brangaus gyvenimo laiką, kurį lyg donoras atiduodu temomis, kurios nieko bendro neturi su tuo, ką vadinu gyvenimu.
Kartais, o tai tikrai nutinka, dalyvauju visuomeniniuose pasitaškymuose emociniais šūdais, bet stengiuosi kuo trumpiau juose būti ir kuo greičiau minu iš ten, kad kuo greičiau pasinerti į meditacinės ramybės vandenyną, kuris mane išskalbia, išplauna ir apvalo nuo žodinio dvoko, užpildydamas tyrais, dieviškumo, ryšio, pagarbos aromatais.
Kuo ilgiau gyvenu ir kuo atviresnis pačiam sau tampu, tuo daugiau "patogumo aplinkiniams" kaukių regiu, kurių nešiojimas iškreipę mano vertybių stuburą, paveikę mano laikyseną ir eiseną, suformuojant iš manęs klipatą, o ne tiesią asmenybę.
Atrodo, jog nusimetus penkiolika kaukių, turėtum konkrečiai priartėti prie savęs, bet staiga suvoki, jog net tavo atvirumas yra chameleono kaukė, turinti be galo platų SPEKTRĄ spalvų, kurios kinta nuo aplinkos ir saugumo poreikio.
Tikriausią savo paties versiją pamatau būdamas su tais, kurie tikri. Man veikia žmonių tikrumas. Jis mane gydo. O kartais net išdrįstu ašarą nutekinti, be baimės pasirodyti skystablauzdžiu.
Tie žmonės yra didžiausias turtas, kokį tik esu kada turėjęs.
Kai išgirstu patarimus, kokiu turėčiau būti, ką turėčiau keisti, ką ir kaip daryti, mano ausys patiria alerginę reakciją ir užsidaro.
Klausiate, kam esu elegiškas? Bukumui.
Kai gaidys ima mokyti erelį giedoti, nes kakariekų yra ale kiečiausias įrodymas, jog ši vištidė tavo ir kiti gaidžiai nedrįs čia lįsti...
Rimtai?
Matydamas mano kaukę, kurią analizuodamas net pats velnias smegenis išsinarintu, tu jau susikūrei nuomonę apie mane ir netgi drąsiai pateiki veiksmų planą, kuri tikiesi man parduoti, kad galėtum įsigyti daugiau laktų?
Kai susitinki su SAVAIS, kaukių nelieka, nes kad ir kiek jų turėtum, TAVIEJI regi tave kiaurai per jas.
Kaukės yra tik teatro dalis, o kai atmintinai žinai scenarijų.
Tada aš ilsiuosi, nes kaukes nusiėmus, lengviau alsuoti, juoktis ir verkti, nors dažniausiai tai įvardinu nosies prakaitavimu...
Nusiėmus kaukes, nebereikia verkti į vidų ir skandinti save savo širdgėloje.

Ir rašydamas, šypsausi iki ausų, nes puikiai žinau, jog tie, kurie sugebės suprasti šį žodžių jovalą kaip dailiai išaustą nuoširdumo juostą, supras jog yra ne vieni tokie.
Mes esam.
Mes nesulūžę.
Mes nesame klaida.
Nes mes, esame tie, iš anapus dėžės ribų...

Art - Mendez Mendez

Nepažįstant savęs, galima visą gyvenimą bandyti pritapti prie tau svetimų grupių, o po begalybės pastangų, vis tiek jaustis ne savo vietoje.
Ir aš nekalbu apie juodos avies, arba baltos varnos fenomeną.
Jei tai tik spalvos skirtumas būtu, tai čia viskas beveik tvarkoje.
Kalbu apie jausmą, jog ne į tą planetą pataikei 😂
Nu, o kol joje esi, kol esi šioje biologinėjė formoje, kurios neįmanoma atšaukti ir pakeisti į teisingą formą, teisingoje planetoje, teisingoje biologinėje arba neorganinėje išraiškoje, tenka prisitaikyti.
Mokaisi elgesio modelių, kalbos, veido mimikų.
Mokaisi švenčių šventimo, aktualijų ir kitų pamišimų, kurie šios planetos gyventojams yra tapatybės dalis, kurios tavyje ne lašo.

Tada tau kabina savybių trūkumą, kultūros deficitą ir nurašo prie netinkamų standartų.
Ir kol esi vienas, tu tuo šventai tiki.
Tiki, jog esi lūžęs, brokuotas, su defektais....
Ko, vieną dieną tave atranda...
Tai, tave atranda, nes pats savęs negali atrasti - tokios žaidimo taisyklės.
Tai va, kai tave atranda, aplinkui tave ima formuotis nematomas žiedas tokių, kaip tu, kurie po truputi atverdami tobulas kaukes, parodo savo tikrąjį veidą ir suteikia nepaaiškinamą namų jausmą, suteikiantį iki šiol nepažintą pojūtį, jog yra tų, kurie supranta tavo vidinę kalbą, kurią laikei tavo beprotybės ir pamišimo išraiška, o pasirodo, šia kalba yra ir daugiau kalbančių... 🥹
O atvėrus savo kaukės kraštą jiems, sukeli džiaugsmo bangą, o ne pasibaisėjimo...
Tai Sielos gentis. Namai. Savi. Tavo sparnų plunksnos ir vėjas jose - priežastis ir galimybė skristi.

Nepakartojamas jausmas ❤
Linkiu jį visiems patirti, o ypač tiems, kurie jaučiasi pamestinukais, pasiklydę atviram kosmose, tarp Žvaigždžių dulkių ir įvairių gravitacijos laukų....

Dar vienas žingsnis link namų.... 🙏

Kažkas pasivadinęs Debesų Pievos Piemeniu, kviečia žmones į draugus.
Neturiu jokio suvokimo, kas tai per asmuo ir neturiu su juo nieko bendro.
Jei jūs klibins, blokuokite, prieš tai pranešę apie melagingą profilį.
Liūdna, jog žmonės taip tingi būti savimi, jog bando apsimesti kažkuo kitu...

Laidinis telefonas nėra sulūžęs mobilaus telefono atveju, tiesiog jo technologija jau pasenus, tačiau vis dar yra vietų, kur laidiniai telefonai vis dar naudojami.
Benzinu ar dizelinu varomi auto neserga elektrinių auto atžvilgiu.
Paimkite pati kiečiausią, Lietuvos mokyklų pirmūną ir įmeskite į mokyklą Konijoje arba Japonijoje, kurioje nebus kalbama ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis – akimirksniu tas vaikas atrodys atsilikęs ir nesigaudantis žiniose.
Lygiai tas pats ir su autistiškais žmonėmis.
Jie neserga, nes autizmas ne liga.
Kaip kompiuteriai su Linux arba MacOs neserga Windows atžvilgiu.
Autizmo sprektras yra labai platus ir kuo daugiau sužinau apie autistiškus bruožus, tuo daugiau jų atpažįstu žmonėse, kurie save laiko normaliais.
Kai laidiniai telefonai buvo vieninteliai mums žinomi telefonai, mes net negalėjome įsivaizduoti mobiliųjų, kurie dabar yra ne tik telefonai, garsiniams susikalbėjimui, bet mini kompiuteriai, turintys tokį kiekį informacijos, kokios nebuvo įmanoma rasti mokyklos bibliotekoje, kalbant apie 1990 metus.
Ir kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių...
Kol Krikščionys galvoja, jog Budistai arba Musulmonai yra pasiklydę savo tikėjime, tol nebus tarpusavio supratimo.
Kol visų šalių vyriausybės susidaro iš skirtingų partijų, kurios akcentuoja skirtumus, o ne bendrumą, nebus taikos ir Pasaulyje.
Net medicinoje, ekonomikoje, teisėje, etikoje, moralėje – mes tokie skirtingi ir kiekvienas bandome įrodyti savo tiesą, tuo visus kitaip mąstančius netiesiogiai įvardiname ligoniais ir pasiklydusiais eretikais.
Po šimts...
Kai mes suprasime, jog mūsų smegenys ir širdys tokios panašios, o protai tiesiog kūrybos instrumentai ir mes esame pasiklydę savo pačių fantazijose, bijantys, jog mūsų sukurtas pasaulis gali tebūti tik sapnas ir būtent todėl, visaip stengiamės jį įtvirtinti kaip teisingiausią ir patį pačiausią...
O kas nutiktų, jei nustotume bijoti kitokia kalba kalbančių, kitaip mąstančių?
Mes gi mokame kitas užsienio kalbas ir tai nėra melas.
Mes gi kiekvienas turime po šimtus įvairių kaukių, kurias naudojame skirtingose situacijose, su skirtingais žmonėmis ir tas kaukes įvardiname savo pačių tapatybe, tai kodėl, leisdami sau patiems būti visokiais, mes taip bijome, jog ir kiti gali būti kitokiais, nei mums norėtųsi?
Mus taip norisi kontroliuoti, žinoti, jog gaudomės situacijose...
O ką, jei galų gale rasti drąsos nustoti viduriuoti iš baimės, o tiesiog smalsiais žvilgsniais pažvelgtume į Pasaulį Vaikų akimis – tyromis, be teisimo, vertinimo ir su nuoširdžiu žavesiu?
Tikiu, jog nukristu didžiulis krūvis nuo mūsų pečių, kuri mums sudaro baimė...
Žmonės, ar nepavargote bijoti ir dangstytis baimės skydais?
Nieko keisto, jog taip gyvenant, mes jaučiamės lyg gyventume pragare, o jame esantys negali patikėti, jog egzistuoja ir tie, kurie pasirinko gyventi Rojuje ir jei ne kažkur kituose išmatavimuose. Jie čia, tarp mūsų. Tereikia išmokti juos atpažinti.
Išduosiu paslaptį (kodą):
– Kol netapsite tokie kaip vaikai, nepapulsite į Dangaus Karalystę... (Jėzus Nazarietis)
Ir ši paslaptis yra visiems žinoma, bet ar suprantama?
Dažnai pagalvoju, jog net dauguma kunigų jos nesupranta. Jie žino frazę, bet nesuvokia jos, nes patys yra per daug rimti ir sustingę įvairiose doktrinose ir tradicijose, kurtose šimtmečiais, kai visas tas tiesas, Mokytojas mokė vos kelis metus...

Šokis man – tai ne judesių kombinacija, o jungtis su žmogumi, judesio formate.
Pamenu paauglystės diskotekas mokyklos rūsyje. Stovėdavome salėje dviem eilėm, vaikinukai prieš mergikes ir visi klibėjome savo stiliumi, kaip poros, neturėdami jokio ryšio išskyrus vaikinuko pakvietimą šokiui ir merginos sutikimą, o toliau, kas sau judėdavome ir dažnai net kalbėdavome vėjus su šalia šokančiu draugeliu.
Didžiausias iššūkis būdavo lėtas gabalas, kai tekdavo apsikabinti ir susilieti kūnais. Pamenu, kaip judėdavau betoninėmis kojomis, lyg balkį prarijęs, nors tuo metu telike Lambadą vos ne kas dieną rodydavo.
Daug metų šokdavau tik gerokai apgirtęs, o esant blaiviu, šokis man buvo tabu.
Kuo rimtesnius darbus dirbdavau, tuo rimtesnis darėsi vaidmuo, kurį demonstruodavau aplinkiniams, o tas rimtas individas visada žino ką daro ir klaidos jam svetimos. Šokis buvo ta vieta, kurioje man kildavo panika, pasimetimas ir nežinojimas ką daryti su šokio partnere, tad lengviausia strategija išvengti klaidų – nedarymas to, kame tai gali pasireikšti – nešokti.
Kai išsiskyrė keliai su mano antrąją žmona, su kuria turėjau vilčių pasiekti gyvenimo pabaigą senatvėje, pasijutau išmestas per bortą ir sukūriau keršto planą. Žinojau, jog ji dievina Kizombą, tad nusprendžiau išmokti tą suknistą šokį ir įvaldyti jį taip, kad kai susitiksiu ją šokių aikštelėje (nes ta gyvatė turi gi slankioti po šokių vakarėlius), tai pašokdinsiu ją taip, jog ji nusigrauš nagus iki alkūnių, jog tokį gerą šokėją prarado...
Taip ir prasidėjo mano šokio kelias, pilnas baimių, panikos, noro pabėgti ir viską mesti. Visi mano kompleksai ir emocinės traumos, lyg išgąsdinti miesto balandžiai, kilo pulkais ir skraidė ratais aplinkui mano dėmesį, kai man norėdavosi tiesiog prasmegti skardžiai...
Kertas, kurį planavau buvusiai žmonai, nusikreipė į mane ir plėšė nuo manęs visas mano karūnas, medalius ir kitus sau pačiam pripaišytus apdovanojimus už drąsą ir narsą, kol likau nuogas, pažeidžiamas ir pasimetęs.
Skamba tragiškai, tiesa?
Bet tai buvo paskutinė mano buvusios meilės dovana, nes būtent tada, nusinulinęs, lyg baltas popieriaus lapas, pradėjau kurti save iš naujo...
Palaipsniui išmokau bazinius žingsnius, atradau mokytojus, kurių stilius man buvo artimas ir per tą simpatijos kanalą, sugėriau jų judesių braižą, bei emocinį foną, kurį jaučiu ir skleidžiu savo šokiu...
Ar senai šoku? Manau, jog svarbu įtraukti ir nešokimo metus, nes tai irgi šokimo dalis. Jausdamas, jog iššvaisčiau krūvą laiko abejonėms ir nešokimui, labai užsidegęs puoliau stačia galva į šokio meno praktiką, tad ir nešokimo metai įskaičiuojami. Manau, jog turiu santykį su šokiu jau nuo pat vaikystės, kai susižavėjęs stebėdavau gruzinų džigitų šokius, tad tai ilgas procesas, kuris susideda iš susižavėjimo, tada vengimo, paskui baimės, po to susitikimui su baime ir galų gale, su pačiu savimi...
Į šokį žvelgiu kaip į ryšio kūrimą ir jo palaikymą, maitinimą, atnaujinimą.
Senais laikais, žmonės šokdavo aplink laužą, kartodami tuos pačius judesius, kas dabartiniais, pilnais pribumbasų laikais atrodo kaip primityvumas, tačiau tai yra netiesa.
Grupė, atkartojanti tuos pačius judesius, siunčia vieni kitiems signalą – Aš esu tu, o tu esi aš. Mes esame tas pats, nes mes save išreiškiame vienodai.
Būtent tai ir buvo tikroji šokio, bendro judesio prasmė ir esmė.
Po to, laikui bėgant, žmonės ėmė šokti poromis, o dabar, darosi vis populiaru šokti solo – vienam arba vienai.
Nebandau sumenkinti individualumo ar asmeninės ekspresijos unikalumo vertės, tačiau asmeniškai man, šokis yra susijungimo su kitu žmogumi ar su grupe kitų žmonių ritualas, o tai reiškia, jog šokis negali būti lenktynės ar varžybos, kas padarys daugiau sudėtingų, akrobatinių judesių, kurių kiti nesugebės ir todėl kažkas išsiverš į priekį, o kažkas atsiliks. Tame nėra bendrystės, sąjungos, vienio.
Dar kartą kartoju, tai nereiškia, jog sportiniai šokiai yra blogis. Tikrai ne. Tačiau man toks šokis neliečia širdies ir nekelia emocijų. Aš tokio šokio nesuprantu ir man jis lyg svetima, nesuprantama užsienio kalba.
Todėl vis rečiau lankausi šokių vakarėliuose, kur jaučiasi konkuravimas, o ne bendrumas.
Todėl manyje kyla vis didesnis genties ilgesys, kur susirinktu būrys, grupė žmonių su tikslu bendrauti, draugauti, išgirsti kiekvieno nerimo virpesį ir sukurti saugią aplinką, kurioje gimsta tai, kas negimsta sporto klube, kur visi stengiasi vienas kitą aplenkti.
Turiu garso aparatūrą. Turiu dainų playlistus, DJ pultą ir moku juo naudotis. Turiu norą ir viziją. Ir žinau, jog ne už ilgo, nebegalėsiu nebedaryti, tad gims dar viena graži veikla – šokio bendruomenė, kuri bus apie vienį, kurioje nebus geriausių ar blogiausių šokėjų, kur visi bus visų, kur judesys bus lyg maldos žodis, o prisilietimas turės sielą gydančių savybių, kur seksualumas nebus sugašlinamas, o gerbiamas kaip gėlės žiedas, o kiekvienas kuklus žmogus, bus iššūkiu grupei, pasiekti kitą lygį, emocinio intelekto temoje.

Foto: Nojus Miškinis
Kadre: Afrikos šokiai ir Afrikos būgnai

- Tu man nepatinki.
- Kas būtent tau manyje nepatinka?
- Tavo skirtingos kojinės. Taip negalima. Su skirtingomis kojinėm atrodai kaip koks atsilikęs.
- O tau labai baisu nepirmauti?
- Ta prasme? Tavo kojinės lėvos. Prie ko čia mano baimė nepirmauti?
- Na, mes kiekvienas kalbame apie save. Mano kojinės yra mano kojinės ir jos yra ant mano kojų, o tai reiškia, jog tai tik mano ir daugiau niekeno reikalas, bet jei tu žodžiais išreiškei mintis apie jas, vadinasi tavyje įvyko kažkokia reakcija, kažkoks prisiminimas, susijęs su atsilikimu, nes kitaip nebūtum nei pastebėjęs mano kojinių, nei ištaręs mintis apie jas. Tik tiems, kuriems svarbu pirmauti, svarbu neatsilikti, nes tiems, kurie nelenktyniauja, nelabai svarbu atsilikimo ar pirmavimo pozicijos.
- Ką čia nusišneki? Prie ko čia aš? Aš apie tavo kojines kalbu.
- Aš irgi ne prie ko, dėl tavo baimių būti atsilikusiu, bet jei jau mane įvėlei į savo pastebėjimus apie savo reakcijas, kurios kilo dėl mano kojinių, tai pagalvojau, jog tau visai būtų smagu dalyvauti diskusijoje, kurioje bendrauja du žmonės, nes gi ne į temą garsiai kalbėti vienam, su savimi pačiu.
- Tai aš tau ir sakau, kad tavo kojinės skirtingos ir jog esi atsilikęs.
- O tu kažkokių lenktynių komentatorius, kurio pareiga garsiai aptarti savo gyvenimus gyvenančių žmonių progresą, atsilikimą arba pirmavimą?
- Ką tu čia spangsti? Sakau, tavo kojinės skirtingos. Durnai atrodai.
- O ar aš tavęs klausiau tavo nuomonės apie savo išvaizdą? Man patinka taip simbolizuoti aplinkiniams, jog jie neprivalo būti tobuli ir su manimi gali bendrauti visi, kas nori bendrauti. Va, net su tavimi kalbu, nors lyg ir neturi ką man pasakyti, išskyrus informuoti mane apie mano kojinių spalvą, ką aš priimu kaip pretekstą pradėti pokalbį ir pasakyti man apie savo baimę nepirmauti, būti aplenktam, atsilikti ir būti užmirštu, bei tavo manymą, jog tik pirmaudamas esi kažko vertas. Aš girdžiu, jog tau labai tai aktualu. Klystu?
- O argi ne visi nori pirmauti?
- Tikrai ne. Pirmauti nori tik tie, kurie nori dalyvauti skirstymo formate: laimėjusieji/pralaimėję; pirmi/paskutiniai; laimintys/pralaimintys. Žmonės žaidžia įvairius žaidimus. Sakykime, jei tu žaidi kortomis, o aš kamuoliu, mes negalime laimėti vienas prieš kitą, bet negalime ir pralaimėti, todėl liekame lygūs, net tarpusavyje nesilygindami. Ir šiaip, mes neprivalome niekam, nieko įrodyti, nes kiekvienas gyvena savo teorijų, tiesų, vertybių ir nuopuolių formate. Va, tau mano kojinės kelia siaubą, o kitiems simbolizuoja galimybę prieiti prie manęs ir užkalbinti mane, nes esu iš tų, na tų, su skirtingomis kojinėmis.
- O tai tu specialiai jas skirtingas užsimovei?
- O taip. Man tai solidarumo simbolis, palaikymo ženklas tiems, kurie yra ne iš standartinių gretų. Tai labai įdomūs ir spalvoti asmenys, lyg egzotinės planetos ir man nepažystamų galaktikų. Šiuo slaptai, bet visiems matomu ženklu, mes duodame vieni kitiems signalą, apie tai, jog esame ne vieni tokie nelenktyniaujantys.
Einšteinas yra sakęs: - Jei apie žuvį spręsi iš jos gebėjimo laipioti medžiais, gali visą gyvenimą manyti, jog ji kvaila. Tačiau gi žuvis save labiausiai išreiškia vandenyje, o medžiuose kiti individai labiau gabūs. Taip ir žmonės, kiekvienas skirtingas ir tuo pačiu, labai vertingas. Ir man labiausiai patinka tie, iš kurių galiu kažko naujo apie save išmokti.
- Jei su manimi iki šiol bendrauji, vadinasi kažko ir iš manęs išmokai?
- O taip. Iš tavęs išmokau, jog žmonės gali net neįtarti, kiek daug apie save pasako per savo kritiką ir kaip svarbu klausytis bei girdėti, nes galima klausytis ir NEgirdėti.
- .... Žinai... man kilo noras irgi susimaišyti savo kojines...
- Kažkas nutiko?
- Taip... Pasijutau išgirstas, net kai nesakiau kaip jaučiuosi.
- Visada galima išgirsti ką žmogus sako, jei moki klausytis. Tai vadinasi empatinis bendravimas arba nesmurtinė komunikacija. To galima išmokti. Kiekvienas gali to išmokti. Visi Pasaulio karai sustotų ir daugiau neprasidėtų, jei žmonės studijuotų ir praktikuotų šį meną.
- O kur tai vyksta?
- Kas ieško, tas randa...

Nežinojau, jog Lietuvoje toks gėris egzistuoja 🥰

Nepaprasti žmonės. Vaikus su negalia 20 metų mokanti pedagogė Svaja: tokie vaikai yra be ateities, o jų tėvai – „kalėjime“ Nepaprasti žmonės. Vaikus su negalia 20 metų mokanti pedagogė Svaja: tokie vaikai yra be ateities, o jų tėvai – „kalėjime“ 2023.02.07 10:00

Palikti avansu. O gal labiau, pasilikę?
Po nestabilios vaikystės, kai jautiesi nereikalingas ir paliktas, į suaugusiųjų pasaulį atsineši palikimo dovaną.
Kaip NDT (Nondestructive Testing) inspektoriai visada ieško metalo įtrūkimų ir kitų defektų, taip tokie, palikimo žmonės, visur ieško įrodymų ar apraiškų, jog bus palikti. Laikui bėgant, po ilgų metų praktikos, tokie žmonės tampa labai profesionalūs ir per akimirką atranda įrodymus, jog juos kažkas ruošiasi palikti. Paskui jie dar labiau tobulėja, kadangi juos visi, ankščiau ar vėliau vis tiek palieka, tai jie nustoja investuoti į gilesnius santykius ir apsiriboja tik paviršutiniais, kad neįvyktu gilesnis prisirišimas, kuriam nutrūkus, tikrai bus skaudu, nes tai jau patirta ne kartą ir ne du.
Tai nėra ne pasitikėjimas kitais. Atvirkščiai, tai perdėtas tikėjimas, jog būsi paliktas, o kas ieško, tas būtinai randa, o jei neranda, tai pats sukuria sąlygas, palikimo įvykiui. Blogiausiau atveju, visada galima tapti tokiu nepatogiu ir priekabiu, jog asmuo imta atatupstas trauktis ir įvyksta PALIKIMAS.
Skamba absurdiškai, tiesa? Bet apsižvalgę, rasite daugybę tokių individų, gyvenančių būtent taip.
Ir visai tai ne tik apie romantiškus santykius.
Kai yra nepasitikėjimo talentas, jis reiškiasi tiek versle, tiek hobiuose, tiek visur kitus, kur kvepia prisirišimu ir galimybe prarasti tą ryšį.
Mes galime užlopytį vieną ar kelias temas, bet jei pagrindinio šaltinio nepašalinsime, viskas taip ir liks, kaip yra.
Skamba sudėtingai, vien todėl, jog pagijimas iš šios temos, reikalauja grįžimo į savo vidų, į pradžią, kada tai prasidėjo, o jei visą gyvenimą nuo to bėgi paknopstom, tai apie grįžimą negali būti net kalbos...
Taip ir blaškomės...

Kas kartą dienraščiuose pamatęs straipsnį apie kanapę, paskaitau ką tauzija tie, kurie niekada jos nevartoja, o ypač gydytojai, kurie visada nupasakoja jos vartojimo baisias pasekmes, bet kažkodėl ne vienas, neužsimina apie jos vartojimo priežastis. Kažkodėl dauguma turi susidariusi nuomonę, jog žolę rūko tik asocialūs degradai ir visokie kitokie dugno gyventojai, tad tarytum rūkymo priežasties aptarinėti net ir nereikia, nes ji ir taip aiški.
O ką, jei aš jums eilinį kartą pasakysiu, jog tai kas yra rašoma spaudoje, yra tik ledkalnio viršūnė, o apie po vandeniu esantį turinį niekas nekalba, nes tai kenktu verslui?
Taip, vartojau kažkada daug visko, tame tarpe ne tik žolę, bet ir heroiną, o alkoholis buvo vos ne eilinis svaigalas, net nekalbant apie tabaką.
Ir nežiūrint į tai, esu nuo svaigalų švarus jau daugiau nei 20 metų, o alkoholio nevartoju jau virš 18 metų, tačiau mano žodžiai taip ir lieka ignoruojami.
Taip, įmanoma nevartoti nieko ir jaustis išsitaškiusiu daug labiau, nei kokie svaigalai gali ištaškyti.

Tikroji vartojimo priežastis - diskomfortas būti. Būti kuo esi, būti kur esi ir kaip esi, kai trokšti, jog būtų kitaip nei yra ir tada griebiesi to, kas po ranka, o svaigalų pasiūlymas begalinis.
Ir ne visi yra cheminio pobūdžio. Kai kurie yra fiziniai - perdėtas įnikimas į sportą, ekstremalius patyrimus, tokius kaip greitis automobiliais ar motociklais, ekstremalus važinėjimas dviračiais kalnų takais, alpinizmas, nardymo be deguonies balionų, šokinėjimas su parašiutu nuo uolų.
Dar yra psichologiniai veiksmai - kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai, įvairios ideologijos, religijos, sektos ir taip toliau.
Vienas iš labiausiai paplitusių svaigalų - telikas ir soc. media.

Kol žmogus jaučia emocinį diskomfortą, kuris pereina į įtampą fiziniam kūne, tol jis ieškos vaistų. O kaip manote, ką daro tie, kurie nesugeba pripažinti, turintys įtampą? Jie tiesiog jama viską, kas tą įtampą mažina.
Tiesą sakant, šokiai (Kizomba arba Zouk), atpalaiduoja mane ir išlaisvina nuo įtampos daug labiau, nei bet kokia chemija, kokių tik esu vartojęs.
Skrydis su Jak - 52 mane ištaškė daug labiau, nei svaigalai.
Gal todėl ir myliu savo darbą - pramoninį alpinizmą, kuriame susitinku su rizika kiekvieną kartą ir dėl tos akistatos su pavojumi, visos mano bėdų nuosėdos išnyksta lyg nebuvusios. Tokiu būdu aš gydau savo nerimą ir sunkias mintis, o ne vien babkes kalu.

O dabar grįžkime prie kanapės ir kitų svaigalų.
Kol bus priežastis (įtampa, savęs ir situacijos nepriėmimas), tol mes ieškosime išeities ir būtų nežmoniška, įtampos kankinamiems žmonėms sakyti - kentėk, nes tai yra gyvenimas.
Mes net nenutuokiame, kiek daug žmonių yra užsimaskavę po "normalių" žmonių kaukėmis ir kas dieną deda didžiules pastangas slėpti savo tikrąją prigimtį - būti jautriais, matyti, girdėti, rūpintis ir siekti laimės jausmo patyrimo. Jie niekada nesikreips į jokius gydytojus, nes kol kas, mūsų tauta labai mėgaujasi stigmatizavimu ir žeminimu, kas atneša atskirtį ir sukurtos ramybės iliuzijos griūtį.
Kai atradau tai, jog manyje besisukančios mintys, jų paternai ir turinys yra mano įtampos priežastis, ėmiau dirbti su savimi, prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir vualią - man nereikia jokių svaigalų, nes pats iš savęs svaigstu ir įtampą mažinu savais metodais, kurie susideda iš proto higienos, dvasinių praktikų ir fizinių užsiėmimų, tokių kaip sportas ir socialiniai šokiai. O kai prie visko pridėjau dar ir savanorystę ( SAVO NORU, NES NORIU), tai viskas dar ir prasmę įgavo.

Ir esu tikras, jog tai labai efektyvus metodas, kurį praktikuojant, dauguma svaigalų vartotojų rastų į ką įsikibti ir sulaikyti save nuo griūties, paslydus ant svaigalų tako.

Jei tai būtų praktikuojama mokyklose, turėtume daug mažiau vartojančių mokinių.
Jei tai būtų akcentuojama spaudoje, turėtume daug mažiau svaigalus vartojančių ir nuo įtampos besivaduojančių žmonių.

Bet to nenutiks, nes įtampa ir stresas yra nuostabi terpė verslui.
Kuo žmonės patys sau labiau nepatinka, tuo daugiau jie perka visokio šlamšto, kad pagražinti save ir omenyje turiu tiek plastines operacijas, tiek super duper blizgučius, daiktus/stabus, kurių dėka žmonės jaučiasi šiek tiek vertingesni.
O kur dar visa pramogų industrija, kuri siūlo įvairiausius būdus laikinai užsimiršti ir likti diskomforto zonoje, kad rytoj vartoti vėl ir vėl?
Kazino klesti dėl tokių, norinčių savęs neprisiminti, o antstoliai ir greitų kreditų dalintojai ploja su pasimėgavimu, dėl jiems iš streso industrijos sunešamų pelnų.

Todėl manau, jog kalbėti apie svaigalų žalą, neužsiminant apie jų vartojimo kilmę arba priežastis, yra tolygu rudeninių lapų draudimui. Visą vasarą turėjome švarius takus, o dabar tie prakeikti lapai ėmė visur atsirasti ir teršti švarą.
Skamba absurdiškai?
Tai lygiai taip skamba ir pastovus kalbėjimas apie svaigalų žalą, bet nesakymas nieko apie KODĖL žmonės vartoja.
Ir tik nereikia lelią, kad vartojama dėl priklausomybės, nes tai visiškas melas. Azartiniai žaidimai neturi jokios chemijos, išskyrus tą, kuri išsiskiria mūsų smegenyse žaidimo metu, o priklausomybė ne ką mažesnė, nei nuo kitų svaigalų, kurie kaip ir azartiniai žaidimai, daro tą patį poveikį - savo įtampos priežasties pamiršimą ir laikiną užuovėją, kurioje galima pailsėti nuo emocinių audrų...

Iš kur tai žinau? Nes pats tai perėjau.
Ir ilgai narsčiau šią temą, kad sužodinti ją, kad patirtį paversti suprantamu formatu ir kitiems.

Spauda niekada neplatins tokios info.
Telikas irgi nutylės, nes kitaip per pertraukas rodoma reklama - tiesioginis skatinimas vartoti, atrodytų absurdiškai, o laidos kuriamos tik tam, kad per jų transliaciją sutelktai publikai "sumaitinti" būtent tam kontingentui skirtą reklaminę piliulę.

Vienintelis būdas yra pergalvoti savo gyvenimą ir emocinį turinį veiklų, kurias mes renkamės ir renkamės, kad patenkinti savyje tam tikrus trūkumus ir poreikius ir dirbti patiems su savimi. Kitom kelio nėra, arba aš jo kol kas dar neradau.
Gal jį ras tie, kurie perskaitę šį postą, susimąstys, jog esame labiau emocinės būtybės, nei racionalios ir atkreips dėmesį į mūsų emocinius aspektus, o ne vien į statistikas ir informaciją.