Naujasis Židinys-Aidai

Paskutinis vasaros numeris – jau prekyboje! Penktame numeryje skaitykite Viliaus Dranseikos glaustą laišką redaktoriui „apie glaustumą“, Antano Gailiaus refleksijas apie Thomą Manną, Neringos Andrejevaitės atliktą istorinį tarpukario Lietuvos šachmatų kultūros tyrimą, Gilbert Keith Chestertono esė apie „pasakų moralės gelmę“, Antano Petrilionio tekstą apie karo nelaisvę LDK ir Vokiečių ordino karuose, Laimanto Jonušio apžvalgą skirtą klasikinių autorių literatūrinėms dvikovoms bei Aušros Vasiliauskienės įžvalgas apie Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybą ir asmenybę.

"Visados maniau ir tebemanau, kad visi mes, kurie pajuntame nenumaldomą troškimą rašyti, tapyti, kurti muziką ar statyti bažnyčias, tą darome galvodami pirmiausia apie save pačius. Šiandien tas vadinama saviraiška. Bet jeigu rimtai žvelgsime, tai juk visiška tuštybė būtų „reikšti save“ ir nešti tą raišką kitiems – lyg tai būtų kažin koks lobis. Aišku, tokios tuštybės pasaulyje irgi netrūksta, bet ne apie ją dabar kalbame. O rimtai žvelgti mus ragina ir pats Thomas Mannas." – rašo Antanas Gailius savo tekste „Iš alpinizmo istorijos: Thomo Manno viršukalnė“.

Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI bei Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.
📖 Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti šiose jaukiose vietose:
Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16;
Vaga, Gedimino pr. 50;
Vaga, Pilies g. 22.
💡 Nuorodos elektroninei žurnalo versijai įsigyti ieškokite komentaruose

"Platonas net du kartus bandė sukurti tobulą valstybę Sirakūzų valdovų Dionisijo I ir Dionisijo II rankomis. Pirmasis bandymas baigėsi Platono pardavimu į vergiją, antruoju atveju jį gelbėjo draugas pitagorininkas Architas iš kaimyninio Tarento miesto. Smetona taip pat baigė dienas toli nuo savo kurtos valstybės. Ar toks visų filosofų-valdovų likimas?"

Tokiu filosofiniu klausimu Arnoldas Kazimierenas pabaigia savo tekstą apie Smetoną ir Platoną (NŽ-A nr. 3). Jo pradžią galite perskaityti atsidarę nuorodą komentaruose.

🖼 Austėja Masevičiūtė. Šuo III. 2020. Popierius, mišri technika. 30 × 30

Teodoras Žukas NŽ-A nr. 3 kalbino knygos „German Philosophy and the First World War" (Cambridge University Press, 2023) autorių Nicolasą de Warreną; autorius pokalbyje mąsto apie tai, kaip karo patirtis verčia filosofiją "iš naujo save atrasti". Žemiau ištrauka apie fenomenologijos tėvą Edmundą Husserlį:

„Šia prasme Husserlio fenomenologija yra paskutinis tam tikro optimizmo pareiškimas. Ir šis optimizmas iš esmės yra paties proto, racionalumo optimizmas. Būtent šiame kontekste iškyla Pirmasis pasaulinis karas. Jo trajektoriją Husserlis išgyvena įvairiomis formomis. Jis yra patriotas. Jo sūnus Gerhartas yra savanoris, jauniausias sūnus Wolfgangas žūsta Verdene.

Tačiau per visą karą matyti vis sudėtingėjantis ir augantis nerimas dėl karo. Husserlis rašo laiškus apie visų studentų žūtį, aišku, ir apie savo sūnaus. Paradoksalu, bet tik karo pabaigoje jis ryžtasi viešai apie jį prabilti. Jis skaito paskaitas universitete ir, grįždamas prie Fichte‘s, bando suteikti karui tam tikrą pozityvią filosofinę reikšmę. Po karo Husserlis iš naujo pamažu permąsto pasitikėjimą protu. Tai, manyčiau, ir yra fenomenologijos esmė – atkurti pasitikėjimą praktiškumu kultūroje, kurioje jaučiamas tam tikras racionalumo nuovargis. [...] Husserlio atveju karas yra tarsi odisėja, kurioje išbandomas fenomenologinių teiginių patikimumas."

🖼 Austėja Masevičiūtė. Istorija II. 2020. Popierius, mišri technika. 30 × 30

💡Nuorodos į pilną pokalbį ieškokite komentaruose

Žilvinas Beliauskas, 1958–2024.

ATA

„Bet byra spalvotos mandalos smiltys į Nerį. Visada bus kodų paieška, slaptos teorijos tarsi tamplierių ar masonų planai. Egipto ir Indijos paslapčių paralelės. Kartą, vakarojant tapytojo Lino Katino dirbtuvėse, klausiau ištiso jo šviesos Vilniuje tyrinėjimo traktato. Gaila, nebeprisimenu detalių, bet tai buvo apie kintantį besisukančios saulės šviesos kampą ir kaip tam tikrais momentais krentantis šešėlis ar saulės spindulys sujungia Vilniaus bažnyčias kaip didelio dvasinio krūvio centrus. Dabar sunku atgaminti, ar jis pateikė tai kaip savo asmenines menininko įžvalgas ir vizijas, ar tarėsi užčiuopęs slapto Vilniaus kodo atrakinimo būdą. Slaptą schemą jis lyg ir surado, bet jos gilesnį dugną dar reikia perprasti.“ – pasakojo Žilvinas Beliauskas NŽ-A nr. 4, kurį dar galite rasti prekybos vietose.

Žilvinas Beliauskas. Kelionė iš Garliavos į Vilnių (NŽ-A nr. 4) Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kavinėje, eskizas. Didysis piešimo albumas. 1902. Popierius, anglis. 40,9 × 28,2. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kelionė iš Garliavos į Vilnių, nor…

Metus įpusėjame su iš spaustuvės atkeliavusiu ketvirtuoju Židinio numeriu! Jame rasite Žilvino Beliausko Slaptuosius Vilniaus klubo užrašus, Laimanto Jonušio svarstymus apie Annie Ernaux, Agnės Kereišiūtės kolorado vabalo tyrimus, Lauryno Peluričio apmąstytus Stasio Šalkauskio iššūkius politinei vaizduotei, José Pedro Campanellos laišką redaktoriui, o taip pat ir Rimos Malickaitės eilėraščius!

„Dešimtmečiai prabėgo pro mano akis greičiau nei danguje nusidriekiantis krintančios žvaigždės tvyksnis – po tokio niekada nesi tikras: matei jo pradžią, pabaigą, o gal išvis nematei?“ – NŽ-A nr. 4 Laiške redaktoriui byloja sentimentalusis José Pedro Campanella.

Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI bei Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.

📖 Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti šiose jaukiose vietose:

Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16;
Vaga, Gedimino pr. 50;
Vaga, Pilies g. 22.

💡 Nuorodos elektroninei žurnalo versijai įsigyti ieškokite komentaruose

„Aleksejus Navalnas buvo neabejotinai ryškiausias Vladimiro Putino konkurentas per pastarąjį dešimtmetį. Toks ryškus, kad net Kremliaus vadovui nedrįstant ištarti jo vardo, niekam nereikėdavo aiškinti, ką reiškia jo nuorodos į „blogerį“ ar „pacientą“. Toks konkurentas, su kuriuo kovojant Kremliui prireikė pasitelkti visą represijų arsenalą ir net daugiau – nuo režimui būdingų baudų, suėmimų, įkalinimo iki teroristams būdingų veiksmų kaip įkaitų paėmimas (įkalintas brolis) ar bandymų nunuodyti. Visa tai buvo daroma tam, kad ta ateitis, su kuria buvo siejamas Navalnas, niekada netaptų realybe.“

– savo tekste NŽ-A nr. 2 rašė Vytis Jurkonis.

💡 Nuorodą į visą tekstą rasite komentaruose

Pirmame NŽ-A nr. 3 viršelyje – Austėja Masevičiūtė. Istorija. 2020. Popierius, mišri technika. 30 × 30.

Šiame NŽ-A numeryje publikuojame ir daugiau Austėjos
Masevičiūtės darbų.

Štai, pagaliau, jis – trečiasis Židinio numeris! Jame skaitykite Simo Čelutkos laišką redaktoriui, Gintaro Grajausko Slaptuosius Vilniaus klubo užrašus ar net Vratislavo Kadleco apsakymą „Prikepęs“.

„Naujausioje epopėjoje dėl Nėries istorikas Valdemaras Klumbys nusprendė reliatyvizuoti rašytojos viešųjų veiksmų reikšmę aiškindamas, esą „Stalino saulės“ parvežimas, buvimas LSSR ar SSRS Aukščiausiojo sovieto deputate, poemų Stalinui ir kitų ideologinių eilėraščių sukūrimas yra nereikšmingi faktai – Nėris neva atliko ne politinę, o tik simbolinę, „dekoratyvinę“ funkciją. Tai silpnas argumentas. Politika nėra vien institucinių, karinių ar saugumo struktūrų veiksmų visuma – ji neatsiejama nuo žodžių, naratyvų, prasmių ir simbolių. Matydami, kad didžiausi visuomenės autoritetai normalizuoja okupaciją, gyventojai ją žymiai lengviau priima, jų valia priešintis blėsta.“ – šio numerio laiške redaktoriui rašė filosofas Simas Čelutka.

Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI bei Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.

📖 Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti šiose jaukiose vietose:

Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16;
Vaga, Gedimino pr. 50;
Vaga, Pilies g. 22.

💡 Nuorodos elektroninei žurnalo versijai įsigyti ieškokite komentaruose

Tomas Vaitelė NŽ-A nr. 1 recenzavo žymiąją kolektyvinę monografiją „Jūs gaunate butą: Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“:

Net ir gyvenamojo ploto statybos Sovietų Sąjungoje buvo traktuojamos kaip dar vienas Šaltojo karo laukas. 1959 m. Maskvoje vykusioje JAV surengtoje nacionalinėje parodoje tarp Nikitos Chruščiovo ir JAV valstybės sekretoriaus Richardo Nixono įvykę „virtuviniai debatai“ demonstravo sovietų ambiciją, kad labai greitai sovietinių piliečių buitis pasikeis ir kokybe net aplenks JAV. Neaplenkė, tačiau septintame-aštuntame dešimtmetyje okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masinės statybos vajus.

💡 Nuorodos į visą recenziją ieškokite komentaruose

📸 Knygos dizainerė Aurelija Slapšytė

Patirtis ir (iš)gyvenimus Tokijuje beigi Vilniuje savo Slaptuosiuose Vilniaus klubo užrašuose lygino Andrius Kleiva:

„Iš pradžių Vilniaus ir Tokijo platybės atrodo bauginančios. Savo pradžias ir Vilniuje, ir Tokijuje aš labai gerai prisimenu. Sėdėdamas autobuse iš Palangos, jau įvažiuodamas į Vilnių, ties ženklu, stovinčiu dar užmiestyje, nervinausi galvodamas, kaip teks dorotis
su miestu, 40 kartų didesniu už Palangą, ir dar antra tiek greitesniu jo gyvenimo tempu? Kaip skaičiuoti laiką, pinigus? Kada paeiti, o kada geriau nuvažiuoti? Po kelerių metų su panašiu nerimu bandžiau tvarkytis lėktuve, besileidžiančiame Tokijuje – 16 kartų pagal gyventojų skaičių didesniame už Vilnių. Panašiai išsigandęs žiūrėjau į traukinių žemėlapį ir galvojau, kaip nepamesti ne tik kelio, bet ir savęs apskritai. Tokijas atrodė šaltas, tik savimi susidomėjęs, brangus miestas, nuo kurio periodiškai norisi bėgti. Tačiau jau buvau vilnietis. Žinojau, kad esminis momentas ateina tada, kai
turi užtektinai drąsos pažiūrėti ne į žemėlapį ir negalvoti apie miestiečių įvaizdžius, o tiesiog eini gatvėmis ir žiūri žmonėms į akis.“

🖼 Viltė Čepulytė. Kyrie eleison. 2023. Drobė, aliejus. 118 × 177. Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

💡 Nuorodos į visą tekstą ieškokite komentaruose

In memoriam žurnalistui Mykolui Drungai (1948–2023) NŽ-A nr. 1 rašė Virgis Valentinavičius:

Bene svarbiausia Mykolo išminties raiška buvo draugiška ironija. Jos pavyzdžiu gali būti Marijos Gimbutienės legendos dekonstravimas tekste, paskelbtame VDU Darbuose ir dienose. Gimbutienės mokymas su atlaidžiu sarkazmu pristatomas kaip kvazifeministinė fantazija apie žmonijos priešistorę. Mykolas cituoja Violetą Kelertienę, teigusią, kad Gimbutienė buvo vertinama prieštaringai, nes Amerikoje buvo siejama su feministiniu spiritualizmu, kuris „buria iš krištolinio rutulio“. Tačiau galutinė Mykolo išvada grąžina pusiausvyrą: „Turiu aiškiai pasakyti, kad profesorės Kelertienė ir Gimbutienė, kaip ir dauguma racionalių žmonių, šiandien yra feministės ne dėl to, kad turi „trenktų“ idėjų, o dėl to, jog giliai tiki, kad visos žmogiškos esybės – moterys ir vyrai – turi tas pačias teises ir nusipelno vienodos pagarbos.“

📸 Mykolas Drunga. Domanto Umbraso nuotrauka. LRT archyvas

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

„Per devynias 1979 m. birželio dienas popiežius padėjo įžiebti sąžinės revoliuciją, kuri sudarė sąlygas vėliau įvykusiai nesmurtinei politinei revoliucijai. Jis įžiebė tą sąžinės revoliuciją, sugrąžindamas Lenkijos žmonėms tiesą apie juos pačius, jų istoriją ir, svarbiausia, jų kultūrą – lygiai taip pat, kaip šioje šalyje tai padarė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Popiežius sakė: įsisavinkite šią kultūrą – įsisavinkite tiesą apie save kaip apie tautą, suformuotą savitos istorijos, kurioje jūsų krikščioniškas tikėjimas atliko svarbų vaidmenį, ir galiausiai rasite kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo įrankių, kuriems negali prilygti buka komunistinio materializmo jėga.“

– apie Joną Paulių II bei jo palikimą pirmajame Židinio numeryje pasakojo Georgas Weigelis.

🖼 Viltė Čepulytė. Gulinti nusidėjėlė. 2023. Drobė, aliejus. 79 × 100. Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

Antanas Terleckas „apie karą šachmatuose ir šachmatus kare“ kalbino Lietuvoje gyvenantį šachmatų didmeistrį bei nuo 2013 m. geriausio pasaulio šachmatininko Magnuso Carlseno trenerį Peterį Heinę Nielseną.

„Paimkime Jano Nepomniaščio, geriausio dabartinio Rusijos šachmatininko pavyzdį. 2021 m. jis žaidė mačą su Carlsenu dėl pasaulio čempiono titulo, tačiau pralaimėjo. Carlsenui atsisakius titulo, 2023 m. jis vėl varžėsi, šįkart prieš didmeistrį iš Kinijos Dingą Lireną, ir vėl nesėkmingai. Nepomniaščis tuoj po invazijos kartu su 43 kitais Rusijos šachmatininkais pasirašė laišką, reikalaujantį tuoj pat užbaigti karo veiksmus – stop the war. Gal dar kokį kartą Nepomniaščis pasisakė, kad yra visiškai prieš šį karą Ukrainoje. Tačiau Rusijos vadovams tai nerūpi. Rusijos televizija Матч ТВ, priklausanti „Gazprom“, skyrė labai daug dėmesio jo mačui su Lirenu. Transliacijose, aišku, šalia jo pavardės rodydavo Rusijos vėliavą, pats Nepomniaščis jiems duodavo interviu. Kitaip tariant, jis jų toli gražu neboikotavo. To rezultatas – bent iš Rusijos perspektyvos Nepomniaščis tikrai nėra neutralus sportininkas. “

📸 Ukrainiečių didmeistris Igoris Kovalenka fronte. Nuotrauka iš interneto portalo https://m.censor.net/ua

💡 Nuoroda į visą interviu – komentaruose

„Manau, galima pripažinti, kad Francis Scottas Fitzgeraldas (1896–1940) nebuvo toks originalus modernizmo genijus kaip, tarkim, jo bendraamžis Williamas Faulkneris, bet talentą turėjo ypatingą. Kritikai yra akcentavę, kad jo kūryba iš dalies tokia pat prieinama skaitytojams kaip XIX a. romanai, bet kartu turi ir sudėtingesnio kalbos bei struktūros rafinuotumo, būdingo Jameso Joyce’o ir Virginios Woolf prozai. Didysis Getsbis yra labai amerikietiškas romanas (su atspirties taškais specifinėse Vidurio Vakarų valstijų ypatybėse), tad čia kalbama ne tik apie asmeninių romantiškų siekių žlugimą, bet ir apie problemišką „amerikietiškąją svajonę“ „su visa jos didybe ir vulgarumu“, kaip įvardino britų kritikas Nicolas Tredellis.“

– praėjusiame Židinio numeryje apie „Didįjį Getsbį“ bei jo problemas rašė didysis vertėjas Laimantas Jonyšys.

🖼 Viltė Čepulytė. Satyras ant delfino nugaros. 2023. Drobė, aliejus. 152 × 100.
Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

Siauruose kultūrininkų ratuose plačiai ir kontraversiškai skambėjusį Medijų remimo fondo kūrimosi procesą savo skiltyje apžvelgė ir Tomas Daugirdas. Apie kultūros leidinių (ne)finansavimą jis rašė:

Naujo fondo steigimas neabejotinai yra pozityvus žingsnis, nes senasis buvo moraliai ir administraciškai pasenęs. Tačiau pokyčio proceso nesuvaldymas yra skandalingas, palikęs kelių mėnesių, o gal net vienerių metų finansavimo spragą leidiniams. Ir visa atsakomybė dėl situacijos tenka tiesiogiai kultūros ministrui Simonui Kairiui. Kalbėdamas LRT radijo aktualijų studijos laidoje ministras nuo bet kokios atsakomybės kratėsi teigdamas, kad finansavimas leidiniams didinamas dvigubai, ir kad nuo šiol į lėšų skirstymą nesikiš politikai. Kad klostosi finansavimo pertrūkio situacija, ministras neabejotinai žinojo jau rudenį, tačiau nieko nepadarė, kad ją kaip nors sušvelnintų.

🖼 Viltė Čepulytė. Powerpuff (Supermergaitės). 2023. Drobė, aliejus. 100 x 80. Nuorauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

💡 Nuorodą į visą tekstą rasite komentaruose

Praėjusiame Židinio numeryje publikavome Ludwigo Wittgensteino mokinės, britų filosofės G. E. M. Anscombe tekstą „Karas ir žudymas“. Teologinius, filosofinius ir moralinius (ne)kariavimo aspektus aptariantį rašinį iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.

„Miestų naikinimo politiką per paskutinį karą taikė sąjungininkai. Jiems nereikėjo žengti to žingsnio; jis buvo žengtas labiausiai dėl piktadariškos neapykantos, kaip pasekmė dabar visuotinai smerkiamos „besąlygiškos kapituliacijos“ politikos. (Ši politika savaime buvo akivaizdžiai bloga, ir tuo metu ji galėjo būti ir buvo taip įvertinta; nenuostabu, kad ji sukėlė katastrofiškų padarinių, net jei niekam tuo metu neužteko proto ir objektyvumo tai numatyti.)

Pacifizmas ir pagarba pacifizmui nėra vienintelis dalykas, dėl kurio visuotinai pamirštamas įstatymas, draudžiantis žudyti nekaltus žmones, bet jis prie to prisidėjo.“

🖼 Viltė Čepulytė. Marija Magdalietė. 2023. Drobė, aliejus. 100 × 80.
Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

💡 Nuorodą į visą tekstą atrasite komentaruose

Sveikas, redaktoriau,

sėsdamas rašyti šio laiško iš pat ryto prisiskaičiau socialinių tinklų ekspertų šiurpių apie Rusijos karą su NATO. Pasak jų, mums liko dveji-treji metai sąlyginai ramaus gyvenimo. Norėčiau tuo netikėti, bet atmintyje tūnanti ištisa virtinė protėvių galvoja (yra įsitikinę), kad taip ir bus.



Miniu tai, kas baisiausia man – literatūros, knygų, bibliotekų sistemingą naikinimą. Na ir, žinoma, tą literatūrą kuriančiųjų žūtis.

Vienas pirmųjų dalykų, ką padaro miestą, gyvenvietę, kaimą užėmę rusai – išima visas ukrainietiškas knygas iš bibliotekų ir stengiasi jas sunaikinti. O vietoj tų – atgabena savų, propagandinių. Ir visa tai atlieka stebėtinai operatyviai ir organizuotai. Jiems tai itin svarbus, beveik ritualinis veiksmas. Ištobulintas per ilgus agresijos prieš kaimynus šimtmečius.

– savo laiške redaktoriui NŽ-A nr. 1 rašė Marius Burokas.

📸 Pauliaus Žižliausko nuotrauka

💡 Nuoroda į visą laišką – komentaruose

NŽ-A nr. 2 viršelyje – Alvydas Lukys. Agava. 2009/2012. Pigmentinis atspaudas. 24 × 30.

Šiame NŽ-A numeryje publikuojame ir daugiau Alvydo Lukio darbų.

Antrajame NŽ-A numeryje skaitykite Vyčio Jurkonio tekstą apie Aleksejų Navalną, Laimanto Jonušio pasakojimą apie Kubą ir Thomą Manną, taip pat Andriaus Zimaičio Slaptuosius Vilniaus klubo užrašus.

„Leidinius uždarius, auditorijos liktų be savo apmąstymų ir dialogų erdvės. Autoriai be savo publikų ir bendraminčių redaktorių, be savo ekosistemų. Bet labiausiai simptomiška šitoje situacijoje tai, kad šis minties eksperimentas yra išskirtinai negatyvus. Man kur kas įdomesnė priešingo eksperimento idėja – o kas būtų, jei kultūros žiniasklaida būtų deramai remiama?“ – savo laiške redaktoriui apie kultūrinę spaudą klausia Monika Krikštopaitytė.

Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI bei Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.

📖 Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti šiose jaukiose vietose:

Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16;
Vaga, Gedimino pr. 50;
Vaga, Pilies g. 22.

💡 Nuorodos elektroninei žurnalo versijai įsigyti ieškokite komentaruose

„Tautų žaidime Vakarų, o iš dalies – ir Rytų žvalgybos bei saugumo tarnybos ištobulino dar vieną savo veiklos sritį, kurią galima apibūdinti kaip slaptąją diplomatiją. Tai savitas, ryškiai archajiško pobūdžio slaptos informacijos rinkimo ir slapto poveikio derinys, labiausiai primenantis XIX a. imperinę diplomatiją ar net dar senesnę – Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų amžių tarptautinę politiką. Drumzliname postkolonijinių valstybių politikos vandenyje žvalgybos ir saugumo tarnybos išryškėjo kaip tinkamiausi laivai. Žvalgai gebėjo pirmieji prasiskverbti į politiškai naujas teritorijas, užmegzdami slaptus ir, svarbiausia, paneigiamus ryšius su naujomis galiomis, kuriuos, priklausomai nuo situacijos ir poreikių, buvo galima panaudoti ir informacijai rinkti, ir politiškai paveikti su mažiausia kompromitacijos rizika.“

– savo „Šešėlių fronto“ serijoje apie Šaltąjį karą mums pasakoja Bernardas Gailius.

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

📸 Agnė Gintalaitė. Pingvinų planeta. 2023. Cianotipija, tonuota kavos taninais. 17,8 × 24

In memoriam Henriui Kissingeriui aštuntajame NŽ-A numeryje rašė Mantas Adomėnas:

Derybose dėl santykių su Kinija atkūrimo Kissingeris nė nebandė rimtai apginti „dviejų Kinijų“ formulės, pasak kurios, Kiniją priėmus į Jungtines Tautas, Taivanas irgi jose pasiliktų. Už tokį sprendimą agitavo tuometinis JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose, būsimasis prezidentas George’as H. W. Bushas, jį rėmė ir prezidentas Nixonas. Šį kompromisą, pasak viešosios nuomonės apklausų, palaikė ir 62 procentai amerikiečių. Tačiau Kissingeris šitam siūlymui nepritarė; Taivaną pašalinus iš JT, buvo padėti pamatai dabartinei situacijai, kai 23 milijonus gyventojų turinčio demokratinio Taivano valstybingumas nėra pripažįstamas. Pats Taivanas yra tapęs Kinijos karinės agresijos taikiniu, kuri gali įplieksti ir globalų konfliktą, jeigu Taivaną ginti stotų saugumo garantijas jam teikiančios JAV.

📸 Henry A. Kissingeris. Nuotrauka iš Wikimedia Commons, LBJ biblioteka, viešasis domenas

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

Aštuntajame NŽ-A numeryje publikuotas nebūtinai įprastas atvejis, kuomet mokinys kalbina mokytoją. Simonas Baliukonis klausinėja Vilių Bartninką apie naujausios jo knygos turinį, dievus ir net žmones.

„Turiu paminėti, kad esu iš tradicinės katalikiškos šeimos ir kaip tradicinis katalikiškai auklėtas jaunuolis maištavau prieš senelius ir jų tikėjimą, skaičiau Nietzschę ir taip toliau, o filosofija tik dar labiau sustiprino reikalavimus teologiniam diskursui. Tačiau anksčiau ar vėliau pasisotini įvairių filosofinių idėjų, imi testuoti pats save ir prieini tam tikras ribas. Man Platono teologija buvo įdomi visų pirma tuo, kad Platonas, kuris laikomas tokiu racionaliu, tokiu griežtu poetų atžvilgiu, tokiu kritišku kultūrinei aplinkai, vis dėlto pasirenka labai daug dėmesio skirti itin tradiciniam reiškiniui – graikų dievams. Tai man buvo mįslė. Žinodamas, kad Platonas nieko nedaro be reikalo, norėjau suprasti, kodėl jis imasi dievų klausimo.“

– į klausimą, kodėl tyrė tai, ką tyrė, atsakė Vilius Bartninkas.

🖼 Agnė Gintalaitė. Pingvinų planeta. 2023. Promptografija (generuotas vaizdas)

💡 Nuoroda į visą tekstą – komentaruose

Yra bent keli žiemos pabaigos ir ateinančio pavasario ženklai. Tai ne tik knygų mugę lydintis melancholiškas oras ar purvynė parodų rūmų parkavimosi aikštelėje, tai ir pirmasis kiekvienų metų Židinio numeris, pasirodantis kaip tik vasario pabaigoje.

Numeryje atraskite Jūratės Čerškutės ir Undinės Radzevičiūtės pokalbį apie jos naujausią romaną, Mariuszo Antonowicziaus pasakojimą apie Lenkijos ir Ukrainos santykius ar Židinio 100-mečiui (!) paminėti paskirtus tekstus.

„Aš, gerbiamas redaktoriau, nepateikinėsiu čia jums plačių ir drąsių politinių įžvalgų, neanalizuosiu situacijos frontuose (ten šiuo metu nelabai yra ką ir analizuoti – sekinantis, lėtas, kraupus apkasų karas), niekam negrūmosiu kumščiu ir nerūgosiu tautiečių, kad tam karui nesiruošia. Aš pats nepasakyčiau, kad jam ruošiuosi. Greičiau – kaupiuosi kažkokiam neišvengiamam didžiuliam perversmui, kai daug ko teks išsižadėti ir su daugeliu išsiskirti.“ – naujausio numerio laiške redaktoriui rašo Marius Burokas.

Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI bei Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.

📖 Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti šiose jaukiose vietose:

Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16;
Vaga, Gedimino pr. 50;
Vaga, Pilies g. 22.

💡 Laimingiausi žmonės nemedžioja numerio parduotuvėse, o randa juos savose pašto dėžutėse. Vis dar nepavėlavote užsiprenumeruoti NŽ-A 2024, prenumeratos nuorodą rasite komentaruose.

Naujojo Židinio vyrai ir moterys nuo šiandien iki sekmadienio stoiškai laukia Jūsų knygų mugėje.

Aplankykite mus penktojoje salėje, 5.D19A stende!

📸 Redaktorius ieško detalių. 2024. Manto Tamošaičio nuotrauka

Kunigas Philippe‘as Capelle-Dumont žinomas kaip filosofas, fenomenologas, Martino Heideggerio filosofijos ir ryšio tarp teologijos ir filosofijos tyrinėtojas.

Žinoma, kad ne kas kitas o Rūta Tumėnaitė išprovokavo žymųjį prancūzą dėstyti ir apie Bažnyčios padėtį, ir apie krikščionybę.

„Klausimas toks: ar krikščionybė gali būti redukuota tik į etinius ar estetinius principus? Pateiksiu metaforą. Štai žydintis medis. Sakykime, kad tie žiedai – tai etiniai principai, kuriuos medis išaugino savo syvais. Jie vis dar žydi. Bet jeigu nukirsime šaknis, syvai nustos maitinę žiedus, ir jų neteksime. Tokia yra šiandienos problema, kai kalbama apie krikščionybės egzistavimą ar neegzistavimą Europoje. Kaip syvai atliks savo darbą, jei nebeliks šaknų? Kitaip tariant, jeigu nėra tikėjimo, nėra kuo maitinti etinių principų. Dar viena metafora. Įsivaizduokite, kad važiuojate dviračiu, minate pedalus, ir nustojate juos mynę. Dviratis dar kurį laiką važiuos, bet vieną dieną jis sustos, nes mes nustojome minti pedalus.“

💡 Nuorodą į visą tekstą rasite komentaruose

📸 Kunigas Philippe‘as Capelle-Dumont, Rūta Tumėnaitė ir Emilija Pundziūtė-Gallois „Mažojoje studijoje“. 2023-09-15. Reginos Šlapokienės nuotrauka

„Prieš 28 metus Nepriklausomoje Lietuvoje suskambo vokalinio-instrumentinio ansamblio ŽAS kūrinys „Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi“. Dainoje malonūs klausytojai buvo supažindinti su kriminalinio pasaulio veikėjo „čiuvo Staskos“ gyvenimo istorija Naujininkų mikrorajone. Kūrinys šio teksto rėmuose svarbus ne tik dėl to, kad jame papasakota tamsioji posovietinio Vilniaus pusė, bet ir dėl panaudotų kelių sovietinių dainų klišių. Pavyzdžiui, kad ir šis posmelis: „Nemune ledai išplauks, / Obelys pabals, / Lauk manęs pavakary, / Naujininkų pakrašty“. Sovietmečio lyrika, 1942 m. Salomėjos Nėries eilėraštis, suplaktas su gangsteriško repo tekstu. Ir viskas, kaip sakoma – rajone.

ŽAS kūrinys tarytum parodijuoja sovietinių estradinių dainų tekstus, kuriuose gamtos paveikslais buvo bandoma atsitraukti nuo konkretesnių detalių. Dainų tekstai buvo orientuoti į ateitį, gamtą – bet ką, tik ne konkrečius objektus, o praeities pasažai abstrahuojami iki beveidžių architektūros detalių.“

– savo Slaptuosiuose VIlniaus klubo užrašuose drąsiai teigia Tomas Vaitelė.

📸 Muzikinio klipo „Vilniaus stogai“ (1966, atlikėjas Jonas Mašanauskas, režisierius Henrikas Šablevičius) stop kadras. LRT archyvas

💡 Nuorodos į visą tekstą ieškokite komentaruose

Eleonoros Terleckienės septintajam Židinio numeriui prakalbinta Tojana Račiūnaitė šitaip prasitarė apie Jono Karolio Chodkevičiaus atvaizdus:

XVII a. pradžioje, greičiausiai per jėzuitus, etmono atvaizdas buvo užsakytas pas garsų Antverpeno dailininką Gerardą Seghersą. Savo tyrimais bandau pagrįsti, kad graviūra buvo sukurta apie 1611–1614 m. ir susijusi su Chodkevičiaus žygiu į Maskvą. Senyvą vyrą su plunksna papuošta kepure fiksuojančiame vario raižinyje pridėtas įrašas, kuris skelbia: „Godefridus Chodkiewicz, Dux Moscoviae“. Tyrėjus ilgai glumino tokia inskripcija, nes visi žino, kad Chodkevičius yra Karolis. Tačiau akivaizdu, kad tai yra epitetas – išvertus iš vokiečių kalbos, Gotfridas reiškia „taikdarį“. Graviūra lengvai pritaikoma propagandai, nes yra tiražuojama, skirta padauginti, plačiai skleisti, čia asmuo reprezentuojamas kartu su konkrečia žinia, tam tikra sklaidos reikalaujančia naujiena. Tad greičiausiai atvaizdas buvo užsakytas ir sukurtas ruošiantis Zigmanto III Chodkevičiui patikėto žygio į Maskvą sėkmei, pristatant Chodkevičių kaip nugalėtoją, galbūt laikinąjį Maskvos valdytoją.

💡 Nuoroda į visą pokalbį – komentaruose

🖼 Gerard Seghers. Godefridus Chodkiewicz, Dux Moscoviae. 1611–1614. Vario raižinys, 19,5 × 15,5. © The Trustees of the British Museum

„Šį in memoriam garsiam italų filosofui Gianni Vattimo rašos viešbutyje Urbani, Turine, tame pačiame viešbutyje, kuriame lygiai prieš penkiolika metų, 2008 m. spalį, buvau apsistojusi, kai pagaliau ryžausi atvykti į prof. Gianni Vattimo katedrą Turino universitete. Tada pirmą kartą gyvai ir pamačiau Gianni. Nuo to laiko buvo daugybė susitikimų su juo – privačių pokalbių, konferencijų ir, žinoma, vakarienių (čia juk Italija). Todėl keliuose menkuose puslapiuose sutalpinti įspūdį apie šį didį XX–XXI a. sandūros filosofą, turbūt paskutinį postmodernizmo mohikaną, nėra paprasta. Viena vertus, atrodo, kad teoriniu požiūriu pagrindinius dalykus apie jo filosofiją esu parašiusi, aptarusi konferencijose, diskutavusi su kitais kolegomis, o taip pat su pačiu Gianni. Tačiau, kita vertus, anapus teorinių tekstų ir pokalbių dažnai likdavo gyvas santykis, susijęs su pačiu filosofijos atlikimu, su jos gyvybe. Todėl šalia „wikipedinės“ informacijos, kurią kiekvienas gali pasiskaityti, in memoriam norisi pasidalinti keletu fragmentiškų asmeninių prisiminimų.“

– septintajame praeitų metų numeryje in memoriam Gianni Vattimo pradėjo Rita Šerpytytė.

💡 Nuorodą į visą tekstą rasite komentaruose

📖 Gianni Vattimo. 2015. Margaritos Solé nuotrauka. Iš Wikimedia Commons

Agnė Žagrakalytė. Kortelės, per išsiblaškymą nepatekusios į knygą: „Triukšmaujančių katalikų“ priedas (NŽ-A nr. 7)

1663–1664 m. Gėda
Karaliaus dvasininkas jėzuitas netyčia užėjo į totorių karininkų namą, manydamas, kad tai vieno jo draugo namas […] ir išvydo tuziną totorių, kurie vienas po kito šiek tiek perdėtai laisvai asistavo labai gražiai čerkesaitei, kuri buvo jų kambaryje. Išvydęs šį purviną reginį, jėzuitas vos nenugriuvo kniūbščias ir ėmė gintis žegnodamasis. Žinojusieji, kad jis – karaliaus dvasininkas, totoriai nutarė, kad jų tautos garbė ir papročiai įpareigoja juos sulaikyti gerąjį tėvą ir pasidalyti su juo bendra meiluže. […] Bet jėzuito pomėgiai prasilenkė su šios rūšies malonumais, jis kiek įmanydamas ėmė šauktis pagalbos: „Gelbėkit!“

1903 m. Blėdingas daiktas
Todėl skaitimas tikrai naudingų knigų gali didę naudą atnešti kaip medegiškam, teip ir dvasiškam pagerinimui jų būvio. Kaipo atilsis po sunkių dienos darbų, skaitimas iškilmingų ir garsių raštininkų veikalų esti augštu protišku pasigėrėjimu ir męs labai toli esame nuo prieštaravimo tam pagirtinam palinkimui. Bet dariti iš belletristikos veikalų skaitimo kokį-ten atskirą užsiėmimą, paskirti jam didesnę pusę savo laiko ir skaititi savo prideriste perskaititi viską, kuo ira apstatitos bibliotekų lentinos, – tai tiesiai ira blėdingas daiktas. Paprastas romanų skaititojas teip paskęsta fiktiviškuose jausmuose, juog sugenda jo paties jausmai.

💡 Nuorodą į visas korteles rasite komentaruose

🖼 Eugenijus Antanas Cukermanas. Alanta (I). 2021. Popierius, akrilas. 70 × 56