Problemos

T 104 (2023)
Atsisveikinant su svajone: kodėl suvokiamumo argumentai nepajėgia atskleisti sąmonės metafizikos

Leaving the Dream Behind: Why the Metaphysics of Consciousness cannot be Unveiled by Conceivability Arguments

Luis Alejandro Murillo-Lara
Universidad Nacional de Colombia

https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.104.9

Santrauka
Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės.

Abstract
In this paper, I present a novel objection to Chalmers’s “master argument” against the privileged strategy of ‘type B’ physicalists to account for the explanatory gap (the “phenomenal concepts strategy”). Specifically, I argue that the second horn of the master argument gets wrong why zombies cannot have our epistemic situation with regard to consciousness. Zombies cannot have a kind of mental state that we have. If something must have all of our psychological attributes to share our epistemic situation, then zombies cannot serve the purpose of the second horn of the dilemma. By way of background, I begin by briefly outlining a related argument against physicalism, also advanced by D. Chalmers – the “conceivability argument.” I highlight some of the primary challenges with this argument and present additional criticisms. Finally, through a brief examination of panprotopsychism, I consider what lies ahead if Chalmers’s arguments are conceded. I conclude that the phenomenal concept strategy is a sound explanation for why the conceivability of zombies likely does not imply their metaphysical possibility.

T 104 (2023)
Zombių lavonų biopolitika: kolektyviškumas, užkratas, kitybė

Biopolitics of the Zombie Corpses: Collectivity, Contagion, and Alterity

Onur Kartal
Aydin Adnan Menderes University, Turkey

https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.104.8

Santrauka
Kadangi šiandieninė visuomenė yra laikoma kūnu, socialines problemas reikėtų apibrėžti atitinkamai kaip higienos ir švaros problemas. Šiuo atžvilgiu daugybė zombių lavonų vaizdavimo atvejų zombių filmografijoje gali būti suvokiami kaip konkretūs grėsmės bei ligos suvokimo pavyzdžiai. Šiame straipsnyje teigiama, kad zombių atvaizdai kine turi teigiamo potencialo žmonijos socialiniam gyvenimui, o šis potencialas apibūdinamas kaip nauja galimybė susidurti su absoliučia kitybe. Šiame kontekste nagrinėjami filmai „Po 28savaičių“ (angl. „28 Weeks Later“), „Pasaulinis karas Z“ (angl. „The World War Z“) bei „Naujoji karta Z“ (angl. „The Girl with All the Gifts“) iškeliant mintį, kad būtent užkratas ir kitybė įgalina žmonijos emancipaciją. Vietoj kapitalistinės racionalizacijos griovimo nepasiūlant jokių alternatyvų, zombių lavonai skelbia naujos socialinės formos gimimą, kuris tyrinėjamas pasitelkiant filmą „Puikybė ir prietarai, ir zombiai“ (angl. „Pride and Prejudice and Zombies“).

Abstract
Inasmuch as the society is considered as a body today, social problems should be defined accordingly, as problems of hygiene and cleanliness. In this regard, various representations of zombie corpses in zombie movies can be conceived as concrete examples of threat and a perception of disease. In this article, I claim that the zombie figures in cinema bear a positive potential for the social life of humanity, and I will define this potential as a new opportunity for meeting the absolute alterity. Within this context, I analyse 28 Weeks Later and The World War Z and The Girl with All the Gifts to put forth the idea that what enables emancipation of humanity is contagion and alterity. Rather than destroying the capitalist rationalization without offering any alternatives, zombie corpses enounce the birth of a new form of social life as analysed through Pride and Prejudice and Zombies.

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/issue/view/2335

T 104 (2023)
Abichtas ir Sniadeckis: apie audringą filosofinį disputą Vilniaus imperatoriškajame universitete 19 a.
Abicht and Śniadecki: about a Turbulent Philosophical Dispute at the Imperial University of Vilnius in 19th century

Nicolaus Copernicus University, Poland

https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.104.4

Santrauka
Šis straipsnis pateikia rezultatus šaltinių tyrimo, atlikto nagrinėjant vokiečių filosofo bei švietėjo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816) mokslinę bei dėstymo veiklą. 1804 m. Abichtas buvo priimtas dirbti Vilniaus universitete. Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvų tyrimas atskleidė nemažai Abichto akademinės bei dėstymo veiklos Vilniuje faktų, dauguma kurių yra iš laikotarpio, kuomet Jonas Sniadeckis (1756–1830) buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriumi. Šiame straipsnyje teigiama, kad būtent Abichtas bei jo mokslinė ir dėstymo veikla Vilniuje buvo tiesioginė priežastis Sniadeckiui 1814 m. publikuoti esė „Apie metafiziką“, taip pat paskatinti visų vėlesniųjų Sniadeckio filosofinių raštų atsiradimą.

Abstract
The article presents the results of source research conducted on the scholarly and teaching activities of the German philosopher and educator Johann Heinrich Abicht (1762–1816) who in 1804 was employed at the Imperial University of Vilnius. Research in Lithuanian, Polish, Ukrainian, and German archives has revealed many facts about Abicht’s scholarly and teaching activities in Vilnius, most of which fall during the period when Jan Śniadecki (1756–1830) was Rector at the Imperial University of Vilnius. In this paper I argue that it was Abicht and his Vilnius-based scholarly and teaching activities that were the direct cause of Śniadecki’s publication of the essay On Metaphysics in 1814, and indirectly also the trigger for all of Śniadecki’s later philosophical writings.

T 104 (2023)

Apie patyrimą ir ateinantį mąstymą vėlyvojo Schellingo filosofijoje
On Experience and Thinking to Come in the Late Schelling
Brigita Gelžinytė
Vilniaus universiteta

https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.104.1

Santrauka
Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje.

Abstract
This paper discusses late Schelling’s concept of experience and its significance regarding the relationship between thought and reality as presented in his Berlin lectures. The question is raised as to what extent his proposed transformation of the modern concept of experience is important for questioning the future of the contemporary philosophical discourse in the context of the “inaccessibility of experience,” as proposed by Benjamin and Agamben. The text argues that, instead of grounding the possibility of experience in the immanent or transcendental forms of subjectivity, the Schellingian alternative allows rethinking experience from the perspective of a radical future. By emphasizing the ontological dimension of experience, its inherent relationship with the question of freedom, and the problem of facticity of thinking itself, it becomes possible to place experience beyond the subject-object relation, immediacy, or sensory and objective cognition. This, it is also argued, allows us to reconsider the role of experience for metaphysics in the light of both post-Kantian and post-idealist forms of self-consciousness.

T 103 (2023)
Mark Losoncz
University of Belgrade, Serbia
https://ifdt.bg.ac.rs/wp-content/uploads/2023/04/IFDT-istrazivaci-II-7.jpg

Apie aukštesnės realybės fenomenologiją
Santrauka
Straipsnyje analizuojama aukštesnės realybės patyrimas, kuomet subjektai jaučia ar galvoja, kad kaip tik tai, su kuo jie susiduria, ir yra pati realybė, kad šioji yra „tikresnė tikrovė“, hiperrealybė. Pagrindiniai nagrinėjami šios savotiškos metakognityvinės supervizijos pavyzdžiai yra priešmirtinio, psichodelinio ir mistinio patyrimo liudijimai. Juos interpretuoju remdamasis visų pirma filosofine fenomenologija ir realybės pojūčio teorijomis. Aš kritiškai analizuoju ir siekiu papildyti Martino Fortier modelį bei jo realybės pojūčio taksonomiją. Siūlau triadinį realybės patyrimo modelį ir, remdamasis aukštesnės realybės patyrimo liudijimais, teigiu, kad viena realybės patyrimo dimensijų yra tiesiog aukštesnioji realybė, o kitos dvi – tai arba akivaizdus panirimas į realybę, arba veržlus kasdienio patyrimo suspendavimas.

T 103 (2023)
Mark Losoncz
University of Belgrade, Serbia

Contributions to the Phenomenology of Heightened Reality
Abstract
This article analyzes the experience of heightened reality, whereby subjects feel or think that what they are facing is reality itself, or somehow a ‘more real reality’, a hyperreality. My main examples for this specific kind of metacognitive supervision are from reports about the near-death experience, the psychedelic experience and the mystical experience. I will interpret accounts of such experiences using first of all philosophical phenomenology and theories of sense of reality. I criticize and try to complement Martin Fortier’s model of the plural taxonomy of sense of reality. In addition, I propose a triadic model of the experience of reality and, based on the analysis of the testimonies of heightened reality, I have developed a triadic model, according to which one dimension of reality experience is merely heightened reality, the other two being self-evident immersion in reality and the irruptive suspension of ordinary experience.

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/32075/30881

Problemos A peer-reviewed journal of philosophy founded in 1968 that publishes research articles, book reviews and an academic chronicle. Indexed in the Scopus database from 2002 and in the Web of Science database from 2005.

103 (2023)

Seungbae Park
School of Liberal Arts
Ulsan National Institute of Science and Technology

Geriausio paaiškinimo išvedimo pranašumas prieš Bayeso sąlyginę tikimybę
Santrauka
Santrauka. Van Fraassenas savąją pragmatinę mokslinio aiškinimo teoriją paremia Bayeso sąlyginės tikimybės matu ir kartu, priešingai nei teigia Prasetya, jos patvirtinimui panaudoja geriausio paaiškinimo išvedimą (GPI). Priešingai nei mano van Fraassenas, Bayeso sąlyginės tikimybės skaičiavimas negali būti atliktas pirmiausia nepritaikius GPI. Argumentas, apeliuojantis į blogų aibę, kurį naudoja van Fraassenas kritikuodamas GPI, grįžta bumerangu į pragmatinę teoriją ir Bayeso sąlyginę tikimybę, taigi tampa argumentu prieš van Fraasseną ir Prasetyą.

T 103 (2023)Seungbae Park
School of Liberal Arts
Ulsan National Institute of Science and Technology

The Supremacy of IBE over Bayesian Conditionalization
Abstract
Van Fraassen does not merely perform Bayesian conditionalization on his pragmatic theory of scientific explanation; he uses inference to the best explanation (IBE) to justify it, contrary to what Prasetya thinks. Without first using IBE, we cannot carry out Bayesian conditionalization, contrary to what van Fraassen thinks. The argument from a bad lot, which van Fraassen constructs to criticize IBE, backfires on both the pragmatic theory and Bayesian conditionalization, pace van Fraassen and Prasetya.

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/32073/30871

https://news.unist.ac.kr/wp-content/uploads/2016/11/Professor-Park-1.jpg

Problemos A peer-reviewed journal of philosophy founded in 1968 that publishes research articles, book reviews and an academic chronicle. Indexed in the Scopus database from 2002 and in the Web of Science database from 2005.

Vol. 103 (2023)
Alejandro Escudero-Morales
University of Chile

Pain as a Secondary Quality: A Phenomenological Approach
Abstract
This work proposes that pain meets the requirements of being characterized as a secondary quality, as it covers, like a color, a determined extension. The argument seeks to establish a literal pain-color analogy through an inquiry into the intensity and location of the pain. From the classic intensity/location relationship reported by patients with acute appendicitis, three degrees of pain are distinguished: mild, moderate, and severe. The objective is only achieved by examining the Body’s extensional determinations (primary quality) insofar as each of these degrees of pain covers three particular measures. Once these three measures have been explored according to the perforation process (tissue damage), the work ends by identifying pain as a transcendent moment.

T 103 (2023)

Alejandro Escudero-Morales
University of Chile
Skausmas kaip antrinė savybė: fenomenologinė prieiga
Santrauka
Šiame darbe teigiama, kad skausmas gali būti apibūdintas kaip antrinė savybė, kadangi jis, kaip ir spalva, turi apibrėžtą ekstensiją. Straipsnyje siekiama nustatyti tiesioginę skausmo ir spalvos analogiją tyrinėjant skausmo intensyvumą ir vietą. Remiantis klasikiniu ūmaus apendicito priepuolį patyrusių pacientų nusakytu skausmo stiprumo ir vietos santykiu, išskiriami trys skausmo laipsniai: nežymus, vidutinis ir stiprus. Tikslas pasiekiamas tik ištyrus kūno apimties determinacijas (pirminė savybė) tiek, kiek šie skausmo laipsniai apima tris konkrečius matavimus. Įvertinus šiuos tris konkrečius matavimus pagal perforacijos procesą (audinio sužalojimą), straipsnyje skausmas pripažįstamas transcendentiniu momentu.

Problemos 1968 m. įkurtas recenzuojamas filosofijos žurnalas, skelbiantis akademinius straipsnius, knygų recenzijas ir akademinio gyvenimo kroniką. Registruotas Scopus nuo 2002 m., Web of Science nuo 2005 m.

2023 (T. 103)

Min Seong Kim
Sanata Dharma University, Indonesia

Lūžis tarp senos ir naujos tvarkos Laclau hegemonijos teorijoje
Santrauka
Atskaitos tašku laikydamas Alaino Badiou mąstymo apie radikalius pokyčius ir naujoves filosofinį projektą, šis straipsnis iškelia klausimą, ar Ernesto Laclau hegemonijos teorija socialiniam pokyčiui suteikia adekvačią konceptualizaciją. Laclau teigia, kad perėjimas nuo senųjų prie naujųjų hegemoninių struktūrų reiškia radikalų lūžį. Tačiau šis straipsnis atskleidžia, kad Laclau teiginys apie radikalų lūžį sunkiai dera su tuo, kaip jis aiškina sąlygas, kurioms susidarius, tam tikras specifiškumas (įskaitant konkrečius politinius projektus ar socialines tvarkas) gali tapti dominuojantis. Tai lemia, kad hegemonijos teorijos kontekste lieka neaišku, kaip įmanoma transformacijos procesą konceptualiai atskirti nuo reprodukcijos proceso.

The Break between Old and New Orders in Laclau’s Theory of Hegemony
Abstract
Drawing inspiration from Alain Badiou’s philosophical project of thinking radical change and novelty, this paper raises the question of whether Ernesto Laclau’s theory of hegemony provides an adequate conceptualization of social change. Laclau claims that the transition between old and new hegemonic formations constitutes a “radical break.” However, it shall be shown that Laclau’s claim apropos radical break is in tension with his elaboration of the conditions under which a particularity – including particular political projects or social orders – may become hegemonic. As a result, how a process of transformation is to be conceptually distinguished from a process of reproduction is left unclear within the hegemony theory.

Problemos A peer-reviewed journal of philosophy founded in 1968 that publishes research articles, book reviews and an academic chronicle. Indexed in the Scopus database from 2002 and in the Web of Science database from 2005.

T. 102 (2022)
Problemos
Aistė Bartkienė
Vilniaus universitetas,Lietuva

Daniel Rogoża-Žuklys
Oslo universitetas, Norvegija

B grupės asmenybės sutrikimų interpretacijos problema: psichiatrijos ir moralės sankirta

Santrauka
Kai kuriuos asmens mąstymo, emocijų ir elgesio ypatumus medicinoje yra įprasta laikyti liguistais. Šie giliai įsišakniję, kasdienę veiklą apsunkinantys asmenybės bruožai ligų klasifikatoriuose įvardijami „asmenybės sutrikimų“ sąvoka. Tačiau dalis šių liguistais laikomų bruožų, būdingų vadinamiesiems B grupės asmenybės sutrikimams, didžiąja dalimi nusako nemoralų elgesį: atgailos ar empatijos stoką, neadekvatų pyktį ar melagingumą. Straipsnyje keliamas klausimas, kokiu būdu toks nemoralus elgesys gali būti laikomas ne tik moraline, bet ir medicinine problema. Maža to, tai taip pat veda prie klausimo, ar turintys minėtų asmenybės bruožų gali būti laikomi atsakingais už savo nemoralų elgesį. Pasitelkiant dorybių etiką ir atsakomybės be kaltinimo sampratą, straipsnyje parodoma, kaip gali būti sprendžiama medikalizavimo, moralinio charakterio ugdymo ir atsakomybės suderinamumo problema. B grupės asmenybės sutrikimus straipsnyje siūloma suprasti kaip moralei ir medicinai bendrą problemą.

The Problem of Interpreting Cluster B Personality Disorders: at the Intersection of Psychiatry and Morality

Abstract
In medicine, some personality traits, involving specific patterns of thought, feeling, and behavior, are considered to be pathological. Personality types, characteristic of such pervasive and maladaptive traits, are known under the term “personality disorders.” However, some of these pathological traits, diagnostic of so-called Cluster B personality disorders, largely describe immoral behavior. Hence, the question arises as to how such immoral behavior could be framed also as a medical problem. Moreover, it is not immediately clear whether persons with these disorders could be held responsible for their immoral actions. By drawing on virtue ethics and the concept of responsibility without blame, the article demonstrates how the problem of compatibility between medicalization, cultivation of moral character, and responsibility could be resolved. Thereby, it is suggested that Cluster B personality disorders are best understood as both a moral and medical problem.

T. 102 (2022)
Problemos

Maria Sinelnikova
Lviv Polytechnic National University, Ukraine

Neapykanta internete kaip šiuolaikinė nyčiškojo resentimento raiška
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamas šiuolaikinis neapykantos fenomenas nyčiškosios resentimento sampratos kontekste. Daroma išvada, kad neapykanta gali būti laikoma tam tikra resentimento patirtimi. Tai patvirtina „neapykantos resentimento“ sąvokos įvedimo teisėtumą, kai nekenčiantis kitų žmogus įvardijamas kaip resentimento žmogus. Nekentėjas naudoja savo destruktyvų potencialą tam, kad galėtų įžeidinėti kitus virtualioje aplinkoje ir persekiotų visus, kurių pozicijai ar nuomonei jis / ji nepritaria. Kai išeikvojami visi nepagrįstos neapykantos ištekliai, jis / ji griebiasi pasipiktinimo internete. Taigi resentimentas įgauna naują išraiškos formą – tai neapykantos resentimentas, kuris apibrėžiamas kaip radikali ir ūmi resentimento forma, atitinkanti neapykantos formą, kurią nekentėjas nukreipia į kiekvieną, kurio vietoje jis norėtų būti.

Online Hating as Modern Manifestation of Nietzschean Ressentiment

Abstract
The article analyses the modern phenomenon of hating in the light of the Nietzschean concept “ressentiment”. It is concluded, that hating can be considered as a kind of the ressentiment experience. This confirms the legitimacy of the “hating ressentiment” concept introduction, which identifies a hater as a person of ressentiment. Hater uses his destructive potential to harass online and persecute everyone whose position or opinion he/she does not share. When all the resources of unfounded criticism of the hater are exhausted, he/she resorts to ressentiment, online. Due to this, ressentiment acquires a new form of expression, namely, hating ressentiment, which is defined as a radical and acute form of ressentiment, corresponding to the form of hatred with which a hater treats everyone in whose place he/she would like to be.

T. 102 (2022)
Problemos

Lisa Zorzato
Tartu University, Estonia

Įtampa tarp neįsivaizduojamų alternatyvų problemos ir episteminio instrumentalizmo

Santrauka
Straipsnyje analizuojamas kritinis episteminio instrumentalizmo vertinimas, kurį išplėtojo Kyle’as Stanfordas (2006). Episteminis instrumentalizmas grindžiamas teiginiu, kad bet kurios teorijos patikimumo kriterijus yra nebuvimas to, ką Stanfordas vadina „neįsivaizduojamomis alternatyvomis“. Tai reiškia, kad teorija yra patikima tada ir tik tada, kai ji neleidžia alternatyvų. Pasak Stanfordo, kadangi dauguma mokslinių teorijų pripažįsta neįsivaizduojamas alternatyvas, jos negali būti patikimos; o „sveiko proto“ teiginiai, priešingai, esą patikimi, kadangi jiems nesiūlomos neįsivaizduojamos alternatyvos. Straipsnyje analizuojamas „sveiko proto“ apibrėžimas ir teigiama, kad jis yra lygiai taip pat pažeidžiamas „neįsivaizduojamų alternatyvų problemos“, o episteminio instrumentalizmo pozicija stumiama į skepticizmo glėbį. Autorė teigia, kad episteminio instrumentalisto pozicija neturi į ką atsiremti.

The Tension between the Problem of Unconceived Alternatives and Epistemic Instrumentalism

Abstract
In this paper, I develop a critical assessment of epistemic instrumentalism as advocated by Kyle Stanford (2006). Epistemic instrumentalism is based on the claim that the criterion for the reliability of any theory is the absence of what Stanford calls ‘unconceived alternatives’. This means that the theory is reliable if and only if it does not admit of alternatives. Since most scientific theories do admit of unconceived alternatives, Stanford claims, they cannot be reliable. In contrast, ‘common sense’ claims are not exposed to unconceived alternatives, therefore they are reliable. Here, I analyse the definition of ‘common sense’ and argue that it is equally vulnerable to the ‘problem of unconceived alternatives’, pushing epistemic instrumentalism position to scepticism. The consequence is that the position of epistemic instrumentalist has nothing to stand on.

T. 102 (2022)
Problemos

Wojciech Kozyra
University of Warsaw, Poland

Moralinė savirealizacija Kanto ir Spinozos filosofijoje

Santrauka
Spinoza ir Kantas etikos požiūriu laikomi visiškomis priešingybėmis. Manoma, kad esminis skirtumas tarp jų yra etinis Spinozos egoizmas, arba interesais pagrįstas Strebensethik, ir Kanto pagrįstas pareigomis, deontologinis Sollensethik. Straipsnyje ši opozicija kvestionuojama. Teigiama, kad tiek Kanto, tiek ir Spinozos filosofijoje susiduriame su savirealizacijos samprata, kuri yra pagrįsta „interesais“ ir todėl nėra susijusi su pasiaukojimu. Viena vertus, parodoma, kad streben Spinozos Strebensethik iš esmės kreipia į žmogiškojo intereso, glūdinčio etiniame-racionaliame veiksme, įgyvendinimą; antra vertus, atskleidžiama, kad sollen Kanto Sollensethik iš tikrųjų yra kantiškojo „tikrojo aš“ (eigentliches Selbst) streben, išliekantis po to, kai jau įgyvendintas savasis etinis-racionalus interesas.

Moral Self-Realization in Kant and Spinoza
Abstract
Spinoza and Kant are considered to be polar opposites with respect to ethics. The radical difference between them is supposed to consist in Spinoza’s ethical egoism, or interest-based Strebensethik, and Kant’s duty-cantered, deontological Sollensethik. I challenge this opposition and argue that both in Kant and Spinoza we deal with a notion of the self’s realization that is “interest”-based and therefore does not involve self-sacrifice. I show, on the one hand, that the streben in Spinoza’s Strebensethik consists in realising one’s essentially human interest, which resides in ethical-rational action, and, on the other hand, that sollen in Kant’s Sollensethik is in fact a streben of the Kantian “proper self” (eigentliches Selbst) after the realization of its ethical-rational interest.

T. 101 (2022)

Jonas Dagys, Haroldas Giedra, Živilė Pabijutaitė
Vilniaus universitetas

Išvedimai tarp Buridano modalinių teiginių

Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama XIV a. logiko Jono Buridano modalinė logika, pastaraisiais metais sulaukianti vis didesnio viduramžių logikos tyrėjų dėmesio. Šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje plačiai naudojama modalinė predikatų logika, paremta galimų pasaulių semantika, paskatino kelti klausimus apie Buridano modalumų teorijos ir šiuolaikinės simbolinės modalinės logikos santykį. Straipsnyje tiriama Buridano modalinės silogistikos pagrindą sudarančių teiginių semantinė interpretacija ir tarp šių teiginių galiojantys išvedimo ryšiai. Pirmiausia aptariami išvedimai tarp būtinumo, galimumo, atsitiktinumo ir neatsitiktinumo teiginių (su ir be frazės quod est), kurie yra logiškai taisyklingi pagal Buridano aprašytą semantiką. Pateikiama išsami diagraminė visų išvedimo sąryšių reprezentacija. Siekiant nustatyti, ar esama tinkamo būdo Buridano gaunamus rezultatus išreikšti predikatų logikoje su modalumais, aptariamos trys literatūroje aptinkamos Buridano teiginių formalizacijos versijos. Palyginus taisyklingus išvedimus tarp kvantifikuotų formulių ir tarp Buridano modalinių teiginių, galima tvirtinti, kad Buridano teiginių semantika ir galiojantys tiesioginiai išvedimai gali būti adekvačiai perteikiami predikatų logikos su aletiniais modalumais (sistemos T) priemonėmis.

Inferences Between Buridan’s Modal Propositions

Abstract
In recent years modal syllogistic provided by 14th century logician John Buridan has attracted increasing attention of historians of medieval logic. The widespread use of quantified modal logic with the apparatus of possible worlds semantics in current analytic philosophy has encouraged the investigation of the relation of Buridan’s theory of modality with the modern developments of symbolic modal logic. We focus on the semantics of and the inferential relations among the propositions that underlie Buridan’s theory of modal syllogism. First, we review all inferences between propositions of necessity, possibility, contingency, and non-contingency, with or without quod est locution, that are valid in Buridan’s semantics, and offer a comprehensive diagrammatic representation that includes them all. We then ask the question if there is a way to model those results in first order modal logic. Three ways of formalizing Buridan’s propositions in quantified modal logic are considered. Comparison of inferences between the quantified formulas and Buridan’s propositions reveals that, when supplied with a suitable formalization, Buridan’s semantics of categorical statements and immediate inferences among them can be fully captured by the quantified modal system T.

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/27402/26758

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/issue/view/1687

T. 101 (2022)

Miguel López-Astorga
University of Talca, Chile

Wasono atrankos užduotis ir dalykų padėties aprašu grįsta semantika

Santrauka
Peteris Wasonas pasiūlė keturių kortų atrankos užduotį daugiau nei prieš penkis dešimtmečius. Ji vis kelia sunkumų tiek kalbiniu, psichologiniu, tiek ir kognityviniu požiūriu. Siekiant išspręsti šią užduotį, buvo pasiūlyta daug psichologijos teorijų. Šiame straipsnyje siekiama pasiūlyti dar vieną galimą sprendimo būdą. Šis būdas grindžiamas Rudolfo Carnapo pateiktu ekstensijos ir intensijos metodu. Todėl jis grindžiamas dalykų padėties aprašo koncepcija. Dvi pagrindinės argumentacijos idėjos yra tokios: 1) žmonės, priimdami informaciją, gali būti linkę atsižvelgti į dalykų padėties aprašus; 2) jei implikacijos neturi aiškių nuorodų į kontekstą, jos gali būti interpretuojamos kaip ekvivalencijos arba abipusio sąlygojimo teiginiai.

Wason Selection Task and a Semantics Based on State-descriptions

Abstract
Peter Wason provided his four-card selection task over five decades ago. It keeps causing difficulties from both the linguistic, the psychological, and the cognitive point of view. Many psychology theories have been proposed in order to remove its problems. This paper tries to offer one more possible account. That account is based on the method of extension and intension presented by Rudolf Carnap. Hence, it resorts to the concept of state-description. The basic ideas of the argumentation are two: 1) people might tend to consider state-descriptions when processing information, and 2) if conditionals are not expressed with a clear contextual framework, they might be interpreted as biconditionals.

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/27401/26753

T. 101 (2022)

Thomas Byrne
Sun Yat-sen University, China

Husserlis apie beasmenius teiginius

Santrauka
Jaunystėje Edmundas Husserlis pabrėžė, kad jo filosofijos sėkmė priklauso nuo jo gebėjimo nustatyti beasmenių teiginių bei jų išraiškų, tokių kaip „Lyja“, veiksnį ir tarinį. Taigi šiame straipsnyje analizuojamas Husserlio ankstyvosios minties pagrįstumas, remiantis jo pirmuoju beasmenių teiginių tyrimu, atliktu XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje. Šis tyrimas dviem būdais keičia mūsų suvokimą apie fenomenologijos pradžią. Pirma, Husserlis veiksnį nustato apžvelgdamas, kodėl komunikacijoje pasitelkiami beasmeniai teiginiai. Tai kertasi su ankstyvojo Husserlio interpretacijomis, pagal kurias jam nebuvęs įdomus intersubjektyvumas. Antra, išnagrinėjus, kaip Husserlis nustato tarinį tirdamas egzistavimo teiginius, atskleidžiama, jog XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Husserlis suformavo savo galutinį požiūrį į būties sąvoką.

Husserl on Impersonal Propositions

Abstract
The young Edmund Husserl stressed that the success of his philosophy hinged upon his ability to determine the subject and the predicate of impersonal propositions and their expressions, such as ‘It is raining’. This essay accordingly investigates the tenability of Husserl’s early thought, by executing the first study of his analysis of impersonal propositions from the late 1890s. This examination reshapes our understanding of the inception of phenomenology in two ways. First, Husserl pinpoints the subject by outlining why impersonal expressions are employed during communication. This contravenes interpretations of the early Husserl as uninterested in intersubjectivity. Second, by studying how Husserl determines the predicate by investigating existential propositions, I show that Husserl , in the late 1890s, came to his final view on the concept of being.

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/25321/26756